Dėl paminklo Antanui Baranauskui ėjo į teismą

Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, atstatant Anykščių rajono savivaldą, spręsti daugelį kultūros dalykų buvo nelengva. Kuriant naują valstybės ūkį, trūko elementariausių buitinių dalykų, žmonės turėjo ieškoti vietos „po saule“ ir kurti verslus. Visko stigo, gyventojai buvo įsitempę.
Regis, tokioje situacijoje ne kultūra buvo žmonėms galvoje. Tačiau, kaip tuo laiku mėgo sakyti atkurtos Anykščių rajono savivaldybės Tarybos narys, tuometinis Anykščių muziejaus direktorius Vytautas Balčiūnas, „bažnyčios sunkmečiu būdavo statomos“.

To meto aštrias diskusijas, kaip reikia gyventi, kas yra svarbu nepriklausomos valstybės piliečiams, žingsnius įprasminant Anykščių istorijos ir kultūros reikšmingas datas bei vardus, taip pat ir paminklo didžiajam anykštėnui poetui, vyskupui Antanui Baranauskui statybas, „Anykštos“ vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė paprašė prisiminti reikšmingo to laiko įvykių liudininko ir dalyvio, buvusio Anykščių rajono valdytojo Algimanto Dačiulio pavaduotojo Juozo Ratauto.

Mes esame karta, kuri niekada nepasikartos. Esu žmogus, perėjęs tris reikšmingus, svarbius ir įsimintinus etapus. Reikšmingus istoriniu požiūriu, svarbius asmeniniu ir įdomius išgyvenimais, pažintimis, veikla. Trečdalį mano darbinės veiklos apima tarybinės santvarkos laikotarpis ir du trečdaliai – tarnystė Lietuvos valstybei, einant vadovo pavaduotojo pareigas savivaldybėje ir vadovaujant valstybinei įstaigai Sodrai. Į nieką nekeisčiau tos gyvenimo patirties. Ji susijusi su santykiais su žmonėmis, svarbia veikla, didelės atsakomybės našta, siektais ir pasiektais rezultatais. Ką jaunesni kolegos gali tik knygose perskaityti, man, kaip ir kitiems šio amžiaus žmonėms, teko patirti, prisiliesti, išgyventi. Šalia manęs, o dažnai ir man pačiam dalyvaujant, rutuliojosi istoriniai įvykiai, pakeitę mūsų Valstybės ir jos piliečių gyvenimą. Sparčiai keitėsi politiniai bei socialiniai-ekonominiai šalies santykiai ir vertybės, susijusios su kultūros pažinimu, istorijos supratimu, rajono valdymo uždaviniais ir stiliumi. Kaip ir kiekvienas anykštėnas, taip ir mes, tuomet buvę valdžioje, pasitikome Sąjūdį nevienareikšmiai, tačiau su dideliu supratingumu bei šio judėjimo siekių pritarimu. Kartu su kolegomis savivaldybėje priėmėme šalies bei rajono to laiko tektoninius pokyčius labai organiškai, su dideliu susidomėjimu ir dar didesniu supratingumu. Nors likimų, posūkių ir virsmų būta pačių įvairiausių.

Į Atgimimo ir Nepriklausomybės siekio verpetą įsisukau 1988 metais, tai yra po metų, kai buvau išrinktas vienu rajono vadovu bei rajono Tarybos nariu. Man, atsakingam pagal pareigas už kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės politikos sritis, teko betarpiškai prisiliesti prie susikūrusio Sąjūdžio, kurio pagrindą sudarė būtent šios srities žmonės, iniciatyvomis, veikla, interesais. Didžiausią dėmesį skyrėme istorinės atminties atkūrimui, paveldo klausimams, renginių, susijusių su mūsų žymių žmonių gyvenimu, jubiliejų pažymėjimu. Stebino didžiulis gyventojų susidomėjimas renginiais, kultūrine veikla, pokyčiais darbo santykiuose. Buvo ką veikti, atstatant bei statant paminklus žymiems anykštėnams, žuvusiems partizanams, kuriant rajono kultūros viziją, organizuojant Pasaulio lietuvių dainų šventę, Pasaulio anykštėnų suvažiavimą. Tuo laikmečiu gimė paminklas vyskupui ir poetui Antanui Baranauskui šalia bažnyčios, Tremtinių kryžius prie senųjų kapinių, koplytstulpiai, pažymintys rašytojo Jono Biliūno kelią, stogastulpis Stepo Zabarsko gimtinėje ir nemažai kitų. Kultūrinio popso, kičo ar kitokių svetimybių bijojome kaip velnias kryžiaus. Mus lankė rašytojai, poetai, literatūros kritikai, kultūrologai, artimai politiniais ir savivaldos klausimais bendravom su broliais latviais, estais. Išmintingai rajonui vadovavo rajono valdytojas Algimantas Dačiulis, rajono Tarybai – Antanas Gražys. Mums, valdininkams, netrūko socialinių bendravimo įgūdžių, demokratiją supratom ne tik kaip laisvę kalbėti, bet ir prievolę išgirsti. Išgirsti ir veikti.

Vis tik būčiau neteisus, sakydamas, jog nebuvo priešpriešos ar nepasitikėjimo. Ir ne tik iš Sąjūdžio bendruomenės, bet ir iš šalies institucijų. Po rinkimų Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė nusprendė „prasijoti“ vadovaujančius asmenis. Ji įpareigojo savivaldybes sudaryti atestacines komisijas, kurioms suteikė teisę rekomenduoti palikti dirbti ar atleisti, neva, nekompetentingus vadovus. Į komisijų sudėtį nebuvo įtraukiami vienos ar kitos srities profesionalūs specialistai, ekspertai, o tik – Sąjūdžio atstovai arba jų rekomenduoti asmenys. Šiandieną tokios komisijos darbas gal ir komiškai atrodo, tačiau tuomet nebuvo nei juokinga, nei kvaila. Man palyginti nesunkiai pavyko „apsiginti“, vienam ar dviem komisijos nariams balsavus „prieš“, pareigas išsaugojau. Vis tik mano kolegai pasisekė mažiau. Jis nebuvo atestuotas, tad rajono vadovams prisireikė nemažų pastangų įrodant centrinei valdžiai, jog asmuo yra kompetentingas ir pareigas atlieka gerai.

Antroji nemaloni istorija yra susijusi su paminklo Poetui ir Vyskupui Antanui Baranauskui statyba, kuri nagrinėta net teisme. Einant valdytojo pavaduotojo pareigas, man Tarybos sprendimu buvo priskirta saugoti kultūrinę reikšmę turinčią Anykščių miesto senamiesčio teritoriją. Atsakingas tai atsakingas, tačiau nesu sargas, kad dieną naktį stebėčiau, kas joje vyksta, nors anot tuometinio Anykščių paveldo apsaugos tarnybos vadovo Arūno Liogės – turėjau. Atsitiko tai, kad turėdami pakankamai mažai laiko sukurti paminklą bei įgyvendinti aplinkos tvarkymo projektą, paskubėjęs rangovas, paminklo teritorijoje išpylė mašiną žvyro. „Stropaus“ paveldosaugininko buvo konstatuota, jog ta krūva atsirado be jo žinios (suderinimo), tad man buvo surašytas pažeidimo protokolas ir paskirta dviejų tūkstančių laikinųjų talonų bauda.

Nesutikau, nutarimą skundžiau. Bylą nagrinėjęs teismas, kuriam pirmininkavęs teisėjas Benediktas Pinelis konstatavo, jog pažeidimo net su lūpa įžiūrėti neįmanoma, tą baudą panaikino. Tad, kai pasakoju apie paminklo Antanui Baranauskui statybos įstoriją, dažnai pajuokauju, jog esu kentėjęs dėl švento reikalo dėka kvailo pareigūno. Tik tuo viskas nesibaigė. Gal po mėnesio pasikartojo panašus įvykis. Šįkart – ryšių darbininkai prie dabartinės „Maximos“ praardė šaligatvį ir atkasė pažeistą kabelį. Vėl pažeidimas! Vėl dviejų tūkstančių „vagnorkių“ bauda ir vėl – pareiškimas į teismą. Šįkart bylą nagrinėjo teisėjas Arnoldas Šukaitis – ir vėl mane išteisino. Istorija baigėsi tuo, kad A. Liogės neteisėtus veiksmus apskundžiau tuometiniam Paveldo apsaugos tarnybos viršininkui Nagliui Puteikiui, kuris uoliam sąjūdiečiui „įmūrijo“ papeikimą.
Tad teko dirbti nevienareikšmėje aplinkoje, kartu su džiaugsmais ir maloniais rūpesčiais įveikiant ir įtampas, ir kliūtis. Tačiau to laikotarpio reikšmė, padaryti darbai, susiklostę santykiai įsimintini, reikšmingi ir brangūs iki šių dienų.