Puntuko akmenį išgarsino ant jo pietinio šono iškalti legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai. Prie paminklo liepos viduryje čia kasmet vyksta lakūnų atminties šventės.Jono Junevičiaus nuotr.
Puntukas – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Lietuvoje nėra kito akmens taip legendomis apipinto, anykštėnų ir svečių dėmesiu apgaubto. Savo dydžiu jis tik šypseną sukeltų skandinavams, gi Lietuvoje jam buvo lemta pabūti pačiu didžiausiu, pačiu įspūdingiausiu akmeniu, kol atsirado didesnis.Tačiau šlovę akmuo pelnė ne tik dydžiu, žilą senovę idealizuojančiomis legendomis, bet prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius įamžintu bene didžiausiu lietuvių tautos aviatorių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbiu – „Lituanicos“ skrydžiu per Atlantą 1933–ųjų liepą. Didvyrių bareljefai ir jų testamento eilutės Lietuvai iškalti akmenyje.
Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodė Anykščių šilelis, kuriame netoli Šventosios upės guli Puntukas prieš 15 ar tūkstantį metų ar nebent praeito amžiaus pradžioje? Stebina nuotrauka, kurioje riedulys apsuptas javų gubomis. Vadinasi, žmonės žemę apie akmenį dirbo, net miško ten nebuvo. Tad kokia jėga, koks kraštovaizdis buvo kai tirpstantis ledynas, archeologų manymu, prieš 15 – 20 tūkst. metų, akmenį atplėšė, atstūmė iš Suomijos kalnų ir paliko dūlėti kairiajame Šventosios upės krante? Upė, tuomet dar bevardė, gal keliskart už Nemuną didesnė tekėjo.
Tačiau akmenį nešė ne tik ledynas, nešė jį ir velnias. Teigiama, kad nelabasis norėjo sudaužyt Anykščių bažnyčią, kurią žmonės pastatė ant velnio kelio. Tačiau pragydęs gaidys… „Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios, sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios arba užverst upės: bet kaip tik išvydęs ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs, tuoji iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs: net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys. Paskui ant jo lietuviai dovanas kūrenę, kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni. Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta, daug ąžuolo kelmų tebepūsta“, – rašė poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“. Kituose padavimuose pasakojama apie narsų lietuvių karžygį Puntuką, kuris buvo sudegintas ant šio akmens, nes įsimylėjo šventąją ugnį saugančią ir kurstančią vaidilutę ir net ranką kėlęs prieš krivį… Kadaise prie Puntuko akmens lapojo šventieji ąžuolai, matyt, kilo aukuro dūmai. Manoma, kad Puntukas buvo pagonybės laikų religinių apeigų vieta.
„Suvenyras“ iš Suomijos sveria 265 tonas. Nors tai apytikslis skaičius, nes kaipgi jį pasversi, kai vos ne trečdalis dar po žeme, glūdi. Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje, kairiajame Šventosios upės krante, tarp Dvaronių ir Puntuko kaimų, šalia senojo Anykščių – Kurklių kelio, apie 5 kilometrus nuo Anykščių, esantis akmuo iki 1957–ųjų buvo laikytas didžiausiu Lietuvoje. Jo ilgis 7,54 metro, plotis 7,34 metro, aukštis 5,7 metro (apie 1,5 metro žemėje), didžiausia apimtis – 21,39 metro. Nuo 1992–ųjų Puntuko akmuo įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą. Gamtos ir kultūros paminklų sąraše jis figūruoja nuo 1964–ųjų, geologijos paminklų – nuo 2000–ųjų, gamtos paveldo objektų – nuo 2005 metų.
Puntuko akmuo laikomas ir dailės paminklu, nes jo pietiniame šone ruošiantis paminėti lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną dešimtmetį 1942-1943 metais vienas žymiausių praeito amžiaus Lietuvos skulptorių Bronius Pundzius su talkininkais jo pietiniame šone iškalė lakūnų bareljefus ir jų testamento Lietuvai fragmentą. Beje, dar carinė Rusija užpraeito amžiaus pabaigoje galėjo pasikėsinti į Puntuką, mat kelius ir gatvių grindinius pradėjo grįsti skaldytais akmenimis. Galėjo užsimoti ir Puntuką suskaldyti, tačiau jį gelbėjo Šlavėnų dvaro savininkas, 1863 metų sukilimo veteranas Gustavas Brazauskas. Jis bene pirmasis pareiškė, kad Puntuką reikia saugoti ir nusipirko žemės gabalą prie upės su visu milžinišku rieduliu, o vėliau Anykščiams pradėjus garsėti kaip kurortui Puntuko likimu susirūpino ir Nepriklausomos Lietuvos valdžia.
Sovietmečiu buvo teigiama, kad Puntuko akmenį vokiečiai norėję suskaldyti ir panaudoti kelių statybai. Sklandė versija, kad akmenyje vokiečiai norėję įamžinti vieną iš savo generolų. Panašu, kad tos versijos visiškai nepagrįstos, nes ne akmuo vokiečiams karo metais rūpėjo, o jei būtų rūpėjęs, jie be vargo būtų radę ir nubaudę skulptorių, kuris prie akmens su talkininkais dirbo apie 180 dienų, o žinutės apie darbus praslysdavo į spaudą. Kita vertus, šios versijos sovietmečiu galbūt skleistos su pačiais geriausiais ketinimais, siekiant išsaugoti „buržuazinės Lietuvos“ didvyrių įamžinimą, kai dauguma patriotinių paminklų jau buvo sunaikinta.
Paryžiuje skulptūros studijas baigęs, tuomet 35 metų S. Pundzius, reikia manyti, suprato, kokią atsakomybės naštą ant savęs užsikrovė. Nemaža dalis jo amžininkų, pamatę naująjį Puntuką, negailėjo priekaištų, būta net tokių pareiškimų, kad tai tragiškas likimas ir lakūnų, ir Puntuko. Antai žurnalistas ir muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius, analizavęs Puntuko istoriją, žurnale „Aukštaitiškas formatas“ (Nr. 3 (65) 2015 m. ) cituoja almanache „Varpai“ 1943 metais išspausdintus Fausto Kiršos kelionės įspūdžius po Anykščių kraštą: „Pasiutęs daiktas: ir gerai, ir blogai. Gerai, kad dailininkas Pundzius sukūrė gražų bareljefą, vertą muziejaus salono. Blogai, kad jį padėjo ant Puntuko šono. Gražus bareljefas laukinėje gamtoje darosi svetimas: aiškiai jis nori nukristi nuo akmens į saugesnę vietą. Jis nesiriša nei su akmeniu, nei su aplinka, bet atveria tik mūsų didvyrių sentimentą ir nepakankamai apgalvotą sumanytojų sprendimą. Visų pirma, tai nubluks, nutrupės, paliks pilka siena…. – rašė F. Kirša ir pasiūlė išeitį. – O su Puntuku, aš manau, įvyks stebuklas. Krivio dvasia mostels lazda, iššoks iš po žemių raganos ir ims Puntuką vartyti, o jis atsistos ant plokštesnio šono. Jei to nepadarys raganos, tai kaimo bernai įvykdys. Nes lauke norisi lauko dvasios“. Daugiau kaip septyni dešimtmečiai aistras atvėsino, o akmenį nei raganos, nei kaimo bernai vertė. Tik dailės istorijos paminklu virtęs Puntukas dar populiaresnis tapo. Kas tyliai, kas su triukšmu, ne tik akmeniu, bet ir didvyrių bareljefais žavėjosi, testamento eilutes skaitė, širdin dėjosi…
Sovietmečiu prie paminklo ne tik anykštėnai, iš aplinkinių rajonų vestuvininkai važiavo, fotografavosi, neretai ir šampaną atkimšdavo. Retam iš jų istorija rūpėjo. Beje, tuo pačiu sovietmečiu 1983 metais lietuvių lakūnų skrydžio 50–metis buvo labai iškilmingai paminėtas, net sklandytuvai pelnę šlovę toli už Lietuvos ribų į pievą prie Puntuko buvo atskraidinti. O atkurtos nepriklausomybės metais jau kasmet lakūnų žūties valandą ( iš liepos 16-tos į 17-tą naktį) vyksta susikaupimo valandos renginiai, kurie jau žinomi visoje šalyje. Vidurnaktį virš Puntuko praskrisdavo Lietuvos karinių oro pajėgų malūnsparnis, kol vienais metais ant šventės dalyvio automobilio “neužpūtė“ papuvusio klevo…
Tačiau buvo žmonių, kuriems naujoji Puntuko prasmė su lakūnų bareljefais visada rūpėjo labiau nei jo dydis. Anykštėnė mokytoja Aldona Daugilytė išleido knygelę „Skrydžio legenda tęsiasi“, kurioje surinko gausybę nuotraukų ir faktų apie lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio minėjimus. Puntuko akmenį lakūnų skrydžio minėjimams gėlių kompozicijom, trispalve puošdavo anykštėnų Ledina Kaladienės, Genovaitės ir Albino Tumų šeimos ir draugai, prisidėdavo jaunimas, tremtiniai, šauliai.
Anykščių šilelio atšlaime stūksantis Puntuko akmuo visgi nėra amžinas, jam kenkia liūtys, šaltis, puola samanos, kerpės. Akmenį net bandyta plauti, tačiau tai vargu ar padėjo. Specialistai teigia, kad akmuo yra sudarytas iš tarpusavyje silpnai sukibusių kristalų, tad per amžius sudūlės ir virs žvyro krūva. Tad, tikėtina, ateities kartoms akmenį, kaip ir A. Baranausko klėtelę, gali tekti apgaubti stikliniu gaubtu.
