Rašytojas Eimantas Gudas: „Apie planus nelabai mėgstu kalbėti, bet galiu išduoti, kad vasario mėnesį visuomenei ketinu pristatyti jau ketvirtąją savo knygą. Ji bus vėlgi istorijos populiarinimo žanro, skirta visiems. Ir vėlgi apie mūsų elito istoriją“.
Kultūros istorikas Eimantas Gudas užaugo Panevėžyje. Jau dešimties metų žinojo, kad nori būti istoriku, tad baigęs Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją jis pasirinko istorijos studijas Vilniaus universitete, dešimtmetį dirbo Lietuvos nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.
Mokslininkas tyrinėja mūsų buvusios valstybės aristokratų sluoksnį, rašo knygas ir populiarina istorijos mokslą, tad mielai sutiko mintimis pasidalyti ir su „Aukštaitiško formato“ skaitytojais.
– Gana anksti atradote savo pašaukimą, o šiandien esate vienas žinomiausių aristokratijos tyrinėtojų Lietuvoje. Kokia buvo pradžių pradžia, sužadinusi norą domėtis?
– Buvo dvi pagrindinės priežastys. Kai man buvo maždaug aštuoneri metai, tėveliai nusivežė mane apžiūrėti Pakruojo ir Raguvėlės dvarų. Kelios dešimtys Pakruojo dvaro pastatų, tuomet dar ganėtinai apleistų, man padarė didžiulį įspūdį. O pasivaikščiojimas po Raguvėlės rūmus su Komarų giminės nare tiesiog sužavėjo.
Dvarų kultūra mane pakerėjo, iš karto pradėjau namie skaityti mūsų didelėje šeimos bibliotekoje buvusias knygas apie istoriją, valdovus, mūsų didikus. Tėvelis, matydamas mano naują aistrą, ėmė man pirkti knygas apie aristokratiją ir dvarus. Aistringai su visa šeima ėmėmės vizitų dvaruose. Lietuvoje jų aplankėme kelis šimtus. Ir šitaip viskas prasidėjo. Kai man buvo dešimt metų, jau skaičiau rimtas istorikų knygas ir jau neabejojau, kad tyrinėsiu istorinės Lietuvos elitą.
– Viename interviu užsiminėte, kad nors negimėte bajoru, tačiau jautėte protėvių šauksmą sužinoti giminės šaknis, o genealogija yra vienas iš Jūsų pomėgių. Kada pradėjote tyrinėti savo protėvius ir kaip giliai į praeitį pavyko prisikapstyti?
– Taip, agnatine linija nesu bajoras, tačiau tą tarsi užtušavo tai, jog Sakartvelo karališkoji šeima man suteikė riterio titulą. Kai pradėjau domėtis dvarais, trys iš likusių gyvų mano senelių turėjo ką papasakoti – visų pirma savo prisiminimus apie vaikystėje matytus dvarus, sutiktus dvarininkus. Viena mano senelė ir pati buvo užaugusi palivarko savininkų šeimoje ir čia gyveno iki 25-ųjų gyvenimo metų, kai buvo su savo mama ištremta į Sibirą. Po dvarininkų genealogijų susidomėjau ir savo paties kilme. Remdamasis senelių ir tetų pasakojimais, būdamas devynerių vienuolikos metų, sudariau savo genealoginius medžius, vėliau šiek tiek tyrinėjau ir toliau.
Tačiau daugiau tyrinėjo giminaičiai, užsakę profesionalius genealogus. Tiesioginius savo protėvius esu atsekęs iki XVIII amžiaus vidurio. Bet aistrą jaučiu labiau ne savo genealogijai, bet kai kurioms kitoms giminėms, su kuriomis irgi randu savo vieną ar kitą giminystės laipsnį.
– Tai visgi radote kilmingų protėvių?
– Šie kilmingieji – labiau ne mano protėvių, o giminaičių protėviai. Turėjau dvi labai kilmingas dėdienes, viena iš jų – bajorė, dvarininkų giminės narė ir net tiesioginė Vytauto Didžiojo palikuonė moteriškąja linija, susigiminiavusi su Tiškevičiais, taip pat Chodkevičiais, Pacais ir Radvilomis. Kita dėdienė – pati kunigaikštytė. Nutylėsiu, iš kurios LDK giminės. Ištekėjo už dėdės, kuris pats buvo nekilmingas dvarininkas. O štai mano prosenelis, kaip minėjau, palivarko savininkas, tačiau irgi ne bajoras.
Tačiau man svarbiausia kilmės linija yra iš Rygos buržuazijos. Mano prosenelė gimė dabartinėje Latvijos sostinėje ir ten išmoko penkias kalbas. Tarpukariu persikėlė į Kauną, Žaliakalnį, ir buvo vienintelė mano prosenelė, su kuria man dar teko bendrauti. Tad su šeima beveik kasmet lankome Rygą ir apskritai visų mano prosenelių, daugelio proprosenelių kapus. Turiu proprosenelę, kuri ilsisi dabartiniame Kauno Ramybės parke, ten buvusiose kapinėse. Kartais ant žolės ten padedu dvi baltas rožes.
– 2023 metais vos pasirodžiusi bendra Jūsų ir gido Donato Jokūbaičio knyga „Mėlynas kraujas“ iškart tapo bestseleriu. Vėliau su Žilvine Petrauskaite dar parašėte „Gedimino kraujas“ bei „Ambicingos ir įtakingos“, kurių irgi buvo spausdinami papildomi tiražai. Ar galima teigti, kad – išaugus pragyvenimo lygiui žmonės ėmė labiau domėtis savo šalies istorija?
– Tą nulėmė gal ne tiek ekonominis pakilimas, o visada mūsų tautoje glūdėjęs istorijos alkis. Tiesiog dar artimoje praeityje labai trūko istorikų parašytų istorijos populiarinimo knygų, kurias galėtų suprasti, skaityti ir universiteto nebaigęs asmuo. Juk daugelis istorikų rašo visų pirma tik mokslininkams. Jų tekstai daugeliui žmonių nėra įkandami.
Mano knygų išleista jau daugiau nei 25 tūkstančiai egzempliorių. Kaip girdžiu iš spaustuvininkų, Lietuvoje tai yra unikalūs tiražai, jei kalbame ne apie grožinę literatūrą. Buvau maloniai nustebintas staiga išaugusiu savo skaitytojų ratu. Dabar mane nepažįstamieji stabdo gatvėse, kalbina, garbsto, prašo autografų. Visiškai nebuvau tam pasiruošęs ir visiškai to nesiekiau.
– Knygoje „Gedimino kraujas“ aprašėte 112-os Gediminaičių dinastijos vyrų ir moterų likimus, pamenu ir Jūsų sudarytą LDK valdovų genealoginę schemą, kurioje matyti, kad su Gediminaičiais giminiavosi dauguma Europos aristokratų giminių. Tačiau tiesioginių Gedimino palikuonių pasaulyje liko nedaug. Ar būsiu teisus sakydamas, kad paskutinysis likęs tikras Gediminaitis yra Paulius Sanguška, gyvenantis Brazilijoje?
– Tikrų Gediminaičių tebėra daug. Jei kalbėsime apie „tikrus“, tai ne tik ir net ne tiek Paulius Sanguška, kiek kunigaikštis Adomas Karolis Čartoriskis, turėjęs garsųjį Čartoriskių muziejų Krokuvoje su da Vinčio, Rembranto darbais. Jam dabar apie 85 metus. Ir jis yra dabartinio Ispanijos karaliaus tėvo pirmos eilės pusbrolis. Buvusio karaliaus Jono Karolio ir Adomo Karolio Čartoriskio motinos buvo seserys, Abiejų Sicilijų princesės.
– O kaip dėl kitų artimiausių Gedimino palikuonių linijai kunigaikščių Čartoriskių, Galicinų, Trubeckojų? O gal ir pas kažką iš dabartinių lietuvių rastume Gediminaičių genų?
– Kunigaikščiai Čartoriskiai, Galicinai, Trubeckojai, Kurakinai irgi yra tikri Gediminaičiai. Gedimino palikuonys vyriškąja linija. O Gedimino palikuonių moteriškąja linija yra daugybė.
Tikrinau, tarp jų yra visi šiandienos Europos monarchai, kurie sostą paveldėjo. Taip pat yra galybė Vytauto Didžiojo palikuonių per jos anūkę Anastasiją, kuri grįžo iš Maskvos ištekėdama už kunigaikščio Olelkaičio. Jų palikuonė, kaip sakiau, buvo viena mano dėdienė, tačiau ji jau mirusi, jos linija užsibaigė ir tikrai nežinau, ar Lietuvoje dabar rastume Gedimino palikuonių. Tačiau jų tikrai yra Lenkijoje – kunigaikščiai Liubomirskiai ir kai kurie kiti aristokratai.
– Knygą „Ambicingos ir įtakingos“ skyrėte 35-ioms aristokratėms ir jų įkvepiančioms istorijoms. Kurios iš jų istorija Jus labiausiai sužavėjo?
– Sužavėjo daugelio jų istorijos. Tačiau ypatingą ryšį jaučiu su kunigaikštyte Elžbieta Matilda Radvilaite, mirusia 1950 metais Šveicarijoje. Ji nugyveno spalvingą gyvenimą vietose, kurios man labai brangios. Ji nuolat keliaudavo, daugiausia reziduodavo savo namuose Lancuto pilyje, Vienoje ir Lvive, tačiau daug laiko leido Marianske Laznėse (mano mylimiausias kurortas), Karlovy Varuose, Kanuose, Nicoje, Monte Karle, Paryžiuje, Londone. Ji visai kaip aš buvo labai reikli kompanijai ir labai mėgo pasivaikščioti viena. Jos veidas nuotraukose atspindi tam tikrą ypatingą orumą, griežtumą, eleganciją, tas estetines vertybes, kurios man svarbios. Ir tas vertybes spinduliuote spinduliuodavo net sulaukusi labai jau garbingo amžiaus.
Kas ją pamatydavo, pavyzdžiui, sėdinčią viešbučio hole Vienoje, nepamiršdavo jos niekada. Kaip tik šią vasarą lankiau jos namus Vienoje bei jos pilį Lancute, kur ji gyveno kone karališkai elegantiškai, rafinuotai, subtiliai, delikačiai. Šioje pilyje turėjo privatų teatrą, kuriame žiūrėdavo operetes. O šį žanrą ir aš ypatingai mėgstu.
– Jūsų moksliniai tyrimai – apie grafus Tiškevičius. Ką naujo apie šią, atrodytų gana išsamiai aprašytą, aristokratų giminę pavyko sužinoti?
– Iš tikrųjų pasirinkau Tiškevičius, nes kai aš studijavau VU IF, šios giminės ištirtumo laipsnis buvo itin mažas, jei kalbėsime apie jų istoriją XVI–XVIII amžiais. Tai XIX–XX amžiai ištyrinėti neblogai. Esu publikavęs straipsnį apie jų istoriją XVI amžiuje. Dabar turiu šioje srityje konkurentų Lenkijoje, leidžiu jiems kai ką rašyti, tačiau gal ir pats dar išleisiu knygą apie ankstyvuosius Tiškevičius, nes naujo yra daug.
Diskusijos virte veda. Yra krūvos nenagrinėtų ar per mažai nagrinėtų XVI–XVII amžiaus Tiškevičių laiškų, esančių Varšuvoje ir Krokuvoje. Apie Tiškevičius dar daug sužinosime. Arba iš manęs, arba iš mano kolegų Lenkijoje. Lietuvoje Tiškevičius XV–XVII amžiuje nagrinėju turbūt vienintelis. Gaila, kad taip ilgai jie buvo užmiršti.
– Visi žino Radvilas, tačiau kunigaikščių titulas jiems buvo suteiktas gana vėlai (tik 1547 metais). O juk būta nemažai kitų, gerokai senesnių lietuvių kunigaikščių giminių, pavyzdžiui, dar nuo Mindaugo laikų milžiniškas teritorijas Aukštaitijoje valdę kunigaikščiai Giedraičiai. Pastarieji XV–XVI amžiuje nebuvo prileisti prie valdančio elito, tad ilgainiui visai prarado įtaką. Panašus likimas ištiko ir Utenos kunigaikščio Romunto palikuonis, Siesikų pilį valdžiusius Daumantus Siesickius. Kokios priežastys lėmė tokį sritinių kunigaikščių nuosmukį?
– Pirma pasakysiu, kad Daumantai Siesickiai, kaip ir kai kurios kitos giminės (Prozorai, Zavišos-Daugėlos) tam tikru metu sukūrė savo kunigaikštiškos kilmės legendą ir ją propagavo, tačiau genealogiškai nebuvo sritinių kunigaikščių giminė. Bent jau kiek žinau. Pataisykite, jei klystu.
O kunigaikščiai Giedraičiai, nors neiškilo į pirmųjų giminių ratą pagal įtaką, bet visgi priklausė valdančiajam elitui, ir netgi labai. Būta tarp jų net tik dvarų savininkų, seniūnų, urėdų pareigūnų, bet ir vienas Mstislavlio vaivada, keli vyskupai, visa grupė kanauninkų.
Sritinių kunigaikščių nuosmukį labiausiai lėmė prastas ekonomikos ir žemėvaldos kaupimo bei ypač išlaikymo metodų išmanymas. Jei Giedraičiai nebūtų savo kunigaikštystės suskaldę tarp daugelio giminės narių, jų padėtis būtų buvusi visai kita. Bet latifundijų formavimas prasidėjo Lietuvoje per vėlai, Giedraičiai valdas jau buvo išbarstę. Bet vėlesni giminės atstovai, atrodo, nelabai stengėsi pataisyti padėtį. Iš viso, išskyrus kelias išimtis, nelabai šiai giminei būdingas tam tikras „snobizmas“, turto, valdžios ir prestižo siekimas. O ir titulu naudotasi per menkai.
– Didikai daug nuveikė mūsų buvusios valstybės labui, tačiau jau XV amžiaus antroje pusėje mūsų elitas ėmė kalbėti lenkiškai, nors save jie laikė lietuviais (LDK piliečiais). Dėl šios priežasties tarpukariu, ypač Adolfo Šapokos istorijoje, XVI–XVIII amžiai Lietuvos istorijoje laikyti Lenkijos istorijos dalimi ir nušviesti itin menkai. Kaip šiandienos lietuviui suvokti ir priimti tokią kosmopolitišką protėvių tapatybę?
– Aš tokią jų tapatybę visada labai ramiai ir mielai priėmiau, tad nuoširdžiai nesuprantu, kodėl kažkam tą padaryti buvo ar tebėra sunku. Nesu antilenkiškas. Ir kaip natūralų dalyką priimu, kad XV amžiaus antroje pusėje prasidėjo kalbinis mūsų elito lenkėjimas. Jis man skausmo nekelia. Tiesiog buvo tokia realybė. Nors A. Šapokos „Lietuvos istorija“ buvo pirmoji mano perskaityta istorijos knyga, tačiau ji manęs nepaveikė ideologiškai. Lenkakalbis Lietuvos elitas man nuo pat pradžios buvo savas ir suprantamas. Manau, čia esu prastas patarėjas, kaip tą priimti dažnam šiandienos lietuviui.
– O lenkų kalba, kuria anuomet Lietuvoje buvo kalbama dvaruose ir bajorkaimiuose, kaip smarkiai ji skyrėsi nuo lenkų kalbos Lenkijoje?
– Lietuvoje lenkų kalba skyrėsi nuo tos, kuria buvo kalbama Lenkijoje, ypač varšuviškės tarties. Lietuvos lenkų kalba buvo savitas dialektas, susiformavęs čia, tai nebuvo importinė tarmė iš Lenkijos. Žinoma, Lenkija darė savo įtaką Lietuvos lenkų kalbai, bet ji susiformavo čia ant lietuvių bei baltarusių kalbų substratų. Buvo girdėti lietuviški sąskambiai tartyje.
– Ne paslaptis, geriausius filmus apie XVII amžiaus Lietuvos elitą pastatė lenkai, ir dar sovietmečiu. Kalbu apie Henriko Senkevičiaus romanus, ekranizuotus režisieriaus Jerzio Hoffmano. Kuris iš jų Jums įstrigo labiausiai, ir kodėl?
– Jerzio Hoffmano „Tvanas“ („Potop“, 1974) yra labai brangus, nes pasakoja apie Nevėžio krantų, ant kurių esu gimęs ir užaugęs, gyventojus. Iš Senkevičiaus „Tvano“ beveik kiekvienas lenkas žino Vadaktus, kai dauguma lietuvių šio bažnytkaimio pavadinimo nėra girdėję. Ir tai yra gėda. O aš jau iš senelių pasakojimų šį kraštą žinojau. Jie pasakodavo, kad ten jautiesi kaip Lenkijoje. Nes dar visai neseniai 90 procentų Vadaktų apylinkių gyventojų namuose šnekėjo lenkiškai. Net Vilniaus krašte sunku rasti tiek lenkakalbę apylinkę. Tiek praeityje, tiek ir dabar.
Nors Senkevičiaus kūriniai parašyti lenkiškai, jie turėtų būti literatūros programose lietuvių mokyklose. Senkevičiaus romanai yra itin svarbūs Lietuvos kultūros pažinimui. Tačiau grįžtant prie Jerzio Hoffmano kūrybos, daugiausiai kartų žiūrėjau jo kostiuminę melodramą „Raupsuotoji“ („Trędowata“, 1976). Ji pasakoja apie lenkų aristokratijos gyvenimą tarpukariu ir filmuota kaip tik jau minėtoje Elžbietos Radvilaitės Lancuto pilyje. Filmą lydi žavinga Wojciecho Kilaro muzika.
– 1918 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo svarstoma konstitucinės monarchijos santvarka. Tais pat metais Lietuvos taryba karaliumi buvo paskelbusi vokietį Vilhelmą fon Urachą, tačiau jis į Lietuvą taip ir neatvyko ir karūnuotas nebuvo. Kas, Jūsų nuomone, iš senojo mūsų elito anuomet dar galėjo būti potencialiu kandidatu į Lietuvos monarchus?
– Jei vadovautumės 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucija, mūsų sosto įpėdiniai yra Vetinų dinastijos atstovai. Jie lankosi Lietuvoje, domisi mūsų kultūra. Jei šios Konstitucijos nepripažintume, tuomet soste mielai matyčiau Čartoriskių, Sanguškų ar net Radvilų atstovą. Tačiau sekant Europos tradicijomis, derėjo kviesti kokį karališko kraujo princą. Greičiausiai vokietį, kaip tai padarė Graikija, Bulgarija ir Rumunija. Urachas toks ir buvo.
– Senojo elito pabaigą Lietuvoje nubrėžė 1922 metais pradėta vykdyti žemės reforma ir tuometinis konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Kaip žinia, dauguma mūsų aristokratų kalbėjo lenkiškai, tad jiems vietos naujai atkurtoje valstybėje nebeliko. Kaip manote, ar to meto sąlygomis buvo alternatyvų?
– Žinoma, buvo. Galėjome eiti Suomijos pavyzdžiu. Suomijos švediškai kalbantysis bajoriškasis elitas buvo priimtas bendradarbiauti suomiškai kalbančiųjų ir iki šiol Suomijoje yra dvi valstybinės kalbos – suomių ir švedų. Nors švedų tėra keli procentai gyventojų, panašiai kaip ir lenkų šiandienos Lietuvoje. Tačiau dėl skirtingų priežasčių dabar beveik visiems lietuviams neįsivaizduojama tokia valstybinė dvikalbystė, kokia yra Suomijoje. Jei būčiau gyvenęs apie 1922 metus, būčiau visą gyvenimą atidavęs lietuvių ir Lietuvos lenkakalbių sutaikymui ir vienijimui. Tai būtų, matyt, nepavydėtinas likimas, bet p. J. A. Herbačiauskas pasirinko būtent tokį.
– Lietuvių aristokratijos istorija galutinai buvo prarasta sovietmečiu. Dažna šeima net ir nebežinojo turinti kilmingų protėvių arba jei ir žinojo, tai slėpė. Sunykus senųjų aristokratų sluoksniui, juos pakeitė naujasis elitas su visiškai kitokia vertybine sistema. Visgi, anuomet esant aristokratijai, buvo labai aišku, kas yra tas elitas, o ar aišku šiandien?
– Kaip matau, nuomonių yra visokių. Bet man visada yra aišku, kas yra elitas. Nagrinėdamas istoriją mėgstu pasiremti elitologijos teorijomis. Tai tokia sociologijos sritis, kas nežino. Yra ištisas mokslas apie elitą. Belieka jį skaityti, o ne tuščiai filosofuoti virtuvėse, apie elitologijos teorijos knygas ir idėjas nieko nežinant. Trumpai tariant, elitas yra žmonės, kurie daro didelę įtaką visuomenei. Patinka kažkam tai ar ne. Elitas gali būti visoks. Įvairiai skirstomas ir įvairiai vertinamas. Bet, bet kurioje visuomenėje greitai atsiskiria grietinėlė. Kad ir kokia ji bebūtų. Elitą išskiriant yra labai svarbūs trys kriterijai – valdžia, turtas ir prestižas. Be bent vieno iš šių kriterijų joks žmogus elitui neturėtų būti priskiriamas.
– Žinau, kad Lenkijoje gyvenantys kunigaikščiai Radvilos palaiko gražų ryšį su Lietuva, o kaip su kitomis lietuvių aristokratų giminėmis, kiek jų dar belikę? Ir ar pavyko jiems atgauti bent dalį savo iki 1940 metų turėto turto?
– Į Lietuvą grįžta ir kunigaikščiai Sapiegos, ir grafai Tiškevičiai, ir Daugėlos-Zavišos. Iki šiol Lietuvoje gyvena Belozarai, grafai Zabielos. Neseniai mirė Švėkšnos ir Vilkėno dvarus atsiėmusi grafienė Felicija Laimė Pliaterienė. Du dvarus atsiėmė Komarų giminės palikuonės. Veliuonos dvarą atsiėmė baronaitė fon Vaksel.
Deja, dauguma aristokratų net nebandė susigrąžinti turto arba bandė, bet neatgavo. Tai galioja tiek Lietuvoje tebegyventiems aristokratams, tiek ir užsienyje reziduojantiems. Tiesa, minėta mano senelė, nors nepriskirtina aristokratijai, turėjo „restitucijos sindromą“ ir sugebėjo atsiimti savo gimtojo palivarko žemes. Pastatus nuo Žemės paviršiaus nušlavė sovietai.
– Praeityje kiekvienas save gerbiantis aristokratas buvo išsilavinęs ar bent pastudijavęs semestrą Vakarų Europos universitete, užsiėmė mecenatyste ir tuo pačiu rėmė katalikų bažnyčią. Ar nesuklysiu apibendrintai teigdamas, kad elito tapatybę formavo (-uoja) šeima ir religija?
– Taip, tikrai taip, elitą formavo ir elito viršūnes iki šiol formuoja šeima ir religija. Patinka tai kam nors, ar ne. Ten, kur nebuvo komunizmo, „senosiose“ Vakarų šalyse, iki šiol didžiausią prestižą elite turi tos šeimos, kurios savo turtą, padėtį paveldi, o ne įgyja. Nesvarbu, bajorija tai, ar ne.
Pavyzdžiui, JAV didelę įtaką turi vadinamosios „old money“ – šeimos, kurios turtą turi paveldėjusios per 4, 5, 6 ar net daugiau kartų. Ypač vertinamos tos šeimos, kurios praturtėjo dar iki JAV Nepriklausomybės paskelbimo 1776 metais. Tai savotiškas amerikietiškas bajorijos atitikmuo, o terminu „pietinė aristokratija“ iki šiol vadinami plantatorių palikuonys. Šiuose sluoksniuose iki šiol išsilavinimas, šeima, religija, ekonomikos žinios, etiketas turi didžiulės svarbos. Lygiai kaip ir Europos aristokratijoje bei senojoje buržuazijoje.
– Laidoje „Stilius“ teigėte, kad Vilnius yra nelaimingas miestas, nes jame yra daug atvežto „kaimo (blogąja prasme)“. Bet ar viso to priežastys glūdi koncentracijose į kaimo kultūrą, kaip lietuviškumo pagrindą, o miestiečių ir aristokratų kultūra buvo tiesiog eliminuota ir nebeliko į ką atsiremti?
– Dalinai taip, jaunosios kartos sunkiai randa į ką atsiremti Lietuvos istorijoje, nes dalis mokytojų iki šiol jaunimui perša valstiečių kultūros idealus, kurie jam sunkiai suprantama, neįdomu. Yra didelis susidomėjimas elitine kultūra, ir kai vietiniai neranda žinių apie Lietuvos elito istoriją, tokie žmonės lengvai emigruoja ir nutautėja, jaučiasi nevisaverčiai. O kai laidoje kalbėjau apie tą „kaimiškumą“, tai turėjau galvoje provincialų mąstymą, vergiškumą, neorumą, nesubtilumą, neeleganciją, nerafinuotumą, nedelikatumą ir neskonį. To Lietuvoje yra labai daug. Žinant Lietuvos istoriją, darosi visiškai aišku, kodėl taip yra. Bet dabartinė padėtis manęs neguodžia. Juolab, elitinės, klasikinės vertybės išgyvena nuosmukį visame Vakarų pasaulyje ir tam kone mirtiną smūgį sudavė hipių, rokerių ir kitos panašios subkultūros.
– Ačiū.
Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Landsbergių klaną???