Du vikšrai, keliaujantys rudenį, kuriuos verta žinoti

Anykščių regioninio parko darbuotojai supažindina su mažaisiais parko gyventojais: pievinio sfinkso ir gluosninio medgręžio vikšrais.

„Jei liepos–rugsėjo mėnesiais pievoje ar pamiškėje pamatysite didelį, raštuotą vikšrą – neskubėkite jo liesti. Kai kurie vikšrai savo išvaizda ir elgsena gali nustebinti.
Pievinio sfinkso vikšras sutrikdytas išsitempia ir iškelia priekinę kūno dalį, kad būtų geriau matomos jo „akys“. Tačiau tai ne akys, o akių formos dėmelės, skirtos išgąsdinti vikšrą galintį sulesti paukštį. Naktinio drugio didesni vikšrai maitinasi ir dieną. Jie minta ožkarožėmis, gauromečiu, lipikais ir kitais augalais. Lėliukė susiformuoja dirvoje,kur ir žiemoja.
Gluosninio arba kvapiojo medgręžio vikšras – visai kitoks. Jis didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia medienoje: 2–3 metus graužia gulsčias landas sumedėjusių augalų viduje. Vikšras gali užaugti iki 10 cm ilgio, yra plikas, turi 16 kojų. Rudenį, artėjant lėliukės stadijai, jį kartais galima pamatyti ropojantį žeme. Šie vikšrai pažeidžia vaismedžius ir įvairius lapuočius.
Tad pamatę didelį vikšrą ant tako ar pievoje, stabtelėkite ir įsižiūrėkite – jo išvaizda gali pasakyti nemažai apie tai, kur ir kaip jis gyvena.
Gamtoje net ir vikšras turi savo gynybos strategiją“, – skelbia Anykščių regioninio parko darbuotojai.