Fotomenininkė Ona Pajedaitė: Lietuvoje pripažinta, o gimtajam krašte – ignoruojama

Pateikiame atsakymus į fotomenininkei Onai Pajedaitei naujienų portale www.anyksta.lt Jūsų užduotus klausimus.

Pateikiame atsakymus į fotomenininkei Onai Pajedaitei naujienų portale www.anyksta.lt Jūsų užduotus klausimus.

–         Prieš keletą metų išleidote knygą apie garsias Lietuvos moteris. Ar yra tarp moterų iš Jūsų tėviškės – Anykščių rajono? Kodėl būtent jas pasirinkote, jeigu knygoje yra anykštėnių?

–         Ne, lyg ir nėra… Daugiausiai fotografavau literatūros, kultūros, meno pasaulio asmenybes. Tos visos nuotraukos, tai – ne specialiai daryti kadrai, režisūros jose nėra. Fotografuodavau įvairiuose renginiuose, susitikimuose…

–         Jūsų tėviškė labai gražioje vietoje – ten suteka dvi nuostabios upės – Jara ir Šventoji. Ar lankotės savo gimtinėje? Ar ten yra Jums brangių žmonių, ar išlikę Jūsų gimtieji namai?

–         Vasarą visada nuvažiuoja ten ir ne po kartą. Apsistoju pas kaimynę, nes mano gimtųjų namų nėra išlikusių, nebėra ten ir jokių artimųjų. Turiu mažytį darželį, pasisodinu 30 bulvių, ridikėlių, svogūnų – tiek man ir užtenka… Trauka gimtajam kraštui yra ir man malonu grįžti… 40 metų čia nesilankiau, kada tėveliai ir brolis buvo ištremti… Sugrįžus vėlo iš naujo reikėjo prisijaukinti aplinką, susidraugauti su „naujais“ medžiais… Atrodo pavyko…

–         Esate puikiai žinoma Lietuvoje, tačiau Anykščiuose seniai bebuvo (ar iš viso buvo?) Jūsų darbų paroda. Ar nekviečia Jūsų rajono valdžia savo kraštui parodyti darbus, ar pati vengiate glaudesnių santykių su gimtine?

–         Anykščiuose buvo tikrai daug mano parodų. Savo aštuoniasdešimtmetį irgi atšvenčiau Anykščiuose. Dabar parodų jau niekur nerengiu – nebėra sveikatos, tad ne išimtis ir Anykščiai. Labai puikiai bendraujam su Anykščių muziejaus direktorium Antanu Verbicku, aplanko jis mane kartais ir Vilniuje… Šiltai prisimenu ir muziejininką Raimundą Guobį. Tačiau, va, svėdasiškiai su manimi kažkaip nenori bendrauti. Nusiunčiu aš į biblioteką jiems ir savo išleistų knygų, tačiau jokio atsakų iš jų nesu sulaukusi… Na, jeigu nenori, tai negi lįsi…

–         Ar sunku fotografuoti žymius žmones? Moteris ar vyrus lengviau prikalbinti fotografuotis?

–         Nė vieno žmogaus fotografuotis aš nesu kalbinusi. Kaip jau esu minėjusi, mano nuotraukose nėra pozavimo. Aš fotografuodavau gyvą žmogų jam įprastoje aplinkoje, mano tikslas – natūralumas, o ne dirbtinės pozos.

–         Kurias fotografuotas asmenybes išskirtumėt? Kurios padarė Jums didžiausią įspūdį?

–         Daugelis mano fotografuotų žmonių vėliau tapo ir mano draugais. Man atrodo, jog negali padaryti gerų nuotraukų, jeigu fotografuojamo žmogaus nepažįsti. Gal fotografijos ir bus kokybiškos technine prasme, bet jos bus nebylios. Tad labai džiaugiuosi, kad fotoaparato dėka susipažinau su tokiomis asmenybėmis kaip rašytoja Ieva Simonaitytė, profesore literatūrologe Vanda Zaborskaite, aktore Rūta Staliliūnaite… Tačiau didžiausia mano sutikta asmenybė – poetas, dramaturgas, rašytojas Justinas Marcinkevičius. Tai buvo neeilinė asmenybė, be galo protingas ir apsišvietęs žmogus, tačiau itin mažakalbis. Džiaugiuosi, kad turėjau tokį draugą kaip J. Marcinkevičius. Daugybę valandų esame praleidę kartu šnekučiuodamiesi apie literatūrą, kultūrą, filosofiją… Man atrodo, Lietuva dar ilgai neturės tokios taurios asmenybės…

–         Kodėl fotografuojate žmones? Kodėl, pavyzdžiui, ne gamtą?

–         Turiu begalę nufotografuotų gamtos vaizdų. Esu didelė kelionių mėgėja, nors gal reikėtų sakyti – buvau… Tad Krymas, Kaukazas, kitos aplankytos šalys tikrai užfiksuotos nuotraukose. Daug esu keliavusi ir po Lietuvą – rinkdama tautosaką, važinėdama su mokiniais į ekskursijas… Tad Lietuvos gamtovaizdžiui, nuostabiems peizažams mano nuotraukų archyve yra skirta daug vietos.

–         Ar pamenate kada pirmą kartą paėmėte fotoaparatą į rankas?

–         Tai buvo labai seniai (juokiasi)… Dar mokiausi Anykščių gimnazijoje. Brolis padovanojo fotoaparatą, tad nieko kito neliko, kaip tik pradėti juo naudotis. Nebuvo taip, kad būčiau ypač domėjusis fotografiją, svajojusi apie fotografės profesiją… Paskui, jau studijų metais, ėmiau fotografuoti įvairius kultūrinius renginius… Taip pamažu ir įsitraukiau…

–         Kaip susiklostė, kad pasirinkote fotografiją, o ne kurią kitą meno rūšį? Kodėl?

–         Gal nepasirinkau, tiesiog taip susiklostė… Kaip pradėjau dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, labai trūko vaizdinių priemonių. Tad imdavau fotoaparatą į rankas ir keliaudavau į lietuvių rašytojų gimtąsias vietas, susitikimuose su jais darydavau jų nuotraukas, supratau, kad laikas bėga, ir taip į užmarštį gali nugrimzti žinomi šalies žmonės. Todėl juos fotografavau… Ir kai į klasę ateidavau su pilnu aplanku vieno ar kito rašytojo nuotraukų, tos pamokos būdavo visai kitokios, mokiniams įspūdis irgi likdavo kitoks. Baigusi dirbti mokytoja, lietuvių literatūros nepalikau – tiesiog žodžius iškeičiau į vaizdus…

–         Kokie Jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

–         Kadangi esu išleidusi moterų portretų albumą, esu įkalbinėjama išleisti albumą su vyrų portretais. Labai tikiuosi, kad kitą pavasarį taip ir atsitiks… Idėjų yra daug, tačiau jų įgyvendinimą riboja sveikatos problemos… Tvarkau savo nuotraukų archyvą, kuriame yra ne vienas tūkstantis nuotraukų, galvoju, kokius albumus dar būtų galima išleisti…