Birutė Andriusevičienė judrumą ir aktyvumą paveldėjo iš mamos Konstancijos.
Įdomu pakalbinti buvusius Anykščių krašto gyventojus. Birutei Andriusevičienei (mergautinė pavardė – Dapkutė) Šovenių kaimas – gimtinė ir augtinė. Čia ji gyveno iki 1963 metų, kol baigė vidurinę mokyklą.
Mokykliniai metai ir nuotykių kupinas gyvenimas Kavarsko vidurinės mokyklos bendrabutyje, netikėtas posūkis atsiimant dokumentus iš universiteto, praktika Anykščių ligoninėje ir dar daug visko prisiminimuose, kurie dabar, einant 75-uosius metus, yra dar ryškesni, lyg būtų iš pačių gražiausių prisiminimų skrynelės.
Pradinę mokyklą Birutė baigė Budriuose. „Tuomet keturios klasės vienoj salėj buvo. Dabar nė nežinau, kaip mes ten ko ir beišmokdavom“, – šypsojosi pašnekovė.
Birutė sename albume surado nuotrauką – visi mokinukai ekskursijoje. Kitoje pusėje užrašyta: „1956 metų Budrių pradinės mokyklos ekskursija Anykščiuose prie A. Baranausko klėtelės. Ketvirta klasė. Su skrybėle – rašytojas A. Vienuolis-Žukauskas“.
Birutė atsimenanti tiek pačią kelionę „gruzoviku“, tiek rašytoją: „Mums gi buvo „bele“ tik veža – sulipom per bortą ir sėdėjom sutūpę, kaip mums buvo pasakyta. Kai nuvykom į vietą, vadovė priminė, kad dabar ateis rašytojas. Pasirodė toks ponas su skrybėle. Nusilenkė, paklausinėjo, iš kur mes atvykom, papasakojo apie savo kūrybą. Betgi mes dar vaikai buvom, tai tiek ir teatsimenu. Nuotraukoje matyti, kaip viena mokinė prie šulinio stovi, vandenį geria. Mat buvom labai ištroškę. Tada dar prie Biliūno kapo buvom nuvykę“, – prisiminimais dalijosi buvusi Šovenių kaimo gyventoja.
Mokinukių išdaigos
Kai Birutei buvo laikas tęsti mokslus vidurinėje mokykloje, Kavarskas buvo rajonas. Vienišų ir nepasiturinčių tėvų vaikams, gyvenantiems kaimuose, mokykla skirdavo gyvenamąjį kambarį šalia buvusiame internate. „Man internato pastate vietos neskyrė, tad žiemą teko nuomotis butą pas bobutę Kavarske. Apsigyvenom dviese su tokia Aldona. Televizoriaus ir radijo nebuvo. Vakarai laisvi, reikia gi kažkaip išsikvailiot. Iš bulvių išdroždavom dantis, įsidėdavom į burną, veidą išsitepdavom miltais ir, apsisiautusios baltom paklodėm, tamsiais vakarais dumdavom į gatvę praeivių gąsdinti. Prie vyriokų ar jaunesnių moteriškių nesiartindavom, bet jei kokia pagyvenusi moteriškė eidavo, tai mums labai tikdavo. Pėdina ji sau ramiai, o čia kaip dvi baidyklės netikėtai išlįsdavom patamsiais! – juokėsi pašnekovė ir tęsė: – Kai tik mūsų šeimininkė miegodavo, mes abi išeidavom. Niekas nieko nežinojo. Turėjom ir atsitraukimo planą, jei mums riesta pasidarytų – tada jau bėgtume slėptis į lauko tualetą. Vėliau vis tiek kažkas mamutei papasakojo, tai baigėm su tais gąsdinimais“.
Mokyklos bendrabutyje
Pasak Birutės, maždaug septintoje klasėje pavyko gauti mokyklos bendrabutį, kuris buvo visai šalia mokyklos. „Į pamokas eidavom apsirengę uniformas. Rytais, pažadinti auklėtojos, turėdavom praustis šaltu vandeniu, o prausykla gal trijų metrų. Pakeli sklendę ir prausiesi, po to privaloma mankšta. Po pamokų visi bendram darbo kambary ruošdavom pamokas“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
„Gyvenom po aštuonis-devynis vienam kambary, lovos spyruoklinės, čiužinėliai. Vienas kambarys – berniukų, kitas – mergaičių. Auklėtoja gyveno tame pačiame bendrabučio pastate. Valgydavom pusryčius, pietus ir vakarienę. Virtuvėje budėdavom pagal sudarytą grafiką. Tiems, kurie buvo valstybės išlaikytiniai, maistas nekainavo. Pamenu, jiems duodavo žuvies teftelius. O mums – grikių košę. Kaip aš nenorėdavau tos košės! O jau tie tefteliai – tai kažkas tokio, ko labai man norėjosi. Tai sugalvojau pasikeisti, ir pasikeisdavom“, – pasakojo Birutė.
„Teismas“ dėl saldainių
Viduryje savaitės tėvai iš kaimų savo vaikus – mokinukus – neretai aplankydavo, saldainių atveždavo, obuolių ar kitokių lauktuvių. „Pastebėjom, kad iš spintelės dingsta saldainiai. Popieriukų niekur nėra – nei šiukšlių dėžėj, nei kur kitur. Įtarėme naujokę, romų tautybės Dariją. Nutarėme jai „teismą surengti“. Naktį, kai ji jau miegojo, užklojom jai galvą su antklode, o užpakalį atklojom, ir per jį su ranka… „Kur saldainiai? Kur popieriukai? Sakyk, kur!“, – klausinėjom, „teismą“ vykdydami. Žiūrim, rodo ji kažkur į savo pagalvę, praardo pirštu užvalkaliuką. Ogi ten ir suslėpus tuos popieriukus! Gal kokių dešimt ten tų popieriukų buvo“, – pasakojo Birutė.
Mokyklinės išdaigos
Prisiminusi mokyklines išdaigas ir nuotykius, Birutė šypsosi: „Oi, dar mes labai negražiai pasielgėm su viena stambaus sudėjimo mokytoja. Berniukai paėmė išklišusią kėdę ir pastatė jai prie stalo. Įeina mokytoja, sustojam visi (dabar tai turbūt net nebeatsistoja, kai mokytojas įeina? – iškėlė klausimą pašnekovė), sėdo, kaip krito ant grindų!.. Tiems, kurie kėdę pastatė, tai „striokas“ ėmė, nes atlėkė direktorius. O mes neišsidavėm. Visi kaip vienas tvirtinom: „Niekas nieko nepadarė. Gal kėdė tokia buvo?“
Išsikovojo autobusą
Pamokos Kavarsko vidurinėje vykdavo nuo pirmadienio iki šeštadienio – net šešias dienas. Šalia mokyklos būdavo daržas, kurį reikėdavo eiti ravėti. Šeštadienio vakarais Birutė pareidavo namo, o sekmadienį vėl iškeliaudavo tuos šešis kilometrus pėsčia. „Tėvai prikrauna dešrų, bandelių, tai dar sunkiau eiti – juk sveria! Pamenu, kai buvo labai užpustyta, gal keturias valandas kulniavau iki namų (Šovenių k. – aut. past.). Nebuvo matyt jokio kelio, kažkur į šoną nuklydau. O kartą gal 30 laipsnių šalčio buvo. Tėvai liepė apsirengti kaimo siuvėjo avikailio kailinukus, o aš pykau ir verkiau – mat ne lygis prieš klasės draugus pasirodyt! Bet ką padarysi – nieko kito šiltesnio neturėjau. Pamenu, nuėjau iki internato kiemo ir nusirengiau, kad niekas nepamatytų“, – juokėsi Birutė.
Birutė atsimena jausmą, kai su pavydu žiūrėdavo į kavarskiečius, pačiame mieste gyvenusius, švariais bateliais apsiavusius: „Jiems visai šalia ta mokykla, tai gali su švariais batukais ateiti, o mums? Kai tik oras leisdavo, su dviračiais mindavom, bet ir tai kartais nutikdavo kas nors nemalonaus. Kartą pakalnėn kiek per didelis mano greitis buvo, ir griovin. O juk griovys tai pilnas vandens! Nuo tada ėmiau atkakliai rašyti raštus į Anykščių autobusų parką. Rašiau daug kartų, bet iškovojau. Gavau atsakymą, kad po derybų ir svarstymų „paleis“ autobusą į mūsų kaimą. Tai buvo išganymas ir seniems, ir jauniems“.
Fiziškai stipri
Pasak Birutės, Kavarsko mokykloje tuo metu buvo labai stiprus mokinių fizinis parengimas. „Per ožį šokinėdavom, kurio labai nemėgau, salėje krepšinį žaisdavom, krosus bėgdavom. Su chronometru laiką fiksuodavo. Visiems slides išdalija, ir į stadioną! Slidės buvo mėgstamiausias sportas“, – atviravo ir šypsojosi iki šiol liekna bei judri pašnekovė.
Birutė prisimena ir vieną įvykį, nutikusį per fizinio lavinimo pamoką vienai mokinei iš vyresnės klasės: „Metė mokinė ietį ir pataikė klasiokei į kojos pėdą. Visi buvo gerokai išsigandę. Ištraukė ietį ir skubiai – į Kavarsko ligoninę“.
Birutei aktyviai fiziškai teko ir kolūkyje pasidarbuoti: „Vasaros atostogų metu tekdavo padėti tėvams kolūkyje. Linus raudavom pagal nurodytas normas, burokų ilgiausias vagas ravėdavom. Šieną mindavom tiek vežimuose, tiek klojimuose, o karšta, dulkės burną graužia.
