Jeigu daugkartinio naudojimo indų projektas būtų konkursinis moksleivio darbas, galima už tai pagirti ir net paskatinti. Vis tik keistokai atrodo, kad tokia veikla užsiima pati savivaldybė. Specialistai, kuriems neturėtų trūkti darbo, sėdi, galvoja, rašo, vėliau savo kūrinį pristato visuomenei. Valdžios įstaiga mokys gyventojus veiklos, kuri būdinga ne jai. O ir išleisti šešiolika su puse tūkstančio eurų indų pirkimui nesimėto. Kaip sumanytojai paskaičiavo šio keisto projekto naudą? Ar brangūs indai prisidės prie klimato kaitos mažinimo, turės apčiuopiamos naudos aplinkai? Ar tai nėra parodomasis darbas, skirtas ne problemoms spręsti, bet įsisavinti lėšas?
Jei pamenate, prieš keletą metų už Europos Sąjungos pinigus šalies miškuose buvo pridaryta šimtai olų lapėms. Milijonas išleistas, tačiau nei lapės, nei barsukai ten neapsigyveno. Kažkas panašaus gali atsitikti ir čia. Ar kavinės, klientams paruošusios maistą išsinešti, sulauks lėkščių atgal, ar norės kas mokėti užstatą ir pan.?
Ir vienas, ir kitas atvejis – fantazijos reikalas, neparemtas jokiais skaičiavimais ar loginiu pagrindimu.
Bėda ta, kad neretai politikai priima sprendimus siaurame rate, nekreipdami dėmesio į visuomenės nuomonę. Mes jiems – reikalų neišmanėliai. Panieka žmonėms neretas reiškinys, jis ryškiai stebimas socialiniuose tinkluose.
Paimkime kitą atvejį. Jis parodo, kad tikslas valdžiai nėra šventa karvė, jį galima imituoti arba net nupirkti.
Gyventojus pasiekė informacija, kad mero iniciatyva sutartis su keleivius vežiojančia įmone „Autovelda“ stabdoma, iš biudžeto sumokant 50 tūkstančių eurų. Dideli viešieji pinigai. Paprastai moka kaltoji pusė. Tai yra toji, kuri nevykdo sutartinių įsipareigojimų ar sutarties sąlygų. Kokį punktą pažeidė savivaldybė ir kokiu pagrindu ji tampa kalta? Kas pasirašė sutartį, kurią po kurio laiko prisireikė naikinti ar keisti? Kodėl sąlygose nebuvo aptartas autobuso stoties modernizavimas ar kitos aplinkybės, kurios užtikrintų miesto plėtros ar strategijos reikalavimus, dėl kurių neatitikimų, neva, ši sutartis tapo netinkama?
Kodėl nepradedamos teisinės procedūros, siekiant nustatyti kaltininką (-us) ir žalą biudžetui išieškoti iš jo (-jų)? Kodėl dėl valdininkų klaidų mokėti turi mokesčių mokėtojai?
…Savivaldybės vadovai dažnai teisinasi, kad jie nepažeidžia įstatymų. Betgi svarbus ne tik teisėtumas, bet ir teisingumas….
Girti valdžią nenormalu. Visuomet ieškoma jos klaidų, nepagarbos, savanaudiškų apraiškų. Vis tik pagirti, pasidžiaugti darbais, kurie gerina mūsų visų gyvenimą, tenka retai. Įdomu, kaip anykštėnai atsakytų į klausimą: kokia šios valdžios sėkmės istorija?
Iš principo visi viešieji finansai turi konkuruoti. O kaip yra iš tikro? Biudžetas išrinktųjų valia sudėliojamas į stalčiukus: švietimui, kultūrai, sveikatos apsaugai, socialinėms reikmėms… Ir netgi stalčiuose nevyksta normali konkurencija. Konkursai į Valstybės tarnybos pareigas formalūs, jų nepavadinsi skaidriais, viešuose pirkimuose galimai velnias kojas nusisuktų, daug valingų sprendimų, kuriuos priima vienas ar kitas vadovas. Savivaldybės vadovai dažnai teisinasi, kad jie nepažeidžia įstatymų. Betgi svarbus ne tik teisėtumas, bet ir teisingumas. Kaip tik į pirmą planą reikia statyti teisingą, gyventojų interesus atitinkantį sprendimą, kuris be jokios abejonės turi būti priderintas prie teisės aktų normų. Nei dešimt tūkstančių už kvepalus, nei šešiolika už lėkštes ar aštuoniolika už strategiją nėra rajono biudžetui labai dideli pinigai, tačiau tokie sumanymai parodo, kiek svarbūs gyventojų interesai ir kaip atsakingai valdomi bendrieji finansiniai ir žmogiškieji resursai. Europos Sąjungos pinigai – taipogi mūsų pinigai.
Joks įstatymas nedraudžia mažos vertės pirkimui organizuoti konkursą. Tuomet ir pavėsinei pastatyti pakaktų keturių tūkstančių vietoj dešimties, o prisipirkti kvepalų – tūkstančio ar trijų.
Turėk tobulą nosį – ir Zarasų, Druskininkų ar tik Anykščiams pagaminto kvapo neatskirsi. Nerimtai skamba, kai pagal sudėtines dalis kvapas priskiriamas Anykščiams, tačiau nei įgimtais, nei įgytais pojūčiais jo neatskirsi. Galima suprasti rangovą, tačiau užsakovą – sunkoka.
Kad neprasmuktų „miesčioniokas“, vienas kolūkio pirmininkas jauną specialistą vežė į fermą ir, užrišęs akis, liepdavo pagal kvapą atpažinti, kur randasi: kiaulidėje, karvidėje ar arklidėje. Tik išlaikęs šį testą, jaunuolis buvo priimtas fermos vedėjo pareigoms. Panašiai reikia testuoti mūsų politikus ir pradėti išieškojimo procedūrą, jei kuris brangiai nupirkto kvapo neatpažins pauostęs.
Švietimo ministerija, jausdamasi kalta už tai, kad neišleido vadovėlių, nesukūrė tinkamų programų, mokiniams padalino po 10 balų. Gal už padarytą žalą, o gal tai kyšis, kad nemitinguotų. Kokių bonusų iš valdžios sulauksime mes?
