„Ėko“ – pirmoji knyga Prancūzijoje, išleista su raide „ė“

Šeštadienį, rugpjūčio 5-ąją, Anykščių Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre, Paryžiuje gyvenantis anykštėnas Valdas Papievis pristatė savo septintąjį romaną „Ėko“, o dailininkė tapytoja, poetė, muzikantė Rūta Eidukaitytė – savo paveikslus, kuriuos nutapė, perskaičiusi šį romaną.
Vakarą, kurį dainomis pagyvino R. Eidukaitytė bei muzikantas Sigitas Kubilis, vedė gydytojas kardiologas prof. Raimondas Kubilius.

Romanas gimė ne iš karto

„Šiandien – nepaprastas kultūrinis įvykis, Valdas atvyko žalią rugpjūčio, paskutinio vasaros mėnesio, pirmąjį šeštadienio vakarą.
Valdo Papievio romanas įgavo naują formą ir sakyčiau, naują kultūrinį atoveiksmį – būtent šiandien pristatome Rūtos Eidukaitytės parodą, kuri yra unikali tuo, kad kalba tuo pačiu tonu, tuo pačiu ritmu, kaip ir romanas „Ėko“, – kalbėjo prof. R. Kubilius bei teiravosi rašytojo, kaip gimė šis jo romanas, kuriame aprašoma, kaip Paryžius apokaliptiškai irsta, o pasakotojas, vienišas ir užsidaręs savyje, atranda Ėko – supratingą šunį, būsimų nuotykių tuščiame mieste pakeleivį.

„Iš tiesų, tai aš nežinau iš kur mano galvoje atsirado tas žlungančios civilizacijos, griūvančio, yrančio, nykstančio Paryžiaus įvaizdis. Šis romanas išėjo prieš dvejus metus. Man atrodo, kad jau anuomet aš jaučiau, kad pasaulyje darosi kažkas negerai ir kad taip tęstis negali. Turbūt šitas įspūdis buvo dar labiau sustiprintas dėl to, kad tuo metu aš dirbau „Lietuvos radijuje“ ir buvau paniręs į aktualijas, jos buvo labai arti manęs ir aš turėjau apie tai kalbėti. Vis pasikartojantys pasikėsinimai, po to – pabėgėlių krizė, didžioji Paryžiaus klimato kaitos konferencija ir jos išvados, kad jei nieko nedarysime, procesai taps negrįžtami ir nieko negalėsime suvaldyti. Dar mane labai smelkė Henrio Milerio žodžiai „Laikai tik blogės“, – apie tai, kaip kilo mintis parašyti šį romaną, pasakojo jo autorius, – Bet rašant knygą viskas buvo paprasčiau, o gal – sudėtingiau. Galiu sakyti, kad šita knyga gimė iš labai didelio noro rašyti ir negalėjimo rašyti. Aš rašau labai spontaniškai, rašymas ateina arba neateina. Buvau patekęs į tokį akligatvį, kai man neišeina rašyti. Būna tokia keista būsena – atrodo, kad viskas, kas yra aplink mane – daiktai, reiškiniai, žmonės, pasakymai, žodžiai, net aš pats, mano jausmai, mintys – slysta pro mane, manęs nekliudydamos. Ir vieną dieną apie tai aš pradedu kalbėti su dailininke, gyvenančia Paryžiuje. Ji manęs klausia: „Valdai, kodėl tu nedarai taip, kaip aš darau? Kai man nesitapo, aš paimu savo dailininko bloknotą, išeinu į miestą ir darau eskizus, piešiu medžius, piešiu gatves, žmones autobuse arba metro. Kodėl tau taip nepabandžius? Išeik ir rašyk apie tai, ką matai aplink save.“

V. Papievis sakė pasekęs jos pavyzdžiu, pasiėmęs kompiuterį, išėjęs į skverelį prie savo namų ir ėmęs žvalgytis aplink save.
„Tai buvo 2016 metų rugpjūtis, pats atostogų įkarštis, dauguma paryžiečių išvažiavę, turistai tuo metu irgi lenkė Paryžių po teroro išpuolių. Žvalgausi ir pradedu aprašinėti tai, ką matau. Tą tuščią Paryžių. Paskui pradedu rašyti ne tik tai, ką matau, bet ir tai, ką išjaučiu. Ir iš to gimsta pirmoji frazė. Paskui įsijungė mano vaizduotė ir klausimas, kas būtų, jeigu ne tiktai turistai, bet ir paryžiečiai niekada nebegrįžtų į šį miestą. Ir iš to toksai įspūdis: tas Paryžius griūva, krintančios, dūžtančios čerpės. Man labai patiko aprašinėti tą griūvantį Paryžių. Tačiau kiek gali taip tęstis? Tada suradau savo personažui šunį, kurį pakrikštijau Ėko“, – V. Papievis supažindino anykštėnus su tuo, kaip šuo atsirado jo romane, prisipažindamas, jog taip save įstūmė į akligatvį: ką gali daryti žmogus su šunimi mieste, kuris jau griūva?

„Iš to išėjo tokia novelė. Bet visą laiką norėjau tęsti. Paryžius sugriuvęs, nieko iš jo nelikę, tik Paryžiaus Dievo Motinos katedra, kaip Vakarų kultūros simbolis. Vos tik tai sugalvojau, po kelių dienų ar savaitės katedra užsidegė. Vėl – akligatvis. Niekaip nesugalvojau, kaip tęsti. Tuomet ištiko pandemija. Pirmojo karantino metu išėjau į Paryžiaus gatves ir man toks įspūdis, kad vaikštau po savo novelės puslapius. Tuomet kilo daugybė minčių. Pandemija man sukėlė gyvenimo laikinumo pojūtį, galima sakyti, pasodino man ant peties mirties paukštį. Impulsyviai ėmiau rašyti ir maniau, kad rašau paskutinę savo gyvenime knygą ir ją rašysiu iki gyvenimo galo.
Berašant, mano vaizduotė dažnai aplenkdavo realybę. Bėgo dienos, savaitės, baigėsi pandemija ir aš supratau, kad nebesant apribojimams, aš nebegalėsiu jos tęsti, kad man reikia knygą pabaigti čia ir dabar. Ją pabaigiau tada, kai pasibaigė pirmasis karantinas. Tokia šios knygos istorija“, – apie savo romaną „Ėko“ kalbėjo V. Papievis.

Gali eiti… gulėdamas

Prof. R. Kubilius pastebėjo, jog raidė „ė“ yra pati lietuviškiausia raidė, pasak jo, visi stipriausi, gražiausi lietuviški žodžiai – meilė, tėvynė – baigiasi „ė“.
„Prancūzų kalboje šios raidės nėra. „Ėko“ – aidas; kita vertus, tai ir degalinių tinklas Balkanų šalyse, slepiantis neatsiejamą daugumos romanų protagonistų pagrindinį veiksmą – eiti. Kita vertus, tai – esminis jūsų romano naratyvas, jis mini visų knygų protagonistų būseną. Todėl, rodos, visus jūsų romanus galima suverti į tą žodį „eiti“, – apie vieną svarbiausių veiksmų V. Papievio kūryboje kalbėjo R. Kubilius, o autorius teigė, jog jo galvoje „eiti“ – tai sulėtinti laiką.

„Romanas išverstas į prancūzų kalbą ir leidėja užsispyrusiai norėjo, kad „Ėko“ pavadinime būtų „E“ su tašku, o ne su dešininiu kirčio ženklu. Prancūziškai išleistoje knygoje žodis „éko“, kas reiškia aidą arba aido aidą, parašytas prancūziškai, o šuns vardas – su tašku. Tai yra pirmoji Prancūzijoje išleista knyga su mūsų unikalia „ė“ raide“, – pastebėjo V. Papievis.

„Eiti“ sukaupia visus įmanomus judėjimus. Tai – pats pagrindinis žodis, sujungiantis visus įmanomus judėjimus. Mano galvoje „eiti“, tai yra sulėtinti ritmą, sulėtinti laiką. „Eiti“ – išeiti ne tik pasivaikščioti. Paprasčiausiai eiti užsimiršus. Eiti be jokio tikslo. Eiti ne ten, ne kur akys veda, bet kur kojos neša. Ir eiti – atsiimti tai, ką iš mūsų atima begalinis skubėjimas, lėkimas užvertus galvą, neturėjimas laiko. Man svarbu eiti apie nieką negalvojant, kad galėčiau rašyti. Ėjimas man labai siejasi su rašymu. Eiti – tai eiti nebūtinai fiziškai, tai yra sulėtėjimas. Tu gali eiti stovėdamas ant tilto ir žiūrėdamas į vandenį. Gali eiti gulėdamas ant Senos krantinės ir žiūrėdamas į žilvičio šakas. Gali eiti sėdėdamas kavinėje ir pamažu gurkšnodamas vyno taurę. Eiti man aprėpia labai daug“, – apie ėjimą kūryboje ir gyvenime kalbėjo rašytojas.

Piešė žalią Paryžių

R. Eidukaitytė, R. Kubiliaus pristatyta kaip miniatiūrų virtuozė, sakė, jog mintis nutapyti žalią Paryžių, kuriame gyvena Ėko, kilo tuomet, kai perskaitė V. Papievio romaną.
„Kasmet vykstu į Prancūziją, į rezidenciją ir ten kuriu. Dalis šių miniatiūrų taip pat atkeliavo iš Paryžiaus, aš ten tapiau ant visai mažyčių drobelių, iš jų sudėliojau tokią kaip miško atmosferą, kurioje gyvena Ėko. Šią knygą perskaičiau prieš vykdama į Paryžių ir labai norėjau susipažinti su rašytoju, kuris parašė tokią puikią knygą. Beje, Valdas paprašė, kad būtinai sukurčiau ir dainą apie Ėko, tuomet paprašiau, kad jis ją parašytų. Gavau atsakymą, jog eilių jis nerašo, tačiau galiu naudoti viską iš jo knygos“, – kaip gimė paveikslų paroda, pasakojo R. Eidukaitytė ir vakaro pabaigoje nudžiugino V. Papievį pažadėtąja daina apie Ėko.

Pasveikino klasės draugai

Po knygos pristatymo V. Papievio laukė dar viena staigmena – į Angelų muziejų jo pasveikinti susirinko klasės draugai.
Viena iš klasiokių, juokaudama, kad klasės komitetas tarp Paryžiaus ir Anykščių gyvenančiam bendraklasiui įsteigė prizą, V. Papieviui įteikė simbolinį paukštį – kad rašytojas galėtų skristi, kur panorėjęs, bet visuomet vasaromis sugrįžtų į Anykščius.

Įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija

V. Papievis 1962 metais gimė Anykščiuose, o Paryžiuje gyvena nuo 1995-ųjų. Baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą, Vilniaus universiteto Filologijos fakultete baigė lietuvių literatūros studijas. Dirbo tuometinio Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministro Dariaus Kuolio patarėju, su bendraminčiais leido nuo sovietinės cenzūros nepriklausomą kultūros žurnalą „Sietynas“.

V. Papievis už romaną „Eiti“ yra apdovanotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Liudo Dovydėno premijomis. Jo romanas „Odilė, arba Oro uosto vienatvė“ pateko į geriausių metų knygų penketuką, įtrauktas į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. Romanas „Brydė“ V. Papieviui pelnė Antano Baranausko premiją. Už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką 2016-aisiais rašytojas įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Rašytojas apdovanotas ir kitomis premijomis: Antano Jonyno premija rašytojui buvo įteikta už romaną „Ruduo provincijoje“, Lietuvos kritikų premija už „Sietyno“ leidimą. Romanas „Vienos vasaros emigrantai“ įtrauktas į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, už novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“, jam įteikta Antano Vaičiulaičio premija.
V. Papievis išleido 7 romanus, apsakymų, išvertęs knygų iš anglų, prancūzų kalbų.