Nyksta Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę menantis Savičiūnų dvaras

Vertingo, medinio, XVIII amžiuje statyto Savičiūnų dvaro pastatai baigia sugriūti. Dėl šios priežasties vienam jų pakeista vertingoji savybė, o kitam panaikinta teisinė apsauga.
Savičiūnų dvaras, pasak Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus patarėjo Arūno Giraičio, yra bene vertingiausias dvaras Anykščių rajone. Tačiau, nepaisant jo išskirtinumo, dvaras vis labiau nyksta.

Pastatų būklė blogėja

Balandžio viduryje vyko Kultūros paveldo departamento posėdis, kuriame buvo sprendžiama, kokio vertingumo yra netoli Svėdasų esančio Savičiūnų dvaro pastatai.
„Kelių pastatų vertės pasikeitė iš esmės. Vienas jų – sugriuvęs tvartas, kurio likę tik pamatai. Jam palikau tik teritorijos vertingąsias savybes. Kitas pastatas, ko gero, buvo skubotai įtrauktas į registrą – jis nebūdingas dvarui, todėl panaikinome teisinę apsaugą. Tai – ūkinis medinis mažas tvartelis. Įtariu, kad jis – kolūkinės statybos. Matosi, kad jis yra nebūdingas dvarui – ir savo kokybe, ir tūriu, – kas pasikeitė Savičiūnų dvaro teritorijoje, „Anykštai“ pasakojo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus vyresnysis specialistas Tadas Žemaitis. – Pačiam dvarui galioja pradinė apsauga, jis yra kultūros vertybių registre. Bet pastatų būklė blogėja.“

Pasiteiravus, ar nėra planuojami bent minimalūs dvaro atnaujinimo darbai, kad šis galutinai nesugriūtų, specialistas sakė, jog Savičiūnų dvaras turi savininką, tačiau šis kultūros vertybe nesirūpina.
„Savininkas, pirkdamas, tikrai žinojo, ką perka. Mes visaip – ir botago, ir pyrago – principu, su juo bandom kalbėtis… Būna savininkai, kurie perka dvarą dėl to, kad jiems reikia pastatų, senovės grožio ir autentikos – čia yra geros išimtys, su jais nebūna problemų ir praktiškai patys tie objektai keliasi iš griuvėsių. O šiuo atveju, bijau, kad savininkas pirko dėl aplinkui dvarą esančios žemės. Visi dėl šito rezultato esam nepatenkinti, tačiau ką daryti? Esu aklavietėje. Dvarai šiuo metu – nederlinga žemė, iš jų pelno neužauginsi. Ir senesnių šeimininkų, palikuonių, kuriems buvo grąžintas dvaras, rankose jis neblizgėjo… “, – apgailestavo T. Žemaitis ir svarstė, kad dvaras galėtų būti ūkiškai naudojamas – svirne laikomi grūdai, kluone – šienas arba technika – jo teritorija esą tam yra tinkama.

Tokių pastatų Lietuvoje – nedaug

T. Žemaitis pasakojo, jog Savičiūnų dvaro dvarininko namas yra unikalus.
„Įsivaizduokite – kalvio rankų darbo vinimis darytas apkalimas, profiliuotos lentutės. Nedaug mes tokių pastatų turime. Ir aplinką reikėtų atkurti – želdiniai, tvenkinys…
Būkim biedni, bet teisingi: ką į dvarą įdėsi, ar atgausi pinigus? Kiek reikia tokių atokių dvarų, kuriuos galima sukomercinti, įrengti po muziejų, lankytojų centrus, viešbučius ir kiek bus tokių žmonių, kurie galės išlaikyti tokį dvarą?“, – mintimis dalijosi Kultūros paveldo departamento specialistas.
Savičiūnų dvaras, pasak T. Žemaičio, į kultūros paveldo registrą įtrauktas buvo jau nepriklausomybės pradžioje.

„Tas registras mainėsi, o 2011 metais buvo tiksliai biurokratiškai suformuotas. Tuomet dar buvo aiškūs šių pastatų tūriai: buvo ir stogas, ir tvartas. Tvarto vertė, kaip minėjau, abejotina, sakyčiau, kad jis ant tų pačių pamatų galėjo būti sovietmečiu pastatytas. O svirno man nuoširdžiai gaila. Kluoną akyse prarandame…
Mūsų skyrius išnaudoja visas galimybes. Nežinau, koks yra jūsų savivaldybės požiūris, bet yra tokių gražių pavyzdžių, kur ir jos padeda. Per 30 nepriklausomybės metų, nuo 1993-ųjų, šis dvaras baigia sugriūti“, – apie Savičiūnų dvarą kalbėjo vyresnysis specialistas T. Žemaitis.

Anykščių rajone – per dvi dešimtis vertingų dvarų

Kultūros paveldo departamento Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus patarėjas A. Giraitis „Anykštai“ pasakojo, kad tokie atvejai, kuomet būna pakeistos dvarų vertingosios savybės, panaikintos apsaugos, yra dažni: pastatai nyksta, taip pat atsitinka ir taip, kad nustatoma, jog dvarvietėje esantys statiniai, kaip ir Savičiūnų dvaro atveju, dvarui nepriklausė, yra statyti ne tuo pačiu laikmečiu.
„Tokie dalykai vyksta nuolat. Jei pastatas nugriuvo, sunyko, tai sunyko ir vertingoji savybė – ją reikia panaikinti. Arba būna klaidų – kai padaromi didesni tyrimai, tas klaidas ištaisome.

Kadangi pats asmeniškai atlikau tyrimą (Savičiūnų dvaro – aut. past.), galiu pasakyti, kad dvaras yra labai vertingas. Jis statytas XVIII amžiaus viduryje. Nežinau, ar Anykščių rajone yra dar tokių dvarų – vertingas Raguvėlės dvaras statytas XIX amžiuje. O šis dvaras yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų pastatas ir tos valstybės, kuri buvo sunaikinta rusų, palikimas. Tas vertybes reikia labai saugoti, jų turime nedaug“, – kalbėjo A. Giraitis. Jis sakė, kad Anykščių rajone saugomų dvarų yra apie 20-25, o nesaugomų – dar daugiau.

„Iš viso įvairiausių dvarų, kurie nėra saugomi, nėra registre, tik inventoriuje, yra daug. Daug tokių, kurie sunykę, likę tik keli elementai. Dvarų inventorizavimas vyko 1989 metais, tuomet visoje Lietuvoje buvo atrinkta apie 800 dvarų, jie buvo įrašyti į kultūros vertybių registrą“, – kalbėjo patarėjas.

Sieks, kad dvaras būtų saugomas valstybės

Dvarų vertė, pasak A. Giraičio, nustatoma pagal jų išlikimo laipsnį, o vertę nustato vertinimo taryba.
„Vertinimo taryboje yra surinkti įvairių sričių specialistai, jie vertina dvaro savybes. O medžiagą, projektus parengia mūsų specialistai ir teikia taryboms. Architektai pildo specialias lenteles, mes taip pat surašome, kokios jo vertingosios savybės, kas išlikę, kokie elementai, ar planinė dvaro struktūra išlikusi, ar sunykusi, transformuota. Jei dvaras išlikęs, jei planinė struktūra visiškai nesunaikinta (Savičiūnų dvaras nesunaikintas, tik dėl vieno minėto pastato kilo abejonių, kurį išbraukėme), nėra vadinamųjų svetimkūnių (ne to meto pastatų – aut. past.), jei struktūra netransformuota, tada vertė didesnė. Pavyzdžiui, Pienionių dvaras yra valstybės saugomas, o šis, Savičiūnų – yra registrinis, žemesnio lygio. Bet planuojame jį padaryti valstybės saugomu“, – pasakojo specialistas bei išsakė savo nuomonę, kad vertinimo tvarka yra „per daug biurokratiška“.

„Mano nuomone, nėra būtina įvertinti kiekvieną smulkmeną. Sakykime, Savičiūnų dvaras: jei jis statytas XVIII amžiuje, tai viską ir pasako – objektas labai vertingas ir nuo to, kad mes vieną objektą išbraukėme, teisinė dvaro padėtis nepasikeičia.
Visi dvarai griūva, nes jie nėra finansuojami. Pagrindinė jų griuvimo priežastis yra nepriežiūra. Savininkai savo turto nesaugo, jo nevertina ir neieško lėšų sutvarkyti. Dauguma taip elgiasi.
Su Savičiūnų dvaro savininku ir kalbėjomės, ir reikalavimus rašėme, jam buvo paaiškinta, kaip galima gauti lėšas, kaip dvarą tvarkyti. Pernai buvo mūsų specialistai ten nuvykę, jį konsultavome.

Mes jį baudžiame, jis baustas ne kartą. Bet čia reikia politinės valios. Galima dvarą atimti – toks pavyzdys yra Kėdainių rajone nutikęs“, – pasakojo A. Giraitis.
Jei dvaras taps valstybės saugomas, pasak A. Giraičio, dabartinis jo savininkas gali prašyti valstybės lėšų jam tvarkyti, rengti projektus avarinei būklei stabilizuoti.

Dvare užaugo ir garsus kanklių meistras, ir kunigas

Kultūros vertybių registre nurodoma, kas sudaro Savičiūnų dvarą ir kurie pastatai turi vertingąsias savybes (iki vertingųjų savybių pakeitimo).
Tai – Savičiūnų dvaro sodyba, dvarininko namas, tvartas, klojimas, dvaro sodybos fragmentų ūkinis pastatas, pirtis, kumetynas, svirnas.
Medinį Savičiūnų dvarą, pasak žinyno „Lietuvos dvarai“, valdė Pomarnackis, Venclavovičius, Buterlevičius, Krasauskas, Ramanauskas. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrė vokiečių štabas. 1924 metais dalis dvaro žemės buvo išdalyta savanoriams.
1925-aisiais dar kartą sumažintos Savičiūnų dvaro savininkės M. E. Venclavovičienės žemės valdos: iš 114 ha liko 73,82 ha. Apie 1926 metus dvaro pastatus bei žemę įsigijo Amerikoje pinigų užsidirbęs Feliksas Laučius. Sovietams nacionalizavus dvarą, savininkai ištremti į Sibirą. Dvaras grąžintas Felikso Laučiaus vaikams – sūnui ir dukrai.
Savičiūnų dvare gyveno tautodailininkas, kanklių meistras Juozas Lašas, Viešintų, Andrioniškio, Šimonių ir Inkūnų parapijų klebonas kun. Ričardas Banys.