Paketuriečių kiemai labai tvarkingi, teritorijos išpuoselėtos, apsodintos dekoratyviniais augalais.
A.Švelnos nuotraukos
Gailutė KUDIRKIENĖ
Vos išvažiavęs iš Kupiškio, iš karto atsiduri Paketuriuose – kaimą nuo miesto skiria tik kelias. Pavadinti miestiečiais paketuriečiai šiaušiasi, nori likti kaimo gyventojais. Bet realybė tokia, kad kažin ar išliks – kuriasi jaunimas, net ir prastesnis čia parduodamas namas iškart nuperkamas.
Tarsi iš miesto niekur neišvažiavai
Stovėdamas ant kalno esančiuose Paketuriuose, kaip ant delno matai visą Kupiškį, o raudonplytės bažnyčios bokštai, regis, ranka pasiekiami.
O ir nuvažiuoti iki kaimo iš Kupiškio centro užtrunka vos kelias minutes: leidiesi pakalnėn į Zuntės priemiestį, kai tik baigiasi šio namai, kyli į kalniuką ir jau esi Paketuriuose.
Jausmas toks, tarsi iš miesto nė nebūtum išvažiavęs.
Tiesa, palyginti su kukliais mediniais priemiesčio namukais, ant kalno stūksanti gyvenvietė atrodo gerokai prašmatniau – čia rikiuojasi dviaukščiai mūrinukai erdviais kiemais. Visai kaip prabangesnis miesto pakraščio rajonas.
Ir vaikai nepanoro būti miestiečiais
Kad išsiaiškintume, ar Paketuriai ir Kupiškis jau yra viena ir tas pats, turime susitikti su gyventojais, išklausyti jų.
Sukame į vieną iš Paketurių kaimo Kalno gatvės dviaukščių pas 77 metų Reginą ir už žmoną metais vyresnį Julių Aleknas.
Prie standartinio plytinio namo prilipintos dvi medinės terasos, kieme gausu dekoratyvinių augalų, žydinčių krūmų, tolėliau, šalia ūkinio pastato, matyti ir žemės ūkio technika.
Paketuriuose šiuo metu nėra nė vieno tuščio ir parduodamo namo. Jei šeimininkų nelieka, būstą žaibiškai nuperka. 
Kylant gyvenvietei, kolūkis statė valdiškus alytnamius, jie dabar gyventojų renovuoti, praplėsti ir gerokai pagražinti. 
Paketurius (dešinėje) nuo Kupiškio pakraščio mikrorajono Zuntės skiria tik kelias ir lopinėlis pievos, tad nesunku susimaišyti kur besąs: mieste ar jau kaime.
Šeimininkai kviečia vidun, bet kambariuose baisiai šilta, tad einame į pavėsinę kieme.
„Ne ne, mes jokiu būdu ne miestiečiai, mes kaimiečiai“, – kvatoja sutuoktiniai.
Ir paaiškina, kodėl nori likti kaimiečiais: čia daugiau laisvės ir erdvės, didesni kiemai, savos žemės prie pat, nori – daržus laikai, nori – gyvulių ar paukščių užsiveisi.
„Anksčiau laikėm net 10 karvių, prieš 4 metus galvijų atsisakėm. Dabar viščiokų 20 turim, sau mėsai ir kiaušiniams, daržuose visko sau užsiauginam“, – kaimiško gyvenimo privalumus vardija vyras.
Ir vaikai nepanoro būti miestiečiais. Sūnus nusipirko namą tuose pačiuose Paketuriuose, į kaimą grįžo ir mieste kurį laiką pagyvenusi dukters šeima, įsikūrė po tėvų namų stogu. Kadangi sklypas erdvus, žentas namų kieme įsirengė baldų gamybos cechelį.
„Dar vienas sūnus gyvena Vokietijoje, bet gal ir tas tėviškėn parskris“, – viliasi tėvai.
Ką ten senas statysies
J.Alekna aiškina, kad kaimas, kuriame jie dabar gyvena, dirbtinai padarytas. Senieji Paketuriai buvę tolėliau, palei kelią į Salamiestį, išsimėtę vienkiemiais.
Kai kolūkių laikais ėjo melioracija, daugelį sodybų griovė, žmonėms liepė keltis į naujai suprojektuotą gyvenvietę.
Iš senojo kaimo liko gal tik 4 ar 5 trobos, tik visose jose jau gyvena nauji šeimininkai, ne šios vietovės senbuviai.
„Mama gyveno Žegunių kaimo vienkiemyje, ten net elektros nebuvo. Ėjo melioracija, reikėjo išsikelti. Namus statėmės dar visai jauni būdami – ką ten seną gryčią statysi?“ – gražia kupiškėniška tartimi J.Alekna pasakoja, kaip tapo paketuriečiu.
Kai ėmė namus statytis, jiedu su Regina buvo ką tik žiedus sumainę, dabar santuokoje gyvena jau 54 metai.
„Pamatus išliejom 1972 metų rudenį, o 1975-ųjų kovą jau atsikraustėm“, – R.Aleknienė prisimena džiugų ir šeimai reikšmingą momentą. Vienoje namo pusėje apsigyveno J.Aleknos mama, kitoje – jauna šeima.
„Aš iš Intakų kaimo, vos 3 kilometrai nuo čia“, – paaiškina moteris.
Aleknos buvo vieni pirmųjų naujos gyvenvietės gyventojų.
„Be mūsiškio, stovėjo tik 6 namai“, – sako moteris.
Šio XXI amžiaus pradžioje, statistikos duomenimis, Paketurių kaime buvo jau 117 sodybų.
Parašiutininką vėjas bloškė kone ant stogo
Pasak Aleknų, naująją kaimo gyvenvietę pildė ne tik numelioruotų aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir tie, kieno namai stovėjo Paketurių aerodromo teritorijoje.
„Kai mes atsikraustėm, aerodromas jau buvo“, – kalba sutuoktiniai.
Vyras prisiminė, kad kai jau buvo išlieta namo antro aukšto perdanga, jo vos nekliudė vėjo atpūstas parašiutininkas. Jis turėjo leistis aerodrome, bet nutūpė statybose.
Lėktuvai, anuomečiai „kukurūznikai“, ne tik kolūkių laukus tręšė ir parašiutininkus skraidino, bet ir kėlė į dangų keleivius. Buvo nuolatiniai reisai iš Kupiškio į Vilnių ir Palangą.
„Prisimenu, kaip iš Kupiškio į Vilnių lėktuvu ligonius gabendavo“, – sako moteris.
Anuomet ji su vyru oro transportu nesinaudojo, bet pramogai yra paskraidę.
Anot jų, didelė aerodromo erdvė ilgus metus naudota šventėms, čia sueidavo ir suvažiuodavo krūvos žmonių, aišku, daugiausia kupiškėnų.
Dabar iš viso to likęs tik prisiminimas – pakilimo takuose žaliuoja pasėliai, likusi tik cementu užlieta aikštelė.
Panorėjęs čia namo niekaip nenusipirksi
Sparčiai kylant gyvenvietei buvo pastatyta mokykla, darželis, biblioteka, medicinos punktas ir kultūros namai.
„Tuomet labai visus į visokius kolektyvus kvietė, vyras kapeloje grojo akordeonu ir armonika, aš truputį dainavau. Tik abiem vienu metu pramogauti neišėjo: man vaikai, gyvuliai, darbas, tad vyrą vieną išleisdavau repetuoti“, – aiškina moteris.
Užtat vėliau abu rado abiem širdžiai mielą užsiėmimą – ėmė giedoti Kupiškio bažnyčios chore.
Dabar Paketuriuose nebėra nė vienos įstaigos – mažyliams darželiai Kupiškyje, moksleiviai irgi į miestą važiuoja, medicinos paslaugos taipogi mieste.
Ilgiausiai išsilaikė dvi parduotuvės, bet ir tos užsidarė.
Paketurių gyventojus po truputį keičia jaunesnė karta.
Pasak Aleknų, naujų statybų nematyti, bet kai jauni nusiperka namą, dažniausiai jį šiuolaikiškai renovuoja.
„Va, kaimynai išsikėlė į Miliūnus, gavo palikimo vienaukštį namuką, o savo dviaukštį pardavė, atsikėlė jaunesni žmonės. Kitoje gatvėje tėvai išmirė, vaikai namus pardavė, irgi jauni nupirko. Kampinis namas keleri metai stovi tuščias, giminės neparduoda, atvažiavę tik žolę nupjauna“, – pasakoja vyras.
Anot jo, šiuo metu Paketuriuose jokio parduodamo namo nėra ir niekada nebuvo, kad ilgai ką pardavinėtų, vos paskelbus pirkėjas iškart atsirasdavo.
Švenčia kryžiaus dieną
Klausiu, ar likę Paketuriuose bent kas kaimiško, savito?
Sutuoktiniai sako, kad jau tuomet, kai čia atsikraustė, miesto pašonėje esantis kaimas nebuvęs kaimiškas, bet šiokių tokių kaimiškų švenčių turėjęs, kalendorines šventes būryje šventęs.
Ypač skambios čia būdavusios Užgavėnės, persirengėliai į daugelį kiemų užvažiuodavo.
Atgavus nepriklausomybę paketuriečiai vieningai nutarė kaimo pradžioje pastatyti kryžių. Surinko pinigų, užsakė ąžuolinį drožinį.
„Tik medis, matyt, buvo labai senas, kryžius greit nuvirto. Tada užsakėm naują akmeniniu pagrindu“, – paaiškina J.Alekna.
Vyras sako, kad kryžiumi labiausiai rūpinosi dvi kaimo gyventojos: Valė Siurbiškienė ir jo žmona. Jos pasodindavo gėlių, tvarkė aplinką, uždegdavo žvakutes.
Kai vietoj nuvirtusio atstatė naują kryžių, kaimas ėmė švęsti kryžiaus dieną. Rugsėjo 14-ąją prie jo susirenka kas gali, pasimeldžia, sukalba rožinį, pasišnekučiuoja.
Tai bene vienintelis paketuriečius draugėn suburiantis renginys.
Gailisi, kad spalvingų pasakojimų neužrašė
„O kadaise Paketuriai garsėjo kultūros namais ir jo stipriais kolektyvais“, – sako Noriūnų bibliotekininkė Irena Gasparonienė.
Baigusi vidurinę ir įstojusi neakivaizdžiai studijuoti bibliotekininkystės Vilniaus universitete, mergina iš Adomynės buvo komandiruota dirbti į Paketurių biblioteką. Gyventi teko išnuomotame kambaryje pas Valę Siurbiškienę.
„Išėjau vakare pasidairyti, namo numerio nepažiūrėjau, grįžtu sutemus – visi namai kaip vienas, nebeatskiriu savojo“, – juokiasi prisiminusi anuometinį įspūdį apie kaimą.
Bet ją sužavėjo išskirtinai tvarkingi Paketuriai – namai nauji, labai švaru, žmonės draugiški, nė vieno girtuoklio nėra.
Garbaus amžiaus buto šeimininkės dėka jaunoji bibliotekininkė greit susipažino su paketuriečiais ir tolimesnių kaimų skaitytojais.
„Būdavo, parėjusi po darbo pasakau, kas buvo atėjęs knygų pasiimt, o šeimininkė tuoj labai įdomiai papasakoja apie tą žmogų ir jo giminę. Ne apšnekėdama, o labai vaizdžiai išdėstydama to asmens gyvenimo istoriją. Ji labai mokėjo pasakoti, mylėjo savo kraštą, daug žinojo apie vietovę ir gyventojus. Dabar labai gaila, kad tada nieko neužsirašiau“, – apgailestauja bibliotekininkė.
Pirmoji skaitytoja – dabar žinoma moteris
„Mano pirmoji skaitytoja buvo Paketurių kultūros namų vadovė“, – prisimena pašnekovė.
Ji ne tik knygas pasiėmė, bet ir naują bibliotekininkę atsiviliojo į čia veikusį etnografinį ansamblį „Vidumedis“.
„Iki tol nieko bendro su liaudies dainom neturėjau, tarp bobučių buvom tik dvi jaunos, bet smagiai dainavosi“, – džiaugiasi anuo laiku.
Neilgai trukus į kolektyvą atėjo jaunimo, tada prie dainininkų ir šokėjai prisijungė.
„Vidumedį“ subūrė ir jam vadovavo dabar visoje šalyje garsaus folkloro ansamblio „Kupkiemis“ vadovė Alma Pustovaitienė. Tada Paketuriuose ji dirbo meno vadove.
Uždarius kultūros namus ji išėjo dirbti į Kupiškį, paskui vadovę atsekė ir ištikimiausi „Vidumedžio“ nariai, jie tapo naujai kuriamo folklorinio kolektyvo „Kupkiemis“ pagrindu.
Geriausia būtų – Togailanai
„O aš Paketuriuose į pirmą klasę ėjau, tada mokykla buvo senojo kaimo vienkiemyje, Juozapavičių sodyboje“, – sąsajas su kaimu nurodo A.Pustovaitienė.
Apie šių vietovių praeitį ji yra parašiusi ir išleidusi knygą „Kupiškio krašto archeologinės ir mitologinės vertybės“.
„Seniau Paketuriai labiau kupiškėniškai Togailėnais vadinti. Tarmiškai reikėtų sakyti Togailanai. Mano versija apie tą vietovardį: du broliai milžinai gyveno ant gretimų kalnų, kai vienas mūšyje žuvo, antras jo labai gailėjo, iš čia kaimas ir gavo Togailėnų pavadinimą“, – mums papasakoja.
panskliautas.lt
Projektas „Pasaulio centras“
