1945–06–26 Kalučiškės kaime Jūžintų apylinkėje dirbamam lauke čekistų aptikto ir sugriauto bunkerio nuotrauka.
Tęsiame istoriko, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiojo istoriko ir programos „Antisovietinis pasipreišinimas 1944-1953 metai“ vykdytojo, Gintaro Vaičiūno pasakojimą, kaip buvo įrengti partizanų bunkeriai ir koks gyvenimas laukė tų, kurie buvo priversti kovą prieš okupantus tęsti požeminėse slėptuvėse.
Geriausi bunkerių kasimo ir įrengimo praktikai buvo LLA (Lietuvos laisvės armijos) desantininkai. Jie pirmieji praktiškai mokėsi bunkerių kasimo, įrengimo ir maskavimo meno. Vokiečių desantininkų mokyklose jie buvo ruošiami partizaniniam karui Lietuvoje. Dėl mažo miškingumo ir tankiai gyvenamos teritorijos, šių mokyklų dėstytojų vokiečių ir buvusių Lietuvos kariuomenės kariškių nuomone, vienas iš racionaliausių būdų Lietuvoje partizanams išvengti priešų persekiojimų – įsirengti bunkerį. Buvo dėstomos įvairios disciplinos, tarp jų reikalingiausios partizanams: žvalgybos organizavimas, rusiški ginklai ir jų naudojimas, mūšio vedimo taktika, topografija, orientacija pagal žemėlapį. Iš pradžių buvo tik teorinis mokymas, paskui praktika. Per praktinius užsiėmimus buvo lavinami šaudymo iš kulkosvaidžių, karabinų, automatų, pistoletų įgūdžiai, mokoma orientuotis miške be žemėlapio ir kompaso, maskuoti pėdsakus. Instruktoriai vesdavo į mišką prie mokyklos, kur mokė kasti ir maskuoti bunkerius dviem žmonėms, vėliau didesnei (iki 10 žmonių) grupei. Iš 195 desantininkų, 1945 m. vasario–kovo mėnesiais pasiekusių Lietuvą, apie 80 desantininkų įsijungė į aktyviai veikiančių partizanų gretas. Iš jų apie 30 partizanavo ilgiau kaip vienerius metus. Visi jie buvo išmokę statyti, įrengti ir maskuoti bunkerius ir šią patirtį perdavė vietiniams partizanams.
Artėjant frontui (1944 m.) bunkeriai ir slėptuvės buvo rengiami dėl dviejų priežasčių apsaugoti gyvybę arba vertingesnį turtą nuo plėšimo ir sunaikinimų. Pirmasis masinis bunkerių kasimas Lietuvoje prasidėjo artėjant frontui iš rytų. Lietuvos ūkininkai, pirmiausia Aukštaitijoje, ėmė įsirenginėti bunkerius tam, kad juose paslėptų vertingesnį turtą, nes čia anksčiau negu kitur Lietuvoje galima buvo tikėtis rusų pasirodymo. Dažniausiai buvo slepiami drabužiai, patalynė, indai, grūdai, rūkyti ir sūdyti maisto produktai.
Stipriausias pasipriešinimas sovietinei okupacijai buvo partizaninio karo pradžioje 1944–1946 m. Nuo 1944-ųjų rudens spontaniškai beveik kiekviename Lietuvos valsčiuje kūrėsi partizanų būriai. Kovodami pogrindžio sąlygomis partizanai masiškai visur, kur tik leido sąlygos, statė slaptus statinius. Sodybose – bunkerius po žemėmis ir slėptuves virš žemės, miškuose – bunkerius ir stovyklas. Susibūrę į didelius ir gerai ginkluotus dalinius, partizanai daug kur kovojo atvirai, šviesiu paros metu judėdavo dideliais būriais, užpuldavo miestelius, naikindavo kuriamus okupacinės valdžios organus, iš areštinių išlaisvindavo suimtuosius. Partizanų junginių vadai rengėsi mobilizacijai ir visuotiniam sukilimui, rengė Lietuvos išlaisvinimo planus, stengėsi išsaugoti gyventojus nuo mobilizacijos į okupacinę kariuomenę ir areštų. Deja, jėgos buvo nelygios, todėl partizanai būdavo priversti iš kautynių ir susidūrimų vietų greitai pasitraukti arba išsisklaidyti mažomis grupėmis, pasislėpti bunkeriuose bei slėptuvėse, pastatuose, miškuose ir kitose nuošalesnėse vietose. Pirmajam partizaniniam karo etapui būdinga tai, kad daug kur laisvės kovotojai nesilaikė arba prastai laikėsi konspiracijos, nes veikiant dideliame būryje buvo sunku užmaskuoti pėdsakus arba savo buvimo vietą. Miškuose atsirado įtvirtintų stovyklų ir gynybinių bunkerių tikintis, kad ilgai kovoti nereikės, nes pasibaigus karui didžiosios pasaulio valstybės grąžins Lietuvai nepriklausomybę. Kiti būriai vietoje įtvirtintų stovyklų statymo miškuose pasirinko kitą nuolatinio judėjimo dažnai keičiant savo dislokacijos vietą taktiką. Bet didžioji dalis partizanų šiltuoju metų periodu laikėsi miškuose stovyklose, o žiemą – požeminiuose bunkeriuose ir slėptuvėse sodybose ir miškuose. Ginkluoto pasipriešinimo pradžioje daugiau bunkerių ir slėptuvių buvo sodybose, bet, prasidėjus masinėms kratoms kaimuose ir vienkiemiuose bei sustiprėjus čekistų agentūrai, daugelis partizanų persikėlė toliau nuo savo namų į miškus. Partizaninio karo pradžioje miške netrūko ir neįtvirtintų stovyklų, tik su palapinėmis (dažniausiai iš medinio karkaso, apdengto eglių šakomis). Bunkerius vis dažniau pradėta rengti toliau nuo gyvenamųjų vietovių, dažniausiai miškuose.
Pirmojo partizaninio karo etape, be įprastinio standartinio dydžio bunkerių 5–10 žmonių pasislėpti, buvo statomi ir dideli gynybiniai bunkeriai, kur tilpdavo 80 ir daugiau žmonių, taip pat neįtvirtinti, bet užmaskuoti dideli 20–30 žmonių talpinantys bunkeriai, kuriuose tilpdavo vieno nedidelio kaimo visi šaukiamojo amžiaus vyrai. Kaimų būriai sudarydavo pirmuosius partizanų dalinius. Jeigu vienoje vietoje atsirasdavo kelių aplinkinių kaimų būriai, jie sudarydavo bendrą vadovybę, įsirengdavo įtvirtintą arba paprastą, be sudėtingų statinių stovyklą iš palapinių. Pasibaigus pirmajam partizaninio karo etapui, sumažėjus partizanų skaičiui dėl žūčių kariaujant atvirą karą su daug kartų pajėgesniu priešu, po masinės legalizacijos pakeitus taktiką ir pradėjus veikti mažomis grupėmis, didelių bunkerių nebereikėjo. Mažesni bunkeriai buvo greičiau įrengiami, lengviau užmaskuojami ir rečiau priešų aptinkami. Iki 1949 m., nors ir retai, kai kuriose vietose vis dar pasitaikydavo iki 20 partizanų talpinančių bunkerių.
Masinis bunkerių ir slėptuvių statybos laikotarpis sodybose buvo 1944 m. vasarą ir rudenį, 1944-ųjų vasarą ir rudenį; pačioje partizaninio karo pradžioje, pirmuosius bunkerius partizanai statė sodybų pastatuose. Kai kuriose vietovėse LLA organizacijos nariai juos įsirengė sodybose dar einant frontui, bet 1944 m. rudenį, prasidėjus masinėms kratoms kaimuose ir vienkiemiuose ieškant sovietų valdžios priešų ir šaukiamojo amžiaus vyrų, jie persikėlė į miškus. Alfonso Paškevičiaus-Liūto būrio partizanų rėmėjų Benedikto ir Cecilijos Vilučių sodyboje Kunigiškių kaime, Svėdasų valsčiuje (dabar Anykščių r.) besislapstantis jų sūnus Vytautas Vilutis ir žentas Petras Mašauskas, prieš tapdami Liūto būrio partizanais, įsirengė šešis bunkerius. Vieną bunkerį išsikasė po gyvenamuoju namu, vieną po malkine, du bunkerius sode, per 5–6 metrus nuo namo. Vieną bunkerį įrengė daržinėje po šienu ir vieną klėtyje po grūdų aruodu.
Partizaninio karo pradžioje daugelyje vietų Lietuvoje netoli kaimų arba pačiose sodybose ir vienkiemiuose vietiniai gyventojai įsirengė nemažai bunkerių, tikėdamiesi priartėjus frontui apsaugoti nuo bombardavimo, artilerijos apšaudymo ir kitų karinių veiksmų savo šeimas ir turtą. 1944-ųjų rudenį prasidėjus šaukiamojo amžiaus vyrų „medžioklei“ ir masinėms kratoms kaimuose, daugelis iš jų, taip pat pirmieji partizanai, paliko savo slėptuves sodybose. Dalis jų slėpėsi vietinių gyventojų dar prieš fronto pasirodymą įrengtuose bunkeriuose.
Svėdasų krašte žinomas atvejis, kai partizanai kurį laiką slėpėsi bunkeryje, kuris buvo iškastas Butėnų kaimo, Svėdasų valsčiaus (dabar Anykščių r. savivaldybė) vyrų vietiniams žmonėms nuo bombardavimo ar artilerijos apšaudymo pasislėpti. Bunkeris buvo gana didelis, skirtas nemažam būriui žmonių, apie jį žinojo visi kaimo žmonės. Kai 1944 m. spalio mėnesio pabaigoje pasklido kalbos, kad į Svėdasus atvyko NKVD kariuomenės dalinys ir ruošiasi šauktinių paieškai, nedideliais būreliais jauni vyrai pradėjo eiti iš namų į tą bunkerį, nes prieš tai visi pavojaus atveju slapstėsi apie namus, kadangi kaimas dar nebuvo patyręs NKVD kariuomenės siautėjimų. Bet kaimo bunkeryje pasislėpę vyrai netrukus apsisprendė eiti slėptis į Šimonių girią, nes šį nuo fronto pasislėpti įrengtą bunkerį žinojo dauguma kaimo gyventojų.
Bus daugiau.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
