Knygos viršelius puošia aukštieji bažnyčios bokštai bei kadaise švedų pasodintas Mickūnų dvaro ąžuolas. Autoriaus nuotr.
Spalio 19-osios sekmadienį Debeikių vaikų dienos centro patalpose – buvusioje naujojoje klebonijoje – įvyko mano knygos „Debeikiečiai“ sutiktuvės.
Vėl užėjau į didingą, tačiau pamaldų metu veik tuščią bažnyčią, prisiminiau labai tolimą 1993 metų rudenį, Švč. Mergelės Marijos Rožančinės atlaidų šventę, kuri daugeliui tos gausios šventės dalyvių, kaip pažymėjo vienas mąstytojas, buvo tarsi išėjimo į amžinybę repeticija.

Aš gi sugautas noro pažinti debeikiečius kibirkštėlės jau tą rudenį, ir atėjusią žiemą, ir dar vėliau apklausiau dešimtis senolių, krašto istorijos žinovų, gyvenimo mokovų, ir po daugelio metų parašiau bei išleidau knygą.
Knygą pavadinau „Debeikiečiai“, nes prisiminiau nuo seno girdėtą frazę: buvau Debeikiečiuose, važiuosiu į Debeikiečius. Taip buvo vadinamas visas pasaulis aplinkui Debeikių miestelį, kuris Debeikių parapijos archyvu bei versliu tikslumu žvelgiančio į istoriką legendinio klebono Jono Mikelinsko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą parašyta Debeikių bažnyčios istorine apžvalga, tačiau didžioji knygos dalis – spalvingos, daug kur gilia mintimi paženklintos paprastų debeikiečių išsakytos mintys, jų pasakojimai.
Kaip smagu, kad aš šį darbą pagaliau užbaigiau.
Ilgokai užtruko, kol vėl sugrįžau prie senesnių nei trijų dešimtmečių, vietom net pageltusių užrašų lapų, vėl radosi noras, tiksliau pareiga – pradėtą darbą pabaigti. Juk veltui būtų nuėję, senais popieriais pasilikę tie pasikalbėjimai, tos valandos ir dienos, praleistos klausinėjant, klausant, užrašinėjant. Tai ypatingai kraštotyriniu žanru paženklintas kūrinys, tarsi spalvinga, šviesi, iš daugelio pasakojimų, mažų istorijų, minčių sudėliota mozaika.
Knygos pradžioje pateikiau svarbesnes istorijos datas, prisiminiau seną, ponų išdaigomis paženklintą istoriją, dvarponį Lopą, kuris moterų iš Londono, Paryžiaus prisikviesdavo. Tų turtuolių susitelkimą, kuomet jie pirmąją bažnyčią statė, vėliau ir antrąją, didesnę įrengė, kad Debeikiuose būtų įkurta parapija, pasirūpino. Dabartinę, aukštabokštę gotikos stiliaus raudonų plytų šventovę jau visi debeikiečiai savomis lėšomis pačioje praėjusio amžiaus pradžioje pastatė. Visiems darbams vadovavo buvęs karo kapelionas, klebonas Dominykas Mikšys ir pasiliko amžiams ta tikėjimo ir didžios bendrystės pilis mažyčio Debeikių miestelio papuošalu ir pasididžiavimu. Prie bažnyčios tikėjimo dvasioje augo nauja, šviesi, nepriklausomos šalies karta, kurią užgriuvusios okupacijos į purvą sumynė. Visgi daug garsių vyrų ir moterų ši žemė išugdė, apie juos nemažai parašiau, kaip ir daugybės atrodytų labai paprastų, bet savo žinojimu, dvasia turtingų ir reikšmingų šio derlingo ir dosnaus krašto gyventojų. Nors žinoma, kad visų ir nepaminėjau.
Tai ir sumanusis Jonas Banys, bene stipriausias parapijos vyras Jonas Gogelis, Mykolas Baronas iš Leliūnų, bulvių profesoriai surasti jau vėliau – Antanas Puodžiukas ir Jonas Mikalajūnas. Kokius žinojimo ir pažinimo turtus sergėjo šitie du vyrai! O kiek įdomių bažnyčios, kunigų, jos ūkyje tarnavusių špitolininkų gyvenimo įdomybių atskleidė tikras krašto istorijos ekspertas Juozas Dagys, nemažai pridėjo jo sesuo Danutė. Nepailstantis kalvis Albinas Žėbuolis, išskirtinis pasakotojas Petras Miškinis, Jonas Mikulėnas, kurį pažinojau vos kelerius metus, tačiau man ko ne brangiausias debeikietis pasiliko.
Knyga išleista 250 vienetų tiražu, 216 puslapių, klasikinio dydžio, žalsvos, tarsi žuvis, spalvos, skaniai kvepianti dažais. Ji pažymėta 50 serijos „Spingsulės knygynėlis“ numeriu.
Dėkingas visiems, kurie išleidžiant knygą prisidėjo, jų sąrašas tituliniuose lapuose pasiliko amžiams. Kadangi nuo seno debeikiečių išskirtinis bruožas – kumeliai, tai per puslapius paleidau mažytį linksmo žirgelio piešinėlį. Tekstus papildė net pusantro šimto spalvotų ir juodai baltų fotografijų – mažytis albumas. Vien tuos vaizdus pažiūrėti, patyrinėti yra ką veikti. Čia ir senosios bažnyčios barokinės medinės skulptūros, bažnyčioje griežtai į savo puses atsiskyrę vyrai ir baltomis skarutėmis pasipuošusios moterys, išskirtinis Betliejus, stebuklais garsėjanti šv. Roko, reto grožio Rožinio Švč. Mergelės Marijos, kankinio Baltramiejaus su peiliu rankoje, statulos. Senieji Kristaus kančios stočių paveikslai, altorius su Ulianskio skulptūromis, besigūžiančio mažyčio velniuko skulptūrėlė sakyklos kamputyje. Istorinės nuotraukos – kunigų, žymesnių piliečių, bažnytinio, visuomeninio ir rupaus kasdienio gyvenimo. Debeikiečių portretų galerija ir net aukščiau Mickūnų tilto Šventojoje stūksantis, savo skiauterę virš tėkmės iškėlęs didysis akmuo Kuprys. Visko nenupasakosiu, neišpasakosiu: imkit ir skaitykit…
























Labai geros knygos. Apie tuos žmonės, tą pasaulį, tą tautinę dvasią ir šviesą, kurios nebėra. Greitai pasirodys knyga apie Anykščius.
Teisingos pastabos, kad Guobio knygos menkavertės, daug kur faktai neatitinka tikrovės, yra išgalvoti, pritempti. Jis pats mėgsta save fotografuoti ir apie save rašyti. O turėtų būti priešingai-tegu rašo, fotografuoja kiti. Gal kada Anykšta parašys apie tai, kaip jis renginiuose visur kone per prievartą siūlo pirkti savo knygas. Cha, cha, cha.
Nepirk,neskaityk.Cha..
Anyksciuose du grafomanai – Vanagas ir Guobis. Abu kepa knyginius blynus be perstojo. Tos ju knygos neturi jokios menines ir kulturines vertes. Bet autoriai abu nuo ju kaifuoja, triumfuoja … o is esmes – blefuoja.
O tu ką darai?Laisvai samdomas recenzentas gal?Gal kokį straipsnį paskelbęs esate?Paskelbkite.Bus įdomu visiems.Juk profas esate matomai?
Ne matomai, o matyt, moteryte 🙂
Matyt,dedeli
Jo, tas vyrukas niekaip nepabaigia knygų rašyti. O galėtų eiti plytų mūryti, plieno kalti, akmenų raityti…
O koks patie reikalas….gal duonai duodi …
Nėra ko jam dėkoti, tas ponaitis jau yra atsibodęs, atrodo, kad nebėra pas žmonių, leidžiančių knygas, organizuojančių parodas, nešančių vėliavas per šventes. Jis dar labai mėgsta savo asmenines nuotraukas spausdinti laikraštyje Anykšta.
Ir tu spausdink .
Ačiū žmogau Tau