Debeikiuose nesuranda vietos Broniaus Tvarkūno muziejui įkurti

Jau penki mėnesiai, kaip nebėra Debeikių šviesuolio – tautodailininko, medžio drožėjo, kraštotyrininko, fotografo Broniaus Tvarkūno.
B. Tvarkūnas Debeikiams paliko tikrų lobių – nuotraukų albumus, daugybę negatyvų, kurie saugomi Debeikių bibliotekoje ir savo surinktus eksponatus, kurie vis dar „eksponuojami“ buvusiose savivaldybės administracinio pastato patalpose. Nekūrenamose, nenaudojamose, begriūvančiose… O surinkti ir paties B. Tvarkūno sudėlioti daiktai prieinami tik tiems, kurie paprašo bibliotekininkės įleisti į nebenaudojamas patalpas.

Eksponatai – griūvančiame pastate

Sulaukęs garbingo 92-ejų metų amžiaus, Anapilin iškeliavęs gegužės pradžioje, Anykščiams ir Lietuvai nusipelnęs B. Tvarkūnas buvo apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, Lietuvos Respublikos 100-mečio proga – Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu. Jis buvo ir Debeikiečių bendrijos Garbės pilietis.
Apie 2016-uosius metus B. Tvarkūnas savivaldybės administracinio pastato patalpose pradėjo steigti muziejų, o pastatui tapus nebenaudojamu, eksponatai ten taip ir liko. Raktas nuo nebenaudojamų kultūros namų patalpų, kuriose yra B. Tvarkūno sukaupti eksponatai – pas Debeikių bibliotekos bibliotekininkę Ingridą Markuns, todėl „Anykšta“ kreipėsi į ją.
„Senų laikrodžių, senosios buities rakandų, muzikos instrumentų namuose prisikaupė tiek, kad nutariau juos padovanoti visuomenės dėmesiui ir kurti Debeikių krašto muziejų, – sakė garbingo amžiaus sulaukęs, daug dešimtmečių su fotoaparatu nesiskiriantis B. Tvarkūnas. – Eksponatus būsimam muziejui dabar jau renku ir pas gyventojus, tačiau ne vienam dar tenka aiškinti, kad renku ne sau, o muziejui“, – 2016 metais „Anykštos“ žurnalistui Jonui Junevičiui sakė pats B. Tvarkūnas (JUNEVIČIUS J. „Debeikiuose bus muziejus!?“, www.anyksta.lt, 2016-05-04).
Dabar nenaudojamas pastatas yra, nei šalia pastato, nei ant jo sienų jokių nuorodų apie muziejų nėra. I. Markuns, atrakinusi duris, palydėjo į trečią aukštą, kur keliose patalpose sudėlioti B. Tvarkūno sukaupti daiktai. Tik ten ant užrakintų patalpos durų vis dar užklijuotas lapelis su užrašu „Broniaus Tvarkūno sukaupta kolekcija“. Rakto nuo kitos šalia esančios patalpos, kurioje taip pat sudėta B. Tvarkūno ekspozicija (seni televizoriai su politikų nuotraukomis, radijo aparatai ir pan.) bibliotekininkė neturi.
Tokį patį vaizdą matė ir „Anykštos“ kolegė prieš dvejus metus… Ir tuomet žurnalistei teko lipti per stiklus, nubyrėjusį tinką, kad galėtų apžiūrėti buvusiame savivaldybės administraciniame pastate „eksponuojamus“ B. Tvarkūno sukauptus daiktus.
Šiandien šis muziejus neprimena muziejaus – greičiau sandėlį… Sukauptus eksponatus dengia nuo sienų trupantis tinkas, kai kurie eksponatai uždengti agroplėvele. Patalpa drėgna, pelijanti. I. Markuns parodė ir kampą, kur dar visai neseniai lietui lyjant, per sieną bėgo vanduo…
B. Tvarkūnas sukaupė įvairiausių eksponatų, tarp jų yra net iš Sibiro – jo mamos Marijonos Tvarkūnienės ir močiutės Veronikos Druskienės – parvežtos relikvijos. Yra senų telefonų, žemės ūkio, buities rakandų, indų, B. Tvarkūno piešinių, drožinių, kurie dar ir lietuviškais centais apklijuoti.
„Kai šitame pastate dar buvo biblioteka, visada lankytojus įleisdavau ir į muziejų, vaikams labai patikdavo“, – sakė bibliotekininkė I. Markuns.

Nuotraukos saugomos bibliotekoje

Tačiau ne visi B. Tvarkūno sukaupti eksponatai šitaip palikti pelyti. Broniukas, kaip meiliai jį vadina I. Markuns, Debeikių bibliotekai dovanojo 536 negatyvus, iš kurių bibliotekininkė daro parodas. O nuotraukas, B. Tvarkūno sukauptas paties padarytuose albumuose, lankytojai gali ateiti ir bet kada pamatyti – viskas čia pat, bibliotekoje ant stalo.
„Negatyvai sudėti į keturias dėžutes, sunumeruoti, kiekvienai negatyvo juostelei yra pavadinimas, aprašymas, kas joje užfiksuota. Pavyzdžiui: „1986 metai, susitikimas, geri kadrai“.
Archyvas didelis ir labai įvairus.
Nuotraukų albumus ir negatyvus Broniukas bibliotekai padovanojo – sudarėme aktą dovanojimo tvarka. Jis man nešdavo nuotraukas ir sakydavo: „Aš tau duodu, tu tvarkyk“, – „Anykštai“ sakė B. Tvarkūno pasitikėjimą įgijusi I. Markuns.
„Bronius fotografavo iki 2022 metų, o aš tas nuotraukas tvarkydavau, jos yra albumuose. Yra penki Broniaus palikti albumai, o ką darau iš negatyvų, dedu į kitus albumus. Keturiuose albumuose suklijuota per 3 tūkstančiai nuotraukų, o seniausias albumas – 1952–1990 metų“, – apie gautą tikrą lobį pasakojo bibliotekininkė, kuri pridūrė, jog visi albumai yra padaryti paties B. Tvarkūno. Iš pradžių nuotraukas kruopščiai klijavo pats, vėliau šią „misiją“ paskyrė Ingridai. Prie nuotraukų tiek ranka, tiek vėliau – ir kompiuteriu užrašyti nufotografuotų žmonių vardai, vykusių švenčių pavadinimai ir metai, kada visa tai užfiksuota.
„Daugiau tokio metraštininko neturėsim, kuris fotografuoja ir už dyką nuotraukas neša. Jo nuotraukos pačios įvairiausios: fotografavo kolūkio laikotarpį, jo metu vykusias ekskursijas, mokyklos šventes, įvairius renginius, žmones. Į biblioteką atėję žmonės albumuose neretai randa save, tėvus, pažįstamus, o nevietiniams žmonėms taip pat įdomu pavartyti“, – kad nuotraukose užfiksuoti įvairiausios debeikiečių ir Debeikių apylinkių gyvenimo akimirkos, pasakojo I. Markuns.
B. Tvarkūnas nepamiršdavo ir savęs – daugelyje nuotraukų yra įamžintas jis pats. „Jis visur nešiodavosi fotoaparatą, kartais prašydavo, kad ir jį nufotografuotų. Buvo tikras aktyvistas, jo visur buvo pilna. Broniukas visur suspėdavo. Vis ateidavo į biblioteką, sakydavo, kad „ateinu pas tave pailsėt“. Kai jam buvo 80 metų, pats atnaujino savo darytą koplytstulpį prie ambulatorijos. O kai pas mus, bibliotekoje, 2011 metais vyko kompiuteriniai kursai – juose mokėsi ir Broniukas“, – kad tokio žmogaus labai trūks, įsitikinusi B. Tvarkūno „patikėtinė“.

Saugo skrynią iš Amerikos

I. Markuns parodė ir 2022 metais bibliotekai Broniuko dovanotą šimtametę skrynią. Jos istorija – ypatinga.
„Bronius buvo tremtinys. Jis padovanojo mums skrynią ir paliko jos aprašą. Jame rašoma, kad tai – šeimos relikvija ir jai daugiau nei 100 metų. Šią skrynią B. Tvarkūnas paveldėjo iš tėčio Karolio Tvarkūno. Jis tą dėžę vadino „baksu“. B. Tvarkūno tėtis buvo išvažiavęs į Ameriką užsidirbti, ten dirbo anglių kasykloje pas fermerį, vėliau dirbo „Ford“ mašinų gamykloje. Būdamas Amerikoje, K. Tvarkūnas nusipirko fotoaparatą, kuriuo darydavo didelio formato nuotraukas. Didžiausias K. Tvarkūno pirkinys Amerikoje buvo, kaip Bronius sakė, „čimodanas“, kurį jo tėtis vadino „baksu“. Ši skrynia mačiusi Sibirą – į ją Tvarkūnai susidėjo reikalingiausius daiktus“, – dar viena istorija pasidalijo I. Markuns.
Bibliotekoje yra B. Tvarkūno dovanotų atvirukų kolekcija, kurią prieš kelerius metus parodė ir televizija – tuo, kaip sakė I. Markuns, ponas Bronius labai džiaugėsi. Bibliotekoje saugomi B. Tvarkūno piešti piešiniai, dauguma jų piešti Sibire.
„Koks Broniukas būtų laimingas jūsų apsilankymu – tikrai tikrai! Jam buvo labai svarbu, kad archyvas būtų tvarkomas, matomas, – kalbėjo I. Markuns. – Visi labai džiaugiasi archyvu, ir man pačiai labai patinka prie tų negatyvų dirbti. Dar kai Broniukas gulėjo ligoninėje, dukrai sakydavo, kad jam gerai, ką darau, kad tvarkau.
Visi žinojome, kad Bronius fotografuoja. Kai padovanojo bibliotekai pirmąjį albumą, taip ir pradėjome draugauti. Senieji gyventojai man yra pasakoję, kad Bronius, kaip ir Girčys, nešiodavosi tuščią fotoaparatą – be juostutės.
O kai padarydavo nuotraukas, nulėkdavo į Anykščius ir atveždavo man – sakydavo, tvarkyk. Viską darė savo lėšomis“, – pasakojo Debeikių bibliotekos bibliotekininkė I. Markuns.

Norėtų, kad muziejus įsikurtų mokykloje

„Anykštai“ susisiekus su B. Tvarkūno dukra, Šlavėnų kaimo bendruomenės pirmininke Jolita Kontrimavičiene, dėl žurnalistės klausimo, ką ji mananti apie šitaip apleistame pastate „sumestus“ tėčio sukauptus eksponatus, atrodo, kiek papyko: „Eksponatai – nesumesti, juos taip sudėliojo mano tėvelis!“
J. Kontrimavičienė „Anykštai“ sakė, kad jos tėtis muziejų kūrė ne sau, o tam, kad Debeikiai turėtų savo muziejų.
„Viskas tėvelio yra įvardinta – kas kokį daiktą davė, iš kur. Visi sąrašai, visos tėvelio biblijos namuose yra, niekas neišmėtyta, tik reikia laiko viską sudėlioti. Tik fotoaparatus, kurie buvo Sibire, laikome namuose, nes tai yra mums brangus dalykas.
O šiaip reikia bendruomenės pagalbos, kuri neseniai susikūrė. Kai buvau savivaldybėje, dar tėvelis gyvas buvo, man, kaip fiziniam asmeniui, ji gali patalpas tik išnuomoti, o bendruomenė, kaip suprantu, gali pasirašyti panaudos sutartį. Su bendruomenės pirmininku dar nebuvau susitikusi, o seniūnija kaip visada… nesuinteresuota“, – kalbėjo B. Tvarkūno dukra.
„Labai norėjau patalpų, kur buvo mokykla. Tai – idealiausia vieta muziejui. Čia pat – biblioteka. Eksponatams reikia daug vietos, tėvelio buvo išskirstyti trys kambariai. O senoje mokykloje yra patalpų“, – kad norėtų tėčio sukauptus eksponatus perkelti į buvusios mokyklos patalpas, sakė J. Kontrimavičienė.
J. Kontrimavičienė pasakojo, jog jos tėtis buvo sutvarkęs vieną kambariuką Debeikių parapijos namuose.
„Jūratė (Jūratė Musteikienė, Debeikiečių bendrijos pirmininkė – aut. past.) ten plastikinius langus per projektą sudėjo. Ji norėjo pernešti dalį eksponatų, bet mes nesutikome – sakėme, kad arba viską, arba nieko. Nes Jūratė sakė, kad eksponuojame, kas vertingiausia. O kaip dabar atrinksi, kas vertingiausia? Nežinau, ką jie planuoja, bet noriu susitikti su bendruomenės pirmininku, aš taip galvoju, kad čia – lengviausias kelias. Man vienai sunku, trūksta laiko. Būtų labai malonu susėsti prie bendro stalo ir aptarti, kokios galimybės ir kaip daryti“, – kalbėjo J. Kontrimavičienė.

Vežė daiktus iš namų

Paklausus, kaip prisimenanti vaikystę, koks B. Tvarkūnas buvo tėtis, J. Kontrimavičienė sakė, jog, būnant vaiku, viskas atrodo kitaip – tiesiog tėčio nėra namuose, jis kažkuo užsiėmęs.
„O dabar visai kitaip vertini jo darbą. Jis rinkdavo eksponatus, pas žmones važinėdavo. Kiek žinau, būdavo ir papykusių, nes tėtis lipdavo kur į žmogaus palėpę, ieškodavo, ką nuvežti į muziejų, – juokėsi dukra. – Pačią muziejaus pradžią darė daiktus veždamas iš namų – daug ko mama neberado… Vežė viską, kas sena, žmonėms daiktų neleisdavo išmesti. Jis buvo visuomenininkas, labai daug darė dėl kitų žmonių, dėl Debeikių. Visą gyvenimą fotografavo, kiek mus, vaikus prikamavo – turėjom mokėti nuotraukas daryti.“
B. Tvarkūnas yra padaręs visų Anykščių rajono medinių bažnyčių maketus – jis juos darė labai kruopščiai, tiksliai, prieš tai bažnyčias iš visų pusių nusifotografuodavo.
„Mes pasilikome Debeikių bažnyčios ir tėvelio sodybos maketus, o visi kiti maketai yra Kurklių bibliotekoje.
Mintys jam gimdavo naktį. Būdavo, šviesa dega, o tėtis sako, kad gimė mintis, reikia užsirašyti. Visur lėkdavo, visur dalyvaudavo – himno giedojimas, vėliavos pakėlimas jam buvo šventas dalykas. Viskas Debeikiuose. Darydavo ir iš savų pinigų, sakydavo: „Man jau raudona riba, daugiau nebegaliu“ ir laukdavo pensijos. Vis į biblioteką važiuodavo pas Ingą (Ingridą Markuns – aut. past.), kad viskas Ingai būtų nunešta, kad išsaugota. Ką Inga ir daro…“, – graudinosi visai neseniai tėčio netekusi J. Kontrimavičienė.

Jūratė Musteikienė: „Esame įstrigę“

Debeikiečių bendrijos pirmininkė J. Musteikienė prieš porą metų „Anykštai“ pasiteiravus, koks B. Tvarkūno eksponatų likimas, sakė, kad „Klebonijoje ir langus pakeitėme, apskardinome palanges, pradėti sienų tvarkymo darbai. <…> Remontui buvo panaudotos lėšos, gautos iš Anykščių rajono savivaldybės 2021 metais, – 1 tūkst. 960 Eur skirta projektui „Debeikiečių namai – B. Tvarkūno muziejaus ir Debeikiečių krašto bendrijos patalpų įrengimas.“ Tačiau to nepakako, nes buvo sutvarkyta tik viena patalpa, o visi eksponatai į ją netilptų.“ (DAPKIENĖ L. „Tautodailininko surinkti eksponatai dulka apleistame pastate“, www.anyksta.lt, 2024-08-10).
Dabar J. Musteikienės paklausus, ar bendrija ką nors daro, kad B. Tvarkūno eksponatai drėgnose ir šaltose patalpose nesunyktų, sakė: „Mes tos idėjos nemetame. Patalpa klebonijos pastate nebaigta įrengti, bet į vieną kambariuką dalį eksponatų galima pergabenti. Laukiame, kad galėtume vykdyti kokį projektą, dabar esame įstrigę. Mes darome aprašus įdomesnių eksponatų, o nuotraukos – bibliotekoje. Tai nėra bendrijos nuosavybė.“
Pasiteiravus, ar, norint gauti lėšų, būtinai reikalingas bendruomenės įsikišimas, J. Musteikienė teigė: „Yra ir bendruomenė, bet man atrodo, nereikia skirstytis – tai gali būti bendras darbas, su Dariumi (Darius Peciulevičius – Debeikių bendruomenės pirmininkas – aut. past.) nesipykstame. Mes, bendrija, taip pat viską turime – esame finansiškai remiami, turime paramos gavėjo statusą ir galime veikti. Aš taip nepaliksiu, daug darbo yra įdėta. Bandysime rašyti projektą, ten, klebonijoje, patalpos – idealios, juolab, kad Bronius ten labai daug širdies įdėjo. Galvoju, kad būtų galima padaryti ne tik Broniaus, bet apskritai krašto muziejų. Mano nuomone, žmogaus atminimą tikrai reikia pagerbti.“

Kryždirbys, fotografas, metraštininkas…

B. Tvarkūnas gimė 1933-aisiais rugpjūčio 30 dieną Brazgių kaime, užaugo aštuonių vaikų šeimoje. Nuo 1964-ųjų iki gyvenimo galo gyveno Meldučių kaime. 1951 metais Bronius su broliais Juozu, Povilu, Stasiu, Petru, Antanu, seserimi Marijona, motina Marijona Tvarkūniene bei motinos mama Veronika Druskiene buvo ištremti į Sibirą.
B. Tvarkūnas buvo fotografas, metraštininkas, kraštotyrininkas, medžio drožėjas, kryžių meistras, sukūręs keliolika monumentalių kryžių, muzikantas, Debeikių kultūros namų ansamblio dainininkas, bažnyčios choro choristas, Debeikių šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastoracinės tarybos narys, Anykščių rajono politinių kalinių ir tremtinių organizacijos aktyvistas. Jis yra išleidęs bent keletą knygų, kuriose dalijasi savo išgyvenimais. Parengė Meldučių, Kalvelių ir Čekonių kaimų metraščius, išnykusių Ažubalių, Dembuvkos, Marimpolio kaimų istorijas.