Galvos skausmas dėl renginių…

Vasaros sezonas atidarytas. Anykščiuose pasipylė renginių gausa – tokia gausi, kad kai kuriems anykštėnams sukelia tikrą galvaskaudį: tą pačią dieną, tuo pačiu metu – net trys ar keturi renginiai (o dažnai – dar ir nemokami!).
Į kurį nueiti?!
Toks dubliavimasis neretai sukelia streso ir organizatoriams – mat lankytojams pasiskirsčius po įvairias erdves, kiekvienoje jų, rodos, nieko taip ir nėra…
Panašiai atsitiko praėjusią savaitę, kuomet tą pačią dieną buvo atidarytas tarptautinis šokio festivalis „Pėdos“, rodomas kino filmas „Dovbušas“, pristatomos Alvydo Šlepiko ir Jurgio Kunčino knygos ir dar – Vyšyvankos dienai skirtas renginys, „pasiglemžęs“ turbūt visus Anykščių ukrainiečius. Saujelė ten, saujelė – šen, ir visur – pustuštės salės.
Tokia renginių gausa mažam miesteliui, mano nuomone (ir ne tik mano – teko girdėti aplinkinių miestelių žmonių nusistebėjimus, kokie mes šaunuoliai), yra nuostabu, ir man visuomet visi burbėjimai „tai į kurį dabar nueiti?“ atrodydavo mažų mažiausiai keisti. Niekas nevyksta – blogai, vyksta – dar blogiau, nes visur norisi sudalyvauti, o sudalyvavus – graužatis, kad gal ana ten ir įdomiau buvo.
Sakytume, kuo renginių daugiau, tuo geriau – kiekvienas anykštėnas, kaip koks beveik vilnietis, gali rinktis, kas jam įdomu, kur šiandien gali nukeliauti. Tačiau yra bėdelė – Anykščiuose gyventojų šiek tiek mažiau nei sostinėje, Kaune ar Panevėžyje. Dėl to neretai, kai renginių tą pačią dieną net keli, ir atrodo, kad „niekas neatėjo“, žurnalistai kultūra nesidomi ir anykštėnai – visko pertekę burbekliai. Tad manyčiau, kad renginiai galėtų būti šiek tiek „dozuoti“, išskirstyti į skirtingas savaitės dienas, arba skirti kur kas daugiau jėgų ir energijos (o gal – ir papildomų lėšų) tuos renginius įvairiais kanalais viešinti – kad kuo didesnę dalį auditorijos reikalinga informacija pasiektų. Ir ne tik anykštėnus. Ir ne tik kažkuriame kultūros įstaigos internetiniame puslapyje, kurio dažnas pensininkas net neįsivaizduoja egzistuojant.
Besilankydama įvairiose parodose, knygų pristatymuose ar koncertėliuose, pastebiu vis tuos pačius veidus: akivaizdu, kad tie žmonės ir taip domisi mieste vykstančiais renginiais, ir į juos bet kokiu atveju eina. Jei reklamos būtų kur kas daugiau ir įvairesnės, – ir skirtingų veidų, galbūt atrasiančių tai, kas labiausiai patinka, atsirastų įvairesnių.
Tačiau didžiausias iššūkis „aplakstyti“ ir visur suspėti, atrodo, kyla valdžios atstovams – kuo daugiau renginių, tuo juose mažiau savivaldybės administracijos. Logiška, sakysite jūs – juk visur aplėkti neįmanoma, juolab, dar ir seniūnijose vis kažkas vyksta, kur nuvažiuoti reikia. Logiška, sakysiu ir aš, o ir nereikia. Bet nors kartą įžengti į salę, kur vyksta tarptautinis festivalis, juk galima? Juoba, pirmą kartą rajono savivaldybė turi net du vicemerus, vienas kurių – socialdemokratas Dainius Žiogelis – atsakingas už kultūrą… Kvepia tuo, kad esam pamatyti, išrinkti, tad ko čia besidraskyti?
Visur spėja tik buvęs mero patarėjas Laimas Fergizas, kuris savivaldybei dabar jau visiškai nenaudingas, bet atrodo, tebedirbantis savo darbą. Net mero veiklas tebeviešinantis. Nors imk ir paprašyk jo pasveikinti Kauno šokio teatro „Aura“ vadovę Birutę Letukaitę ar Sakartvelo menininką Mikheilį Gogavą. Juk galima pristatyti kaip kokį neetatinį savivaldybės sveikintoją…
O dabar, su sveikintojais ar be jų, turime dar stipriau pasiruošti: laukia ir tradicinis „Bėk bėk, žirgeli!“, ir Miesto šventė, ir daugybė įvairiausių parodų, spektaklių, pristatymų ir prisistatymų… Suspėsim, juk mes – anykštėnai!