Skirtingos ir kartais perteklinės rūšiavimo taisyklės, abejojimas sistemos skaidrumu ir rūšiavimo žinių stoka – tai tik dalis iššūkių, kuriuos pirmą kartą asociacijos „Gamtos ateitis” surengtoje analitinėje sesijoje vertino Lietuvos savivaldybių ir regioninių atliekų tvarkymo centrų atstovai. Visos dienos sesijoje, kartu su 100 ekologų, aplinkosaugininkų, atliekų surinkėjų, perdirbėjų, buvo analizuojama rūšiavimo pažanga skirtingose savivaldybėse, aptariami gyventojų išreikšti nusiskundimai ir dalijamasi geriausiai pasiteisinusiomis vietinėmis bei pilotinėmis praktikomis, galinčiomis padėti keisti gyventojų rūšiavimo įpročius.
Vienas ryškiausių dirbtuvių metu išryškėjusių iššūkių – skirtingos atliekų rūšiavimo taisyklės skirtingose Lietuvos savivaldybėse. Savivaldybių atstovai atkreipė dėmesį, kad gyventojams skiriasi nurodymai, kokias atliekas mesti į konkrečius konteinerius priklausomai nuo gyvenamos vietos, taip pat ir jų ženklinimas ir pateikiama informacija pavyzdžiui sostinėje ir kurortiniuose miestuose – skiriasi. Tai apsunkina ne tik kasdienį rūšiavimą, bet ir nacionalinio masto edukaciją. Esmine taisykle išlieka principas, kad rūšiavimo konteineriai skirti būtent pakuočių atliekoms, tačiau neretai pasitaiko rekomendacijų prie pakuočių priskirti ir kitas atliekas ir tai glumina gyventojus.
„Jeigu norime, kad žmogui rūšiavimas būtų paprastas, jis neturėtų kiekvieną kartą iš naujo aiškintis, kokia taisyklė galioja jo gyvenamojoje ar darbo, poilsio vietoje. Vienoda sistema nėra vien patogumo klausimas – tai ir pasitikėjimo sistema klausimas. Kai skirtingose vietose žmogus gauna skirtingus atsakymus, labai lengva pradėti abejoti visa rūšiavimo sistema”, – sako „Gamtos ateitis” tvarumo kultūros ir komunikacijos vadovė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė.
Skirtingos taisyklės – kliūtis vieningam švietimui
Lietuvoje šiuo metu rekomenduojamos gyventojams savivaldybių taikomos skirtingos pakuočių atliekų rūšiavimo praktikos. Lietuvos savivaldybių asociacijos Aplinkos apsaugos ir energetikos klausimais vadovė Agnė Kazlauskienė teigia, kad valstybės mastu tai yra opi problema, ypač jau įsigaliojus naujam Europos Sąjungos (ES) pakuočių reguliavimui ir pradėjus taikyti bendro ženklinimo reikalavimus.
„Lietuvos savivaldybių asociacija tikisi lyderystės iš Aplinkos ministerijos. Manome, kad visoje Lietuvoje būtina vieninga pakuočių ir jų atliekų rūšiavimo sistema, nes ji neišvengiamai susijusi su vieningu infrastruktūros ženklinimu. Europos Sąjunga numato visoms narėms per du metus pradėti naudoti numatytą naują, vieningą rūšiavimo konteinerių ženklinimo sistemą.”, – sako A. Kazlauskienė.
Pasak jos, vienas svarbiausių žingsnių būtų turėti kuo aiškesnį ir visai šaliai bendrą pakuočių, jų atliekų bei panaudoti dar kartą tinkamų žaliavų sąrašą. Tai padėtų gyventojams suprasti ne tik į kurį konteinerį mesti konkrečią atlieką, bet ir kas apskritai laikoma pakuote.
„Būtent vieningos sistemos ir vieningo ženklinimo labiausiai ir trūksta. Aplinkybės susiklostė taip, kad dėl ES ir Europos Komisijos teisinio reguliavimo mes tiesiog privalėsime pakeisti esamą situaciją. Turėsime sukurti sistemą, kuri būtų vienoda visoje šalyje”, – teigia A. Kazlauskienė.
Žmogui reikia ne tik žinoti, kur mesti, bet ir suprasti, kas vyksta toliau
Dirbtuvių dalyviai pabrėžė, kad net ir aiškios rūšiavimo taisyklės savaime negarantuoja tinkamo gyventojų elgesio. Atliekų tvarkytojai kasdien susiduria su situacijomis, kai pagrindinės taisyklės gyventojams yra žinomos, tačiau pasirenkamas patogiausias būdas atsikratyti atlieka, tikintis, kad ją vėliau išrūšiuos sistema.
Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos (RATC) prezidentas Laurynas Virbickas atkreipia dėmesį, kad netinkamas rūšiavimas turi ir labai konkrečių pasekmių.
„Į mišriųjų atliekų srautą patekusios baterijos ir elektronikos prietaisai gali būti pažeisti ir sukelti gaisrą, o stambiagabaritės, statybinės bei kitos šiam srautui nepriskiriamos atliekos gali užstrigti įrenginiuose ir sugadinti mechanizmus. Dėl to stabdomas apdorojimo procesas, didėja remonto ir tvarkymo sąnaudos, kyla pavojus darbuotojų saugumui”, – sako L. Virbickas.
Todėl, jo teigimu, gyventojų švietime svarbu kalbėti ne vien apie tai, kur mesti, bet ir apie tai, kodėl rūšiuoti svarbu bei kas su atlieka vyksta ją išmetus.
„Atliekos kelio parodymas galėtų keisti žmonių požiūrį ir paneigti vis dar gajų mitą, kad visos atliekos galiausiai suverčiamos į vieną vietą ar pašalinamos sąvartyne. Iš tiesų jų tvarkymas yra sudėtinga grandinė – atliekos surenkamos, rūšiuojamos, apdorojamos, iš jų atskiriamos perdirbti tinkamos medžiagos, dalis panaudojama energijai gauti, o sąvartyne šalinamos tik po apdorojimo likusios ir kitaip panaudoti netinkamos atliekos”, – aiškina L. Virbickas.
Kartu, jo teigimu, svarbu išlaikyti atvirumą ir nekurti klaidingų lūkesčių – ne viskas, kas išrūšiuojama, šiandien gali būti perdirbta. Tai priklauso nuo atliekų sudėties, užterštumo, technologinių ir rinkos galimybių.
Būtent todėl gyvas susipažinimas su atliekų tvarkymo procesu gali tapti viena veiksmingiausių edukacijos priemonių. L. Virbickas pasakoja, kad ekskursijų į Kauno mechaninio biologinio atliekų apdorojimo gamyklą ir Lapių sąvartyną metu lankytojus dažnai nustebina tiek kasdien susidarančių atliekų kiekiai, tiek jų tvarkymo procesų mastas.
Remiantis atliekų surinkėjų ir perdirbėjų turima informacija bei Europos Sąjungos standartais, šiuo metu efektyviausiai perdirbamos atliekos yra pakuotės. Tuo tarpu kitų atliekų atveju tvariausiu jų panaudojimo būdu laikomas energinis panaudojimas – deginimas, kurio metu išgaunama energija.
Nuo vienkartinės kampanijos – prie nuolatinio švietimo
Savivaldybių patirtys rodo, kad rūšiavimo įpročius veiksmingiausiai formuoja ne vienkartinės kampanijos, o nuoseklus ir įvairiomis formomis vykstantis švietimas – nuo edukacijų mokyklose ir bendruomenėse iki praktinių užduočių, renginių ir ekskursijų. Ypač svarbus čia tampa principas „žmogus žmogui” – gyvas kontaktas leidžia ne tik perduoti informaciją, bet ir atsakyti į konkrečius gyventojų klausimus.
„Mūsų tikslas – kartu su savivaldybėmis ieškoti ne dar vienos vienkartinės kampanijos, o modelio, kuris veiktų visus metus. Rūšiavimo įpročiai formuojasi tada, kai aiški informacija nuolat pasikartoja skirtingose aplinkose”, – teigia K. Žukauskaitė-Šiaučiulė.
Kartu svarbu suprasti, kad rūšiavimas prasideda ne prie konteinerio. Atsakingas elgesys apima ir vartojimo pasirinkimus, pakartotinį daiktų naudojimą bei atliekų prevenciją. „Žmogui svarbu parodyti visą grandinę: pasirinkimas, pakuotė, atlieka, rūšiavimas ir jos kelias toliau”, – sako K. Žukauskaitė-Šiaučiulė.
Tačiau vien šviesti nepakanka – svarbu matuoti, kas iš tiesų veikia. Todėl ateityje siūloma vertinti ne tik pasiektą auditoriją, bet ir gyventojų žinių, elgsenos bei rūšiavimo kokybės pokyčius. Tai leistų atsirinkti veiksmingiausias priemones ir sėkmingas savivaldybių praktikas pritaikyti plačiau.
Viena taisyklė, viena žinutė, vienodas veiksmas
Apibendrinant savivaldybių ir atliekų tvarkytojų patirtis, artimiausio laikotarpio prioritetais įvardijami vieningesnės rūšiavimo sistemos kūrimas, nuolatinis švietimas, gyvas bendravimas su bendruomenėmis, didesnis dėmesys atliekų prevencijai ir pakartotiniam naudojimui bei rezultatų matavimas.
Dirbtuvių dalyviai sutaria, kad vien informacijos kiekio didinti nepakanka. Svarbiau, kad žmogus gautų aiškią ir nekintančią žinutę, turėtų patogią galimybę ją pritaikyti praktiškai ir suprastų, kokį rezultatą sukuria jo pasirinkimas.
„Didžiausias iššūkis šiandien nėra sukurti dar vieną plakatą ar dar vieną kampaniją. Turime kurti sistemą, kurioje žmogui būtų paprasta suprasti, ką daryti, kodėl tai svarbu ir kas nutinka jo atliekai toliau. Kai vienoda taisyklė tampa vienoda žinute, o vienoda žinutė – vienodu veiksmu, atsiranda pagrindas ilgalaikiam elgesio pokyčiui”, – apibendrina „Gamtos ateities” tvarumo kultūros ir komunikacijos vadovė.
issirusiuoja pamiskese ar grioviuose ,po keliu metu net padangu nei zymes nelieka ,ne tik ,kad plastmasiu
Kodėl rūšiuojamtys ir nerūšiuojantys už šiukšlių išvežimą moka vienodai? Gal pradėkim nuo paprasto dalyko – kas rūšiuoja,to šiukšles veža nemokamai. Dabar aplamai sistema neskatina rūšiuoti,juo labiau taikomos baudos už ne į tą konteinerį išmestą daiktą skatina tik vežti į mišką ir pilti,juk visvien baudą ar taip ar taip gausi. Rūšiavimą bando vykdyti represijomis o ne edukacijomis ar paskatomis. Kad ir ta pati tekstilė – uždraudė mesti į mišrius konteinerius – o tekstilės konteinerių kaimuose tai nepastatė. Vėl paradoksas gaunasi.