Galų gale atsakomybės reikia ir už rinkiminių pažadų vykdymą (Rievės, 2021-12-18)

Nėra nieko mažiau reikšminga nei priesaikos sulaužymas. Žinoma, jei tą priesaiką sulaužo ne karys, o Seimo nariai arba Vyriausybė, eilinį kartą pažeisdami Konstituciją. Pamanykit, tokia smulkmena – Konstitucija. Juk ne šventa karvė…
Kai pripranti, jog pažeidinėti Konstituciją nėra nieko išskirtina, tai kaip pasityčiojimas ima atrodyti tradiciškai rengiamas Konstitucijos egzaminas. Kai, galima sakyti, sistemingai pažeidinėjama Konstitucija, toks egzaminas atrodo kaip paprasčiausias pasityčiojimas ar „pakazucha“. Pasiskaitykit apie teises, pareigas, asmens gyvenimo neliečiamybes ir kitas gražias pasakėles. Paskui parodykite, kaip gerai jas išmokote. Geriausiai jas išmokę net būna apdovanojami.
Kokios pasekmės gresia, jei Seimas arba Vyriausybė priima įstatymus ar nutarimus, neatitinkančius Konstitucijos? Pasekmės? Apie ką mes?
Jei koks pilietis bus nuteistas, jis negalės dirbti valstybės tarnyboje, būti pareigūnu. Net jei giminaitis to piliečio bus nuteistas, jau klausimas, ar jo reputacija bus pripažįstama esanti nepriekaištinga? Tai baisiau nei Konstitucijos pažeidimas? Eiliniai dvigubi standartai?
Nemanau, kad galima kalbėti apie bet kokį teisingumą, pasitikėjimą partijomis, Seimu ir Vyriausybe, jei net Konstitucijos pažeidimai nesulaukia pasekmių. Seimas gali balsuoti už nutarimą, kuris akivaizdžiai pažeis Pagrindinio įstatymo reikalavimus, – ir ką? Kada nors, greičiausiai po kelerių metų, Konstitucinis teismas gali net paskelbti, jog buvo pažeista Konstitucija. Ir ką? Pareikalaus atšaukti neteisėtą įstatymą? O jo padaryta žala bus atitaisyta? Rankas už Konstitucijos pažeidimą pakėlę įstatymų leidėjai patirs nors kokią atsakomybę? Kolektyvinė atsakomybė netaikoma? Tokiu atveju galima prieiti iki tokių kraštutinumų, kad jei kuri grupuotė sugalvos paskelbti Lietuvą absoliučia monarchija, panaikinti rinkimus arba leisti balsuoti tik daliai asmenų, atrinktų pagal kokį nors požymį (turtą, arba, pavyzdžiui, galimybių pasą), o kitus paskelbti baudžiauninkais ir iš jų atimti pasus, tai taip pat neturėtų teisinių pasekmių? Turėkime viltį, kad turėtų, kad yra kokių nors saugiklių, tačiau akivaizdu, kad su Pagrindinio įstatymo ir pagrindinių žmogaus teisių paisymu pas mus labai blogai.
Pati teisingumo logika diktuoja, kad negali būti be pasekmių atleidžiami Konstitucijos reikalavimų sulaužymai. Kiekvienas politikas, pakėlęs ranką už įstatymą, kuris pažeidė Konstituciją, turėtų prisiimti už tai atsakomybę. Pati logiškiausia atsakomybė – tos pačios sankcijos kaip už priesaikos sulaužymą ir galbūt, jei buvo padaryta žala piliečiams, – papildoma atsakomybė. Juk Seimo nariai priesaikos tekste prisiekia gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus.
Manau, kad politikai, kurie pažeidinėja teisės garantą ir juo labiau kai tai daro ne kartą – turėtų netekti galimybės užimti pareigas, kurios reikalauja duoti priesaiką. Mechanizmas turėtų būti tas pats, kaip buvo pritaikytas priesaiką sulaužiusiam prezidentui Rolandui Paksui. Jiems turėtų būti atimta teisė dalyvauti rinkimuose ir užimti pareigas, kuriose reikalaujama duoti priesaiką.
Sutinku, atsakomybė Seimo nariams ir Vyriausybei padidėtų, padidėtų nestabilumo rizika, bet tai būtų paskata atsakingai dirbti savo darbą. Būtų paskata į Seimą rinkti nors kiek teisę išmanančius, o ne tik apie narkotikų dekriminalizavimą svaičiojančius ir net viešai prisipažįstančius, kad pažeidinėja įstatymus, net ir dabar nevengdami pavartoti narkotikų, asmenis. Tai būtų paskata geriau išnagrinėti ketinamus priimti įstatymus, o ne girtis, kiek daug per kadenciją jų pateikė ir kiek kartų balsavo. Geriau vienas priimtas nuodugniai išnagrinėtas įstatymas, nei penkiasdešimt bet kokių.
Galų gale atsakomybės reikia ir už rinkiminių pažadų vykdymą. Dabar galima meluoti kiek tik nori prieš rinkimus, dalyti pažadus, o atėjus į valdžią vykdyti priešingą rinkimų programai politiką. Į priekaištus, kad „ne už tai balsavome“, nevengiant pasityčiojimo atsakyti, kad po ketverių metų galėsite išsirinkti kitą valdžią. Toks požiūris ir jį demonstruojantis elgesys ne tik ciniškas, bet jis pažeidžia pačių rinkimų, kaip pilietinės sutarties, esmę. Taip ir skamba į atmintį įstrigusi priešrinkiminiame vaizdo siužete matyta profesoriaus Vytauto Landsbergio frazė: „kas meluoja, tas ir vagia“. Ar kažkaip labai panašiai.
Šiuolaikinė valstybės santvarka kildinama iš piliečių susitarimo koncepcijos. Piliečiai deleguoja dalį savo teisių jiems atstovaujančiai valdžiai, kad ji vykdytų jų valią. Bent jau taip ideale ji grindžiama. Ji išstūmė senąją valdžios koncepciją, kad kiekviena valdžia – Dievo duota.
Tačiau, kai turime padėtį, kai politikams pažeidinėti Konstituciją galima be atsakomybės, – vėl grįžtame į klanų, draskančių valstybės pamatus pagal savo pageidavimus, situaciją. Žinoma, jei kada iš jų buvome išėję. Mažiausiai kartą dėl įstatymų nepaisančio elito valstybę jau esame praradę, kartą net daugiau nei šimtmečiui, – tada lietuvių kalbą laidojo kaip nykstančią. Dar vieno karto nebeatlaikysime.