Dainius Radzevičius: „Daugiau klausimų nei atsakymų“

Komentaro apie situaciją Anykščių žiniasklaidoje (plačiau apie tai https://www.anyksta.lt/naujienos/naujienos/54068-silelis-atsidure-nyksci-savinink-rankose) paprašėme Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus RADZEVIČIAUS:

„Apie laikraščio kainą? Kai kas už pietus sumoka 200 tūkstančių dolerių… Bandysiu objektyviai pasakyti – žiniasklaidos priemonės daugelyje šalių veikia tais pačiais principais – vieniems tai yra pagrindinis verslas, kitiems – greta visų verslų tik viena veiklos sričių. Esminis klausimas yra intencijos, tikros intencijos, o  ne deklaruojamos.  Dėl ko stambus verslas įsigyja žiniasklaidos priemonę? Visada smagu, jei verslas investuoja į kokybiškesnę žiniasklaidą, į žiniasklaidos įvairovę, į demokratinius procesus. Norėčiau, kad į žiniaklaidą verslas žiūrėtų būtent taip, o netraktuotų kaip galios įrankio. Lietuvoje turime net deklaruotus požiūrius, kad dalis verslo žiniasklaidos priemones įsigyja arba kaip gynybos, arba kaip puolimo, arba kaip verslo palaikymo instrumentą. Kai taip daroma, mano giliu įsitikinimu, prigyja blogio šaknys. Bet jei nuoširdus noras pritaikyti sėkmingą verslo praktiką ir žiniasklaidos versle, tai yra labai gražu. Tačiau tai pamatuoti gali tik vieninteliu būdu – stebėdamas, kaip po deklaracijų ateina darbo laikas, kokie darbo metodai. Iš to antra tema – savivaldos pinigai, finansavimo modelis, turinys. Jei leidinys priklauso didesniam verslui ir žiūri į valdžios kišenę, tai aišku, pirmoji grėsmė – oligarchijos požymiai. Viskas vienose rankose, vienos „chebros“ politiniai sprendimai, žiniasklaida ir dar kažkokie verslai… Kuo artimesnis tas ryšys, tuo blogiau demokratijai. Idealiu atveju norėtųsi, kad verslas uždirbinėtų pinigus, o žiniasklaidos verslas veiktų nepriklausomai nuo didžiųjų verslų.

Jūsų užduodami klausimai, keliamos grėsmės yra natūralios. Kai į žiniakslaidos verslą ateina nauji savininkai, jų intensijos gali būti arba labai aiškios, arba visiškai „išplaukę”. Ir vienu, ir kitu atveju mes turime daryti tam tikrą rentgeną – ar iš tikrųjų taip yra, kaip sakoma. Ar tie verslo subjektai neturi kažkokių politinių ambicijų, ar patys kur nors nedalyvauja politiniuose procesuose? Praktika rodo, kad šiandien didžiojo verslo santykiai su politikais labai dažnai kelia mažų mažiausiai rimtų dvejonių. Jūsų atveju ir man kyla daugiau klausimų, nei turiu atsakymų. Ir aš, kaip žurnalistas, turiu žiūrėti kritiškai į verslininkų ir politikų kalbas. Man asmeniškai žurnalistas yra labiau patikimas nei redaktorius ir dar labiau patikimas negu savininkas. O ką bešnekėti apie valdžios pinigus? Valdžios pinigai seniai Lietuvos žiniasklaidą yra ištvirkinę visom prasmėm. Pernelyg dideli pinigai natūraliai padidina priklausomybę. Kai tu negauni pinigų, o gauna kiti – nieko kito nebelieka, tik būti pernelyg kritiškam arba turėti galvos skausmą, kaip išgyventi nelygios konkurencijos sąlygomis. Trečias dalykas – jungimas mažų, nelabai sėkmingai veikiančių žiniasklaidos priemonių, yra natūralus, rinka Lietuvos maža ir ji toliau mažėja. Man mistika, kad tiek daug leidinių Lietuvoje dar išsilaiko. Jūsų rajonas man buvo visada taip pat buvo mistiškas. Medijų skaičių Anykščių rajone paaiškinti gali nebent tuo, kad Anykščiai – raštingų žmonių kraštas, raštingi, vadinasi, ir skaitantys. Kaune, Klaipėdoje žiniasklaida vos vos gyvena. O Anykščiuose, jeigu visi dar veikiat ir dar nenuostolingai, tai man jau kosmosas.

Kai medijos atsiranda tik iš politinių intencijų – iškrypimas. Labai gerai kabutėse turėti viską po ranka – pinigų, valdžią ir dar žiniasklaidą. Tada valdai viską. Nenoriu sakyti negražių žodžių, bet kas taip mąsto, yra dvidešimto amžiaus iškasena. Jeigu negėda būti Stalino arba Hitlerio vaidmenyje, ar truputėlį pakrypusiomis dešimto dešimtmečio žaliašvarkio ar raudonšvarkio oligarcho suvokimo lygmenyje…. Kontroliuoti viską – valdžią vietinę, versliuką ir dar žiniakslaidą. apsigynimui arba užpuolimui… Tas požiūris dar nedingo, nes turime žmonių iš to amžiaus – „verslinykų”, politikierių ir tokių žiniasklaidininkų. Tokių, kurie su žurnalistika nieko bendro neturi, bet yra tikri žiniasklaidininkai…  

V. Trinkūnas, kiek žinau, turėjo interesų ir politikoje. Bet jo intencija sukurti alternatyvą vienai gerai žinomai Druskininkų personai buvo graži. Tik kyla klausimas, ar jo žiniasklaidos priemonės skirtos visoms ar tik vienai alternatyvai? Įvairovė dažnai suvokiama, kad mano mėgstama politinė kryptis ir bus ta įvairovė. Ta tavo politinė jėga šiandien pozicijoje, rytoj – opozicijoje, o medijos taip per rankas negali leisti.”