
Gegužės 17 dieną, šeštadienį, Pagulbyje, Molėtų rajone, vyks tradicinis „Pagulbio šeimų festivalis“. Festivalis sodyboje Pagulbyje šiemet skaičiuoja jau dvidešimt metų.
Sodybos šeimininkas ir festivalių pradininkas – anykštėnas verslininkas, bardas, mecenatas Kazimieras Jakutis – „Anykštos“ skaitytojams papasakojo, kuo jį patraukė ši sodyba ir kaip kilo mintis ja dalytis su visais.
Nuo poezijos skaitymų iki renginių šeimoms
„Festivalis prasidėjo 2005-aisiais. Mano sielos brolis, muziejininkas, poetas, bibliotekininkas Alfas Pakėnas, kuris pernai nei atsiklausęs, nei ką sakęs, mirė, buvo pas mane Pagulbyje ir juo susižavėjo. Sako: „Kazimierai, čia reikia sukviesti poetus, daryti skaitymus!“, – kaip, vos prieš porą metų – 2003-aisiais – įsigijęs sodybą, joje ėmė rengti festivalį, prisiminė K. Jakutis. – Gimė pavadinimas – „Poezijos atlaidai“, kurie įvyko per Sekmines – labai gražią pavasario šventę. Dešimt metų vyko „Poezijos atlaidai“, kurie vėliau virto „Muzikos ir poezijos atlaidais“. Mano dėdė kunigas vis pabardavo, sakydavo, kad negalima renginio vadinti atlaidais!“
Paskui, verslininko, tapusio ir renginių organizatoriumi, teigimu, atėjo pajautimas: „lyg išsisėmiau.“
„Supratau, kad, artėjant „atlaidams“, reikia jiems ruoštis. Žmogus gyvenime turi daryti tai, kuo dega, kas jam patinka, kas plėšo širdį, o ne tai, ką reikia atlikti kaip pareigą. Todėl renginį perleidau marčiai Alionai. Ji pradėjo rengti šeimų festivalius – tai buvo pradėto darbo tęsinys, bet su pakraipa į jaunas šeimas. Festivalis taip ir vadinosi: „Kryptis – namai“. Atvažiuodavo į šį festivalį visi – ir šeimos su vaikučiais, ir tie, kurie dalyvaudavo anksčiau. Kai Aliona Pagulbį „apleido“, dabar čia darbuojasi Vaiva Raišytė – ji tęsia tradiciją, kuri dabar vadinasi „Pagulbio šeimų festivalis“. Šis taip pat orientuotas į jaunus žmones su šeimomis, bet, žinoma, ir visus kitus“, – pasakojo Anykščiuose gyvenantis UAB „Lonas ir partneriai“ generalinis direktorius K. Jakutis.
Pagrindinis festivalio reikalavimas – pagarba
Į patį pirmą festivalį, pasak K. Jakučio, atvyko kviestiniai poetai, dalyvavo žinoma Kauno dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė.
„Būtinai būdavo bardai, o festivalis susidėdavo iš trijų dalių. Juokaudavau, kad čia – kaip rožančius: iškilmingoji dalis, sopulingoji ir garbingoji. Būdavo poetų skaitymai rojalio kambaryje, bardų dalis – prie priesvirnio po liepa ir iškilmingoji, garbingoji dalis – didžiajame kluone. Tuomet jis buvo dar nerestauruotas, su šienu viduje ir kaimynės Angeliotės arkliu.
Iškilmingoji dalis visuomet būdavo kažkam dedikuota – mano mylimiausiems aukštaičių poetams: Jonui Strielkūnui, Antanui Miškiniui, Pauliui Širviui, kitiems“, – pasakojo festivalio, kuris jau dvidešimt metų vyksta Molėtų rajone, sumanytojas.
Šiuose festivaliuose bardas K. Jakutis dainuoja ir pats. Pasiteiravus ar tai – privaloma festivalio dalis ir kas čia dar būtinai turi kasmet būti, pašnekovas juokėsi:
Kam man tie festivaliai, jei ten nedainuoju?! Ne, nėra taip buvę, kad nedainuočiau. O šiame festivalyje privalomai turi būti gera nuotaika, pagarba ir meilė lietuviškam kaimui. Draudžiama „bumčikų“ muzika. O toliau – laisvė ir demokratija, tik su pagarba ir meile vienas kitam.“
Nors festivaliuose, K. Jakučio pastebėjimu, kasmet lankytojų susirenka vis daugiau – pastaraisiais metais – apie tūkstantį – jis, verslininko teigimu, niekada neatsiperka.
„Gal mes to ir sulauksime, kad jis atsipirks, bet tokie meniniai „išdykavimai“ visuomet prašosi rėmėjų“, – pastebėjo mecenatas.
Akį patraukė vienintelė sodyba
Sodyba Pagulbyje iš Ignalinos rajono kilusio, Jonavoje verslą sukūrusio K. Jakučio gyvenime atsirado tuomet, kai šis pavargo nuo miesto.
„Kaimo žmogui, gyvenančiam mieste, ateina metas sodybai. Man buvo rekomenduota sodyba prie Pagulbio ežero. Ir buvau vedamas pro šitą sodybą, apaugusią karklais ir spireikom, prie kitos. Bet šios sodybos aura man „trenkė per galvą“. Paklausiau: o čia kas? Man atsakė: „ai, niekas, einam toliau.“ O toliau, prie ežero, buvo lūšnelė. Ji manęs visai nesuviliojo. O ši sodyba labai patiko. Vis ėmiau grįžti prie jos ir po trečio sugrįžimo supratau: kito kelio nėra. Taip ji ir atsirado“, – prisiminė K. Jakutis.
„Anykštos“ paklaustas, ar negaila savo turtu dalytis su kitais – juk tiek prieš, tiek po festivalių, renginių, ją reikia paruošti, tvarkyti, verslininkas nė kiek nesuabejojo:
„Nebūna gaila. Čia susirenka tokie žmonės, kad būna ir šiukšlės surinktos, ir viskas savo vietose lieka. Kad būtų primėtyta butelių, plastmasių – ne. Tai yra džiaugsmas, kad tiek metų kažkam ją suteikiame.

Kai tik sodybą įsigijau, tai iš karto tos dalybos ir prasidėjo. Iš pradžių jos būdavo kartą metuose – minėtieji „Poezijos atlaidai“. O dabar Pagulbis prieinamas kiekvienam ir įvairiomis progomis. Ypač paskutiniais metais padaugėjo tokių, kurie sodyba naudojasi kaip viešbučiu – jie gyvena ten, kur pečius rūksta. Senovinė dvasia žmonėms patinka, jie sodyboje pagyvena parą, dvi, ar ilgiau.
Tos dalybos, kai leidžiame būti, miegoti, švęsti vestuves (kiek žinau, šią vasarą jau visi savaitgaliai užsakyti), ne taip seniai prasidėjo. Prieš šešerius ar septynerius metus.
Pats ten jau nelabai pernakvoju. Bet buvo įvairių periodų – buvo, kad Pagulbyje ir gyvenau. Tačiau sodybą pats prižiūriu, niekas kitas, be manęs, negali medžių apgenėti!“ – pasakojo lietuviškų čiužinių ir lovų verslo „Lonas“ įkūrėjas K. Jakutis, kuris užvakar paminėjo savo įmonės, kurioje dirba ir visi keturi jo sūnūs, 32-ejų metų sukaktį.

Sita nacista ,finansuojanti zmoniu zudynes ukrainoje
Kodėl klaidinat.Nei jis anykštėnas,nei ką.