Donaldas Vaičiūnas: „Su muzikos grupe man atsivėrė visiškai kitos spalvos“

Anykščių socialinės gerovės centro įkūrėjas Donaldas Vaičiūnas – meniškos sielos žmogus.
Šiemet 40-ties metų jubiliejų švęsiantis ukmergiškis visai atsitiktinai atsidūrė ant mėgėjų teatro scenos, o ją pakeitė didžiausia vyro aistra – muzikavimas nusistovėjusius standartus laužančioje grupėje „Čigongo meistras“.

D. Vaičiūnas pasakojo, kad dar būdamas paaugliu, kai jam buvo 10–12 metų, susidomėjo muzika:
„Tuo metu buvo populiarios tokios grupės, kaip „Metallica“ ir viena tos grupės daina man buvo labai įstrigusi. Galvojau, kad ir aš vieną dieną savo gyvenime turėsiu gitarą, ji būtinai bus bosinė ir aš taip pat grosiu, nors tuo metu tai atrodė visiškai nerealu.“

Pašnekovas prisipažino, kad vaikystėje labai norėjo lankyti muzikos mokyklą, bet kadangi gyveno ne Ukmergės mieste, o rajone, tokios galimybės neturėjo: „Mano draugas Sigitas iš grupės „Arbata“ tuo metu lankė muzikos mokyklą, grojo akordeonu ir aš jį su pavydu žvelgdavau: „Tu turi galimybę, o aš – neturiu.“
D. Vaičiūnas pasakojo, kad būdamas moksleiviu yra vaidinęs mokykliniuose spektakliuose, tačiau tai jo nesužavėjo: „Tai vyko daugiau per tokią diskomforto prizmę, nes kai iš tavęs to reikalaujama, tai dažniausiai nieko gero nesigauna.“

Prieš maždaug 15 metų atvykęs gyventi į Anykščius, D. Vaičiūnas sakė pajutęs, kad miesto aplinka yra įkvepianti menui bei kūrybai: „Atrodo, skamba labai banaliai – atvažiavau į Anykščius ir aš čia praregėjau, aš čia pradėjau kurti, vaidinti. Bet aš tą pajutau, kai toks pasakymas dar nebuvo populiarus. Aš prieš 15 metų supratau, kad čia yra kažkas kito gyventi. Dar gyvendamas Ukmergės rajone, kiekvieną vasarą aš važiuodavau su ekskursijomis į Anykščius. Lankydavom tą patį Laimės žiburį, Puntuką ir mums tai buvo kažkas nerealaus, kaip vaikui. Tai iš vaikystės ir išugdė, kad Anykščiai nėra tik miestas, upė ar bažnyčia. Tai – kažko visuma, ir, matyt, tai pasąmonėje įsiskiepijo, kad aš atvažiuočiau čia gyventi.“

Į Anykščių kultūros centro teatro sceną D. Vaičiūnas pasakojo patekęs visiškai atsitiktinai: „Buvo Anykščių miesto šventė, aš tuo metu ėjau mero patarėjo pareigas, stoviu, stebiu vieną renginį šalia Anykščių menų inkubatoriaus – menų studijos ir prie manęs prieina režisierius Jonas Buziliauskas. Mes su juo iki tol buvom visiškai nepažįstami ir jis sako: „Gal tu nori pas mane vaidinti?“ Sakau: „Labai norėčiau, bet ar aš sugebėsiu?“ O man J. Buziliauskas sako: „Tu nesiijaudink, teatre svarbiausia ne vaidinti, o būti savimi.“

D. Vaičiūnas buvo pakviestas vaidinti Kosto Ostrausko dramoje „Čičinskas“ ir spektaklyje sukurti karininko vaidmenį.
„Tai buvo nerealu. Vaidinti pas vieną geriausių režisierių. Jis gal pamatė, kad gal spektakliui tikau pagal fizionomiją“, – svarstė pašnekovas.
Pasidomėjus, kas buvo sunkausia pirmą kartą įžengus į teatro sceną, D. Vaičiūnas kalbėjo: „Tekstą išmokti tikrai yra įmanoma, bet sunkiausia būti toje „nevaidinimo“ rolėje. Bet mes visą laiką buvom mėgėjų teatras – kaip mokėjome, taip vaidinom ir kartu su režisieriumi J. Buziliausku pasiekėme „Aukso paukštę“ (Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatro nominacija – red. past.). Gavom aukščiausią apdovanojimą ir mums tai buvo didelis pasiekimas.“
D. Vaičiūnas sakė, kad atsikračius scenos baimės, buvimas joje jam prilygo „mažam stebuklui“: „Tu jauti tą kvapą, kolegų nerimą, nes ne visi sugeba atsipalaiduoti. Ir kai visą tą energiją pajunti, tai yra neapsakomas, nuostabus jausmas. Ir ypač jei spektaklis yra gerai įgarsintas, yra šviesos. Atrodytų – kas tos šviesos? Šviesos yra kažkas tokio, jos nuspalvina visą emociją.“

Pašnekovas prisiminė, kad Anykščių kultūros centro teatro spektakliuose teko sukurti apie dešimt vaidmenų, o vaidinant tekdavo ir improvizuoti: „Tos improvizacijos, iš tikrųjų, geriausiai atsiskleisdavo su Žilvinu Pranu Smalskumi. Jis į sceną lipdavo laisvai ir, jei nemokėdavo vaidmens teksto, jis sakydavo: „Na, einam, vis tiek kažkas gausis“. Ir tuomet tekdavo arba visą spektaklį sugrąžinti į vėžes arba jo eigą pakeisti.“

D. Vaičiūnas džiaugėsi, kad vaidindamas Anykščių kultūros centro teatre su spektakliais apvažiavo didžiąją Europos dalį, lankėsi Afrikoje: „Aš esu kėlęs klausimą režisieriui J. Buziliauskui, kad užsieniečiai nesupras, apie ką mes spektakliuose kalbame lietuviškai. O jis sako: „Nesijaudink, kai jie vaidins ispanų ar marokiečių kalba, ir tu nesuprasi.“ Bet esmė – ne žodžiuose, o tai, ką sugebi ant scenos parodyti. Ir jei žmogus tai pajaučia, reiškia tu tą spektaklį atlikai gerai. Teatro kalba yra universali, ir niekas tam negalėtų paprieštarauti.“

Maždaug aštuonerius metus intensyviai vaidinęs Anykščių kultūros centro teatre, D. Vaičiūnas jau dvejus metus nuo scenos yra nutolęs: „Gastrolės su teatru po Lietuvos miestus ir miestelius vidutiniškai vykdavo bent kartą per savaitę, labai aktyvus yra mūsų teatras, tai mane ir privertė atsitraukti. Viso to pasidarė per daug – šeimos reikalai, o galų gale atėjo ir ramybės laikas.“
Dar vaidindamas teatre D. Vaičiūnas pasakojo įgyvendinęs savo vaikystės svajonę – maždaug prieš penkerius metus nusipirko elektrinę bosinę gitarą: „Su ja namuose pagrodavau ir man jau širdyje buvo gera, nes išpildžiau savo vaikystės ir paauglystės svajonę. Galvojau: „Dabar mano gyvenimas jau pilnatvėje.“
Ilgai vienas gitaros namuose D. Vaičiūnas „nekankino“. Dar teatre vaidindamas kartu su Gintautu Kazakevičiumi, kuris taip pat grojo gitara, išsipasakojo apie savo pomėgį. Šis apie tai papasakojo kitiems savo bičiuliams ir vieną dieną D. Vaičiūnas sulaukė pasiūlymo iš Mykolo Tursos pabandyti pagroti kartu muzikos grupėje „Čigongo meistras“.

„Su muzikos grupe man atsivėrė visiškai kitos spalvos. Mes į grupę kiekvienas atėjom su savo kažkokia perspektyva, su savo problemomis ir neišgyventais jausmais ir tai grodami pasakom per muziką. Kažkas neapsakoma yra susijungti į vienetą ir tai ištransliuoti per muziką“, – kalbėjo D. Vaičiūnas.

Pašnekovas sakė, kad muzikuodamas grupėje „Čigongo meistras“ jau subūrė ir ištikimiausių fanų komandą: „Tai – mano šeima. Repetuodami Tilto gatvės komplekse, įsirašom savo kūrinius į mobilųjį telefoną. Kai grįžtu į namus, tuos įrašus užleidžiu ir namiškiai neturi jokios kitos galimybės, kaip tik klausytis. O mažiausias mano sūnus Jurgis, kai dar nemokėdavo normaliai kalbėti, sakydavo: „Gongo, tetis gongo.“ Tai vadinasi, kad jis žino, jog jo tėtis vaikšto į repeticijas, groja grupėje „Čigongo meistras“.
Pasiteiravus, ar neturi planų vėl sugrįžti į Anykščių rajono politinį gyvenimą, D. Vaičiūnas dėstė: „Sugrįžti – sunkiai. Nebėra tų sąlyčio taškų, kurie mane „draivino“ prieš aštuonerius metus. Kažkaip vertybės apsisuko, požiūris pasikeitė. Man pavyko išdirbti mero Kęstučio Tubio patarėju ketverius metus, bet daugiau turbūt niekada nesugrįžčiau į tokią avantiūrą. Bet tuo metu tai buvo didelė pamoka gyvenimui ir bendram supratimui.“

Užimtumo tarnyboje atvejo vadybininku šiuo metu dirbantis D. Vaičiūnas sakė pasvajojantis apie tai, kad vieną dieną galėtų gyventi tik iš muzikos: „Net jei tai ir neneštų finansinės naudos, o bendrystė būtų didesnė – tai būtų „vau“.

Pasidomėjus, kokių naujų užmojų kirba galvoje, D. Vaičiūnas atviravo: „Visų pirma, planuočiau keisti savo socialinę kryptį į kažkokią labiau koncentruotą. Tai galėtų būti kažkokia nevyriausybinė organizacija – rezultatai būtų apčiuopiamesni ir tai labiau motyvuotų. O kiti mano norai labai žemiški – norėčiau atsinaujinti savo muzikos instrumentų bazę, pasvajoju ir apie tai, kad muzika man neštų finansinę naudą.“

Anykščiuose įsitvirtinęs D. Vaičiūnas prisipažino į gimtąjį Ukmergės rajoną sugrįžti gyventi net negalvojantis: „Ne, nėra ten ką veikti. Aš ten galiu grįžti pas mamą. Viskas Anykščiuose yra gerai. Tekdavo girdėti, kad nėra pas mus darbo vietų, bet dirbdamas Užimtumo tarnyboje aš žinau, kad 20–30 darbo vietų yra, ir ten bet kada gali eiti dirbti.“