Elmininkų bendruomenė minėjo jubiliejų

Praeitą sekmadienį, gegužės 12 dieną, saulėtą ir giedrą popietę, kaimo bendruomenė „Elmininkiečių senolių kraštas“, veikianti Elmininkų I kaime Anykščių seniūnijoje, šventė savo veiklos penkiolikos metų jubiliejų.
Ta proga sugužėjo nemenkas būrys bendruomenės narių, kurie pasodino jubiliejui skirtą ąžuolėlį, pasveikino jubiliatus, dainavo ir vaišinosi, jaukiai bendravo.

Elmininkiečių bendruomenės šventė prasidėjo būstinės, kuri veikia buvusios pradinės mokyklos namuose, kiemelyje. Čia pasodintas nedidukas, bet tvirtas, dailiu vainiku ąžuolėlis. Su šypsenomis berdami žemes ant dar gležnų šaknų, žmonės svajojo, kad kuomet lietuviškas medis galiūnu pataps, tai jis vaikus, provaikaičius džiugins, o sodintojai jau iš anapilio paukšteliais nusileidę žaliose šakose čiulbės…

Bendruomenės seklyčioje susirinko daugiau nei dvi dešimtys narių, buvo pasveikinti šių metų jubiliatai: Janina Kisielienė, Rimantas Kisielius ir Vytautas Miškeliūnas – 80, Bronė Miškeliūnienė – 75, Gražvydas Mateikis ir Raimundas Kisielius – 60 metų proga. Linkėta visų gėrybių, įteiktos puokštės gėlių, pakeltos šampano taurės, smagiai nuskambėjo „Ilgiausių metų“, kitos dainos. O kaip vieni kitų buvo išsiilgę, kiek gražių prisiminimų apie bendrus darbus, nuostabius žmones, jau išėjusius ir dar kartu esančius… Vaišintasi ir gardžiausiomis žemiškomis gėrybėmis, kelias valandas smagiai pabūta.

Bendruomenės namai įsikūrę buvusioje mokykloje – erdviame dviejų aukštų mūriniame pastate. Pagrindinėje salėje vyksta įvairios šventės, čia tradiciškai smagiai švenčiamos Užgavėnės, Joninės, vyksta Advento vakarai, minimos gyventojų sukaktys, kitos šventės, vyksta bendruomenės susiėjimai. Ten pat ir šarvojami mirusieji. Yra įrengta sporto salė su treniruokliais, elipsiniais ir kardio dviračiais, takeliais, yra svarmenų, kilimėlių, kamuolių. Kol buvo daugiau mokinukų, jaunimo, jie energingai, vos ne kiekvieną vakarą kiemo aikštelėje žaisdavo futbolą, krepšinį, kitus judriuosius žaidimus. Visai šalia telkšo Elmos upelio tvenkinys, prie kurio galima puikiai leisti laiką, maudytis. Bendruomenė išlaikė senąją katalikišką gegužės mėnesio tradiciją – kiekvieną vakarą renkasi prie bendruomenės namuose įrengto altoriaus, papuošto berželiais, taip pat ievų, alyvų, jazminų žiedais, vis pražįstančiomis gražiausiomis darželių gėlėmis. Garbina Dievo Motiną maldomis ir giesmėmis, sugieda litaniją, o šioms apeigoms vadovauja Vladas Žeimys. Sekmadieniais „mojavoje“ nesimeldžia, o visi, kas gali, keliauja į parapijos pamaldas Anykščių bažnyčioje.

Bendruomenės veikloje visus tuos metus dalyvaudavo ir dalyvauja apie 50 narių. Nors per tuos penkiolika metų žmonės keitėsi, labai daug kraštiečių iškeliavo į amžinybę, bet į jų vietą vis atsirado naujų narių. Visus tuos metus bendruomenei vadovauja, taip pat ir seniūnaitės pareigas eina vis dar gero ūpo, optimizmo, džiugaus užmojo neprarandanti Dalia Mateikienė. Ji suspėja ne tik bendruomenės reikaluose, namuose, bet dar važiuoja į darbą – darbuojasi Anykščių socialinės globos namų Svėdasų skyriuje, dainuoja folkloro ansamblyje „Valaukis“, gieda Anykščių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios kameriniame chore „Salve Cantus“.

Pašnekovė pasidalijo ir naujausiais planais – mano sutvarkyti apirusius savo būstinės laiptus, įrengti bendruomenės namų kiemelyje parką, pastatyti suoliukų, pasodinti naujų želdynų, iš sodžiaus gatvės perkelti Vytauto Sedecko sukurtą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Darbuose noriai padeda žemės ūkio bendrovė „Elma“, kuriai vadovauja Dainius Meilutis. D. Mateikienė džiaugėsi dar 2007 metais išleista labai įdomia, įvairiausiomis žiniomis, pasakojimais nuo seniausių iki šių laikų turtinga istorine knyga „Elmininkai ir elmininkiečiai“. Bene seniausias selmininkų vardo paminėjimas – 1765 metų Anykščių dvaro inventoriuje. Ypatinga Mykolo Rutkausko istorinė apžvalga, kurioje žmonių prisiminimai išmaniai paįvairinti istoriniais dokumentais. Kituose straipsniuose pateikta vietovardžių, pokario, kolektyvizacijos, tremties, naujųjų laikų atsiminimai, šeimų istorijos, šiandienos įdomybės.

Kaime dar ir dabar gyvena daug nagingų, išmintingų, labai įdomių žmonių, kuriančių įvairius menus, rašančių proza bei eilėmis, iš kurių išsiskiria jau daugiau nei devyniasdešimties metų sulaukęs Algimantas Kemėšis. „…Kas atvedė tave ir vėl į seną tėvų namą / Iš kur ne kartą išvarytas tu buvai? / Koks šauksmas širdyje be paliovos gyveno, / Kokius laikus tu visą laiką sapnavai? / Gal Motinos švelni ranka tave sapnuose klostė, / Gal nedavė ramybės atmintas lopšio girgždesys, / Gal po langais pražydusių jurginų puokštės, / Vaikystės klegesio prie gonkų ilgesys…“