Dinastiją išstūmė technika

Antradienį, gegužės 2-ąją, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHMT) Anykščių posto stebėtojas Petras Buterlevičius paskutinį kartą pamatavo Šventosios upės vandens debitą ir tarytum atsisveikino su upe.
Nuo šiol vietoje Petro dirbs kompiuteris.

Buterlevičiai su upe nesiskyrė 77-erius metus

LHMT stebėjimo postą Anykščiuose įsteigė 1927-aisiais. O nuo 1946-ųjų hidrometeorologinius duomenis Anykščiuose fiksavo Buterlevičiai. Pradžioje posto stebėtoju dirbo P. Buterlevičiaus tėtis Edvardas, jam mirus – mama Sofija, o nuo 1990-ųjų – pats Petras.

Posto stebėtojo darbas, regis, nėra įtemptas ir sudėtingas, tačiau darbuotojas turi būti ypač drausmingas. Į postą fiksuoti duomenų stebėtojas privalo ateiti du kartus per parą, konkrečiu laiku – nesvarbu, koks oras, kokia tavo sveikata, ir apskritai, kas tavo gyvenime benutiktų. „Anykštai“ P. Buterlevičius sakė, kad per jo šeimos darbo metus nėra buvę atvejo, jog upė būtų likusi neaplankyta. „Kai kelioms dienoms išvažiuodavau, pavaduodavo brolis. Nebuvo, kad nenueitume. Negalėsi eiti, šliaužte nušliauši“, – apie darbo režimą kalbėjo P. Buterlevičius.

Petras dėstė, kad upės vandens debito matavimai iki praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio vidurio buvę toli gražu ne lengvu darbu. Kol nebuvo pėsčiųjų tilto per Šventąją, nuo kurio galima matuoti srovės greitį, tekdavo valtimi irtis į upės vidurį. „Mama per potvynius irdavosi. Net baisu pagalvoti… Tėčiui mirus, ji draskėsi per du darbus, reikėjo užauginti šešis vaikus“, – pasakojo LHMT posto stebėtojas. Beje, Petras – iš dvynių. Jo dvynys brolis Povilas, gyvenęs Anykščiuose, mirė 2015-aisiais.
Stebėtojo pareiga buvo ir pačiam išsišienauti upės ruožą, kuriame atliekamas vandens srovės greičio matavimas – vyresnieji anykštėnai turėtų atsiminti Šventosios juostą ties senosios ligoninės pastatais, kuriam Buterlevičiai neleisdavo užželti.

Petro darbo metais bandyta įdiegti automatinę vandens debito matavimo sistemą, tačiau ji nepasiteisino, nes trosai greitai buvo išvogti.
Petras dar nebuvo gimęs, kai jo tėtis pradėjo dirbti hidrometeorologijos posto stebėtoju. O kiek jis save atsimena, tiek atsimena ir paupį, į kurį eidavo kartu su tėvu. „Kiekvieną medelį, kiekvieną akmenėlį žinau. Atsimenu, kaip viskas keitėsi nuo to laiko, kai mes, būdami vaikais, paupiu lakstėme“, – pasakojo P. Buterlevičius.
Jis neslėpė, kad trauktis iš darbo yra skaudu, tačiau savo valdžią ir kolektyvą minėjo geru žodžiu. „Jeigu reikės pagalbos, tikrai būsiu prisikviečiamas. Ir posto teritoriją apšienausiu, juk šito darbo joks kompiuteris nepadarys“, – tikino LHMT, dabar jau buvęs ilgametis darbuotojas.

Kompiuteriai išstuma žmones

Kaip „Anykštą“ informavo LHMT Komunikacijos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Gytis Valaika, tai, kad Anykščiuose tarnyba atsisako hidrologinio posto darbuotojo etato, yra šių laikų automatizacijos-kompiuterizacijos pasekmė, kuri tiesiogiai šį kartą palietė Anykščius.

„Žvelgiant iš žmogiškosios perspektyvos, man, kaip tikram meteorologui, žinoma, truputį gaila, kadangi regionuose tokios darbo vietos yra vertinamos, o patys darbuotojai tarsi hidrometeorologų atstovai regionuose (šviesdavo apie šį mokslą aplinkinius ir pan.), tačiau jau senokai buvo aišku, kad nemažą dalį žmogaus atliekamų nesudėtingų darbų ateityje atliks automatiniai prietaisai“, – komentavo G. Valaika.

Pasak G. Valaikos, LHMT tebevyksta automatizacija ir optimizacija, kadangi tarnyba siekia dirbti kuo efektyviau.
„Visur diegiami automatiniai matavimų prietaisai ir todėl atnaujinus įrangą atsisakoma stebėtojų. Tai nepigu, kaip ir bet kokia hidrometeorologinė įranga, tačiau, atsisakius stebėtojo, per maždaug 2–3 metus visa įranga atsiperka. Šis procesas pamažu prasidėjo prieš daugiau nei dešimtmetį ir nuo to laiko žingsnis po žingsnio atsisakoma vis daugiau stebėtojų, kurie atlikdavo hidrometeorologams svarbius matavimus. Dabar visa tai atlieka automatika, kurios darbą stebime nuotoliniu būdu. Na, o sugedus prietaisui, atvyksta mobilūs technikai, kurie tiesiog vietoje pakeičia sugedusį daviklį. Šiuo metu esame atnaujinę kone visas meteorologijos stotis, taip pat buvo pastatyta keletas ir visiškai naujų. Taigi, stebėjimų tinklas plečiasi ir ateityje jis gali dar šiek tiek padidėti“, – komentavo meteorologas G. Valaika.

LHMT Komunikacijos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiasis specialistas G. Valaika informavo, kad Anykščiuose, Šventosios upėje, ir toliau bus automatinė vandens matavimo stotis, kur automatiškai yra matuojamas upės vandens lygis ir vandens temperatūra. „Šalia to, Anykščiuose 2022 metų spalį atsirado automatinė meteorologijos stotis (kurios iki tol nebuvo) adresu Liudiškių g. 28. Automatiškai matuojama: oro temperatūra, rasos taško temperatūra ir santykinė drėgmė 2 m aukštyje, atmosferos slėgis, kritulių kiekis, oro temperatūra +5 cm aukštyje virš dirbtinės dangos paviršiaus. Netolimoje ateityje, tikriausiai, dar bus įdiegtas ir automatinis sniego dangos matavimo prietaisas. Taigi, nors ir stebėtojo nelieka, tačiau svarbūs matavimai tebevyks“, – komentavo G. Valaika.

Bajoras piešė Leninus

P. Buterlevičius yra ir Anykščiuose žinomas juvelyras bei Lietuvos bajorų sąjungos narys. Jo protėviai buvo Kuktiškių dvarininkai, seneliai mirė Sibiro tremtyje.
Buterlevičiai yra bajorai pagal jų tėvo liniją. Petras šypsojosi, kad tėvas apie savo kilmę nekalbėjo, nebent su savo pusbroliais pabendraudavo lenkiškai, tačiau vaikai apie tai, ką kita kalba šnekučiuojasi suaugusieji, nesuprasdavę.

Edvardas Buterlevičius buvęs ir kalvis, ir batsiuvys, ir juvelyras. Petras sakė, jog kaip ir kodėl tėvas tapo LHMT posto stebėtoju, nepasakojo. Matyt, pokariu, kai labai trūko pajamų, atsirado laisva darbo vieta, kurią buvo galima derinti su kitomis veiklomis ir ją vyresnysis Buterlevičius nusprendė užimti.

P. Buterlevičius sovietmečiu dirbo Anykščių rajono statybinėje organizacijoje dailininku apipavidalintoju. Sako, dažniausiai didelėmis raidėmis rašė sovietinius šūkius ir piešė Leninus. Savo bajoriškos kilmės įrodymų P. Buterlevičius pradėjo ieškoti Lietuvai tapus nepriklausomai, kai atsivėrė archyvai.

„1996 metais pradėjau tvarkytis dokumentus, o 2009-aisiais buvau priimtas į Lietuvos bajorų sąjungą. Nustatyta, kad mūsų giminės herbo atstovai dalyvavo ir Žalgirio, ir Oršos mūšiuose“, – kalbėjo P. Buterlevičius.