Derėtų dažniau padėkoti saviveiklininkams ir meno mėgėjams (Rievės. 2024-02-23)

Artėja šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“, tad tai šen, tai ten kalbos vis sukasi apie šventėje dalyvausiančius kolektyvus. Ir dažniausiai tikimasi, kad Dainų šventėje pasirodys aukšto lygio, jau daug metų repetuojantys ir koncertuojantys atlikėjai. Ir Anykščiuose kalbėta, rašyta apie chorą, besiruošiantį Dainų šventei, bet paliktą likimo valiai… Pasirodo, Anykščių meno mokyklos mokytojos, respublikinio akordeonistų festivalio organizatorės Ritos Uturytės vadovaujamas moterų choras paliktas Dainų šventei ruoštis savo jėgomis – choristai yra priversti repetuoti parapijos salėse, o choro vadovas negauna jokio atlygio.

Didelių chorų, ko gero, neverta aptarinėti – neabejoju, kad pasiruošimo Dainų šventei klausimai vienaip ar kitaip bus išspręsti, nes yra tikslas, yra daug žmonių, einančių link jo. Bet mano šio straipsnio tema – mažyčių saviveiklininkų būrelių problematika. Būtent apie tokius – meno mėgėjus, saviveiklininkus – mažai kas ir kalba, mažai kas ir žino, ypač jei į kultūros namus retai kada užsuka. Šie saviveiklininkai – paprastai vyresnio amžiaus piliečiai, ir dažniausiai tai būna dainavimas, vaidinimai ar kita veikla (tiesa, statistikos neturiu, bet padainavimai matomi dažniausiai).
„Jie patys to nori! Čia gi ne profesionalai, tik mėgėjai. Jie juk savo malonumui dalyvauja!“ – tokias frazes kartą išgirdau, kai įvairiomis lengvomis temomis diskutavome prie pietų stalo.

Mažėjant gyventojų skaičiui, akivaizdžiai mažėja ir saviveiklininkų, kurie savo noru dainuoja, šoka ar vaidina. Tik ankstesnių metų nespalvotos nuotraukos byloja, kokio dydžio būdavo milžiniški, didingi saviveiklininkų chorai, ansambliai, muzikos grupės. Kai kurie kultūros centrų skyriai kaimuose, kur dar neuždaryti, šiais laikais turi tik nedidukus mėgėjų būrelius. Didesniuose miestuose saviveiklininkų kolektyvai stipresni.

Tarp tų mažų miestelių saviveiklininkų pasitaiko tikrų perliukų – kaip pavyzdys yra Kavarsko saviveiklos veteranas, muzikantas Stanislovas Svirskas. Muzika jo gyvenime – didžioji aistra ir didžioji meilė, nes muzikuoja beveik visą savo gyvenimą. Stanislovas Svirskas yra ir Kavarsko liaudiškos muzikos kapelos „Šaltinis“ įkūrėjas. Narius iš naujo į kapelą subūrė jau būdamas maždaug 85-erių. Savo ranka perrašydavo natas kiekvienam kapelos nariui, pritaikydavo kiekvienam instrumentui… Bet ir jis jau sako pasijuntantis paliktas likimo valiai… Štai pavyzdys: kapelų šventė „Gaida“, vykstanti Anykščiuose šeštadienio popietę. Bet kaip nuvykti garbaus amžiaus muzikantui iki miesto, kai taip išretintas autobusų grafikas – likęs tik apgailėtinas maršrutų ir reisų skaičius, ir tie tik darbo dienomis. Stanislovo dukra gyvena toli (Norvegijoje), kita ne už tiek tūkstančių kilometrų, bet didmiestyje, ir dėl to neprilakstys kaskart… Anykščių rajono socialinių paslaugų centras teikia transporto organizavimo paslaugą senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, socialinę riziką patiriantiems žmonėms, ir tai galioja visame rajone. Tačiau mano minimas 91-erių saviveiklininkas garantuotai neturi nustatyto neįgalumo, o jei ir turėtų, ar jį kas vežtų į koncertą šeštadienio popietę?

Meno mėgėjai į repeticijas dažniausiai renkasi kartą ar du per savaitę. Be to, patys perka medžiagas, moka siuvėjoms už sceninių apdarų pasiuvimą. Naujas, gražus tautinis kostiumas, ne paslaptis, virš trijų šimtų eurų kainuoja, ir jį vėlgi reikia įsigyti iš savo lėšų. Patys meno mėgėjai susimoka ir už kurą, jei reikia kur į kokį kitą kampelį nuvykti pakoncertuoti. Galima tuos pakoncertavimus pavadinti mainais – tarkim, iš Svėdasų skyriaus atvyksta į Kurklius, tada kitą kartą iš Kurklių jau vyks į Svėdasus… Ir ne tik savo malonumui kaskart taip keičiamasi – negali nedalyvauti, negali praleisti, nes ir taip nedaug dalyvių susirenka, o ir klausytojų ne per daugiausiai ateina. Jei groja kapeloje, tai narys, be muzikinės klausos, dar turi turėti ir savo instrumentą: smuiką, akordeoną, armoniką ar pan. Sugestų – pats ir pasitaisyk: vežk pas meistrą, klijuok, derink…

Pasisekė, jei vieta repeticijoms – šilta, kūrenama. O jei valandėlę drėgnoje patalpoje praleidai, štai, žiūrėk, ir virusas jau guldo…
Dar reikia turėti ūpo ir noro taip leisti laiką. Na, pensija toks metas, kai paprastai jo – to laiko – daugiau atsiranda. Prieš repeticiją yra kada ir apie pomidorus pakalbėti. Pensinis amžiaus – tas laikas, kai norisi, o ir reikia iš namų pajudėti. Jaunesniems saviveiklininkams, kurių, beja, yra tik vienas kitas per visą rajoną, po darbo valandų, ypač jei turi šeimą, senus, ligotus tėvus ir kitas atsakomybes, rasti kelias valandas kassavaitinėms repeticijoms, skirti pusdienį savaigalio „mainų gastrolėms“ nėra paprasta. O tokie kaip garbusis muzikantas Stanislovas Svirskas randa ir laiko, ir ūpo, ir visur sutinka važiuoti. Ir net jaunus žmones moko groti. Tai ar reikalingi saviveiklininkai? Manau, kad taip.

Miestuose per šventes neretai koks nors atlikėjas dar pakviečiamas į svečius prieš didžiąsias šventes ir randama būdų, kaip jam už tai atsilyginti. O štai miesteliuose ir kaimeliuose tie jau mano minėtieji neprofesionalai, mėgėjai paprastai vieni atlaiko visas šventes: reikia dainuoti himną – prašom, reikia scenoje pasirodyti per Valstybines šventes – prašom. Peršasi išvada, kad meno saviveiklos kolektyvai ir yra tai, kas palaiko miestelių kultūrinio gyvenimo gyvastį ir net padeda uždirbti algas etatiniams kultūros centrų darbuotojams. Ką gi tie profesionalai padarytų be saviveiklininkų?

Miesteliuose ir kaimuose per Vasario 16-ąją, keliant vėliavą, ir šiemet matėme ne trimitų orkestrus, ansamblį „Lietuva“, Aistę Smilgevičiūtę su Roku Radzevičiumi ir net ne anykštėną, operos solistą Tomą Tuskenį. „Tautišką giesmę“ giedojo, Trispalvės pakėlimo ceremonijoje vėl dalyvavo ne kas kitas, o mūsų saviveiklininkai. Ir dėkui jiems už tai, kad bent gražiai himną sugiedam. Belieka tik palinkėti, kad „Giria žaliuotų“, o mus jungiančios tradicijos gyvuotų… O nusipelnę kultūrai žmonės nors senatvėje kad turėtų galimybę ne tik būti ant scenos, o ir pasimėgauti muzika, sėdėdami garbingoje vietoje, patogioje kėdėje tarp žiūrovų.