Gamtininkas politiko kailyje

Jolita Gustaitė

Botanikas, biologijos mokytojas ekspertas, rašytojas, politikas, Anykščių rajono savivaldybės vadovas, vienintelio Lietuvoje botanikos sodo, įkurto vieno žmogaus, savininkas. Ši daugiabriaunė asmenybė – Sigutis Obelevičius.

Daugiau nei prieš trisdešimt metų pradėjęs kurti Traupio pagrindinės mokyklos sodą, S. Obelevičius šiandien jau yra sukaupęs apie 13 tūkst. rūšių augalų kolekciją, kuri jau seniai iškeliavusi už mokyklos teritorijos ribų. Uždaręs Anykščių rajono savivaldybės duris, meras skuba sodinti, sėti, laistyti.

Norėjo tapti entomologu

Apie Traupio botanikos sodą ir jo įkūrėją galbūt jau teko girdėti: tai vienintelis toks sodas Lietuvoje, įkurtas vieno žmogaus, kuris vienas pats šį sodą apsodino iš įvairiausių šalies ir pasaulio kampelių surinktais augalais. Jaunam pedagogui, prieš 33 metus atėjusiam dėstyti biologijos ir paskirtam direktoriauti Anykščių rajono Traupio pagrindinėje mokykloje, šios aplinka pasirodė esanti per daug „plika“, o šalia mokyklos esantis daržas – puiki vieta augti augalams, kuriuos moksleiviams galima pademonstruoti pamokų metu.

„Aš visą laiką buvau entomologas – domėjausi vabalais. Bet šia sritimi labai nusivyliau, kai parašiau kursinį darbą. Vadovas, mano darbo net neskaitęs, įsidėjo į stalčių, parašė penketą, ir viskas. Nors aš buvau radęs vieną naują Lietuvoje vabalų rūšį, jam tai nepasirodė įdomu, – kelią botanikos link prisiminė S. Obelevičius. – Tuo metu pedagoginiame institute dėstytojavo šviesaus atminimo profesorė Elena Šapokienė, kuri buvo labai gera pedagogė: ji studentus mokėjo sudominti, uždegti. Aš įstojau į jos retų augalų pažinimo klubą ir pamažu iš entomologo tapau botaniku. Tamošavoje buvo toks pedagoginio instituto bandymų sklypas ir E. Šapokienė ten buvo įkūrusi retų augalų skyrių, kuriame augino augalus, priskiriamus retųjų augalų sąrašui. Tai mane labai sudomino.“

O biologijos studijas S. Obelevičius pasirinko ne šiaip sau: gimęs ir augęs mažame Kaišiadorių rajono kaime, miškų apsuptyje, pajuto, kad gamta įsigėrusi į kraują, o kai ėmė pats mokytojauti, stengėsi, kad moksleiviai pažintų kuo daugiau mus supančios gamtos.

„Po paskyrimo pradėjau dirbti mokyklos direktoriumi Molėtų rajono Dapkūniškių kaime ir ten, mokykliniame bandymų sklype, buvau pasidaręs nedidelę retų augalų kolekciją. Kai persikraustėme į Traupį, aš kolekciją persivežiau į šio miestelio mokyklos sodą. Įveisiau dar ir prieskoninių augalų kolekciją. Kadangi mokyklos teritorija buvo labai mažai apželdinta, pradėjau sodinti ir medžius, krūmus. Ir dar – man visuomet buvo baisu, kai biologijos mokytojas pamokų metu demonstruoja kokią plastmasinę bulvę – sovietiniais laikais turėjome tokių muliažų. Norėjau, kad visada po ranka būtų gyvų augalų, kuriuos galėčiau pademonstruoti. Pirminis sodo tikslas buvo turėti bazę biologijos mokymui. Ir joje įsirengiau retų augalų kampelį. Labai gerai prisimenu profesorės E. Šapokienės žodžius: ji sakydavo, kad negali apsaugoti jokio reto augalo, jeigu jo nepažinsi. Nuo to viskas prasidėjo“, – kalbėjo gamtininkas, kilęs iš šešių vaikų šeimos, iš kurios net trys vaikai pasuko biologijos mokslo taku. Brolis Kęstutis darbuojasi Kauno botanikos sode, o sesuo Virginija dėsto biologiją Kaišiadorių mokinukams.

O augalų sodinimas tebesitęsia. Kažkada mokykloje vykdavo žemės ūkio darbų pamokos, per kurias moksleiviai turėdavo sodinti, sėti, ravėti, laistyti, nuimti sode užaugusį derlių, išlukštenti pupeles, išgramdyti moliūgus ir praktiškai paruošti sėklą kitam sezonui.

Teritorija, kurioje mokiniai prieš 15-20 metų žaisdavo gaudynes, šiuo metu yra virtusi tankiu „mišku“: galima drąsiai teigti, kad apželdinimas pavyko puikiai. Tačiau nuo šio rugsėjo nebeliko tų, kurie tas gaudynes žaistų – po mokyklų reorganizavimo Traupio pagrindinė mokykla tapo botanikos sodo teritorijoje stūksančiu pastatu…

Sėklas pavogdavo

Mokykliniame sode atsiradus retųjų augalų kampeliui, šis išaugo ir tebeauga, nors jau yra tapęs didžiule kolekcija.
„Ją pildau iki šiol. Šitą idėją perėmė ir valstybiniai botanikos sodai: tokias kolekcijas jau turi ir Šiaulių, ir Kauno botanikos sodai. Šiaulių botanikos sodo kolekcijos pradžia buvo augalai, kuriais pasidalijau iš savo kolekcijos“, – teigė S. Obelevičius.

Botanikos sodo įkūrėjas sakė, kad Lietuvoje tokių kolekcijų kūrimas yra labai populiarus, tik dažniausiai žmonės kolekcionuoja vienos rūšies augalus: „Daugybė privačių asmenų ne tik puoselėja savo sodybas, bet kuria ir įvairių augalų kolekcijas. Neseniai mačiau reportažą per televiziją apie jauną vyruką, sukaupusį didžiulę vandens lelijų kolekciją, šiltnamyje jis augina net lotosą. Aš jo nepažįstu, bet yra ir labai daug pažįstamų, kurie kolekcionuoja šermukšnius, turi dendrologines kitų augalų kolekcijas.“
Paties S. Obelevičiaus kolekcija vystėsi spontaniškai: prasidėjusi nuo retųjų ir prieskoninių augalų, pamažu išaugo ir kaip dendrologinė kolekcija, vėliau atsirado daugiamečių gėlių kolekcijos – iš pradžių alpinariumai, vėliau ir kiti gėlių rinkiniai. Vasaromis pražydusią mokyklą ne visiems pavyksta surasti.

„Turiu daug rūšių viendienių, vilkdalgių, melsvių, tulpių ir kitų gėlių rūšių. Taip pamažu kuriamos tikslinės kolekcijos. Sakykime, melsvių pasodini penkiasdešimt, paskui – jau šimtą, du šimtus, o dabar jų sode yra apie trys šimtai rūšių. Šiuo metu yra atsiradusios didžiulės galimybės tokias kolekcijas kurti. Sovietmečiu tai daryti buvo labai sudėtinga, nes galėjai gauti tik tokių augalų, kurie auga Sovietų Sąjungoje, ir net tai būdavo nelengva – jei ir pavykdavo iš kažkur sėklų atsisiųsti, neretai jas tai pavogdavo, tai pašte voką atplėšdavo. Dabar, ypač kai susikūrė Europos Sąjunga, liko tik viena problema – pinigai. Na, dar ir laikas. Sakykime, jei nori turėti dar daugiau melsvių, tai jų gali įsigyti Lenkijoje, Vokietijoje, jau nekalbu apie kitas valstybes. Net ir internetinėse parduotuvėse galima išsirinkti iš kelių šimtų veislių. Dabar galimybės yra neribotos, jas riboja tik finansai ir laikas. O mano atveju – dar ir plotas, nes kiekvienam augalui reikia vietos“, – pasakojo sodo įkūrėjas.

Sodas – traupiečių

Traupio botanikos sodas iš pradžių buvo vadinamas mokykliniu botanikos sodu. Tačiau taip jau seniai nėra: S. Obelevičiaus sodinti augalai auga ne tik mokyklos teritorijoje, bet ir prie miestelio kultūros namų, bažnyčios. Ar neatsiranda nepatenkintų traupiečių, kad bendrame sode ar pievelėje kaskart atsiranda vis naujas, nematytas ir sunkiai atpažįstamas augalas?

„Kai pradėjau augalus sodinti – o tada buvo sovietmečio pabaiga – žmonės į mane žiūrėjo kaip į nenormalų, nes tuo laiku buvo labai branginama žemė. Kiekvienas žmogus ieškojo plotelio, kur karvę ganyti, šieną pjauti ar bulvę užsiauginti. O čia – kur galima ganyti karvę, direktorius sodina medžius! Buvo labai skeptiškas požiūris, kuris po truputį keitėsi. Ypač tada, kai pradėjo į sodą važiuoti ekskursijos, kai jis pradėjo garsinti miestelį. Tada pasikeitė požiūris, ir dabar, kai pas traupiečius atvažiuoja draugai, giminaičiai, jie juos atsiveda į sodą, rodo augalus“, – tikino buvęs mokyklos direktorius, kuris mokykliniame stadione augina… slyvas ir obelis.
Džiaugsmą S. Obelevičiui teikia ne tik tai, kad vietiniai žmonės atsiveda svečius aprodyti sodo, bet ir jų noras sodą tarsi „pasisavinti“.

„Taip, esu pastebėjęs, kad miestelio gyventojai sako „mūsų sodas“, ir aš tuo labai patenkintas, nes niekada ir nesakiau, kad tai yra Obelevičiaus sodas. Visą laiką ir visur sakiau ir sakysiu, kad tai yra Traupio sodas. Galbūt dėl to žmonės jį kitaip ir priima, – pastebėjo pašnekovas. – Kartais atvykusius ekskursantus stebina, kad prie pat gatvės auga šimtai veislių tulpių, bijūnų ir niekas jų nei vagia, nei laužo, nei skina. Tačiau traupiečiams tai yra tarsi savastis, ir jie sodą gerbia, saugo. Atsimenu net tokį atvejį, kada jaunimas sode, sakykime, žaidė kortomis, ir į teritoriją paryčiais įvažiavo autobusiukas su maisto produktais mokyklos valgyklai. Jaunimėlis tą autobusiuką apsupo ir ėmė klausinėti, ką jis sode tokiu metu daro! Žmonės sodą saugo, net ir tie, kurie dirba Užimtumo tarnybos paskirti, pjaudami žolę visuomet atidžiai žiūri, kad nenupjautų, nepažeistų augalų.“

S. Obelevičius teigė, kad neretai sulaukia prašymų iš traupiečių išsirauti kokį augalą, papuošti juo savo darželį.
„Būtinai pasidaliju, tam neprieštarauju. Jei pažiūrėtume į traupiečių darželius, juose auga tikrai daugiau augalų rūšių nei kitur. Būna, kad ir iš kitur žmonės prašo augalų, tačiau jiems tenka atsakyti, kad sodas augalais neprekiauja. Paprastai būna toks atsakymas, tačiau jei būna didelis pageidavimas, galiu surinkti sėklas, kažką padovanoti ar keistis“, – sakė sodininkas.

Įdomiausia – stebėti, kaip augalai prisitaiko

S. Obelevičius kiekvieną laisvą valandą praleidžia sode – naujus augalus sodina, sėja, jau augančius laisto, prižiūri. Dažnas, jei ko iš S. Obelevičiaus prireikia, žino, jog po darbo valandų jį ras sode.
Visko aprėpti vienas nesuspėja, tad mokyklos teritorijoje žolę nupjauti, aplinką puoselėti, ravėti yra įdarbinti žmonės, o viena jų – traupietė Lina Rakauskienė – ir ekskursijas veda, nemažą dalį augalų pažįsta.

Tad kas labiau žmogų, kaupiantį didžiules augalų kolekcijas, džiugina – procesas ar rezultatas?
„Mane labiausiai džiugina sodinimas. Sakau, kad likimas buvo gailestingas ir todėl netapau prokuroru – būčiau prisodinęs labai daug nekaltų žmonių. Pats procesas vis dėlto yra įdomiausias, ypač kai pasodini, pasėji, lauki, kada sudygs, pradės žydėti. Ypač įdomu, kai pasėji naują, Lietuvoje neauginamą augalą. Išbandai, kaip jis prigyja – ar iššąla, ar ne, kaip atlaiko mūsų klimatą. Tas introdukcijos procesas yra labai įdomus. Taip pat stebina ir lankytojai, kurių būna net iš tolimiausių pasaulio kampelių. Kažkada lankėsi grupelė žmonių iš Japonijos – jie net filmuką čia susuko, kurį rodė Japonijoje: sode rado sakurą, dar kelis japoniškus augalus, tai jiems paliko didelį įspūdį. Yra net porą kartų lankiusis Švedijos bitininkų draugijos delegacija“, – apie savo pomėgį kalbėjo S. Obelevičius ir teigė, kad pomėgis pamažu virto liga.
„Iš pradžių tai buvo tiesiog pomėgis, kuris dabar jau perėjo į kažkokią ligą ar maniją. Augalų pasaulis yra toks įvairus ir sudėtingas, kad negali visko aprėpti, o norisi sužinoti, pamatyti vis daugiau ir daugiau. Iš visur rinkau viendienes. Tai labai geras, nelepus augalas, nereikalaujantis didelės priežiūros. Sugalvojau, kad surinksiu vos ne visas pasaulio vienadienes. Kai jų turėjau apie 500, vokiškoje literatūroje perskaičiau, kad viendienių yra apie 70 tūkst. veislių, o šiuo metu, ko gero, ir visos 80 tūkstančių. Visų surinkti neįmanoma“, – apie nuostabų augalų pasaulį pasakojo pašnekovas.

„Šiemet sugalvojau, kad reikia surinkti visus Lietuvos vandens ir vandens pakrančių augalus, nes tokių kolekcijų yra, bet jos nedidelės. Mačiau tokią Šveicarijoje, Berlyno botanikos sode, bet ten jų auginama po keliasdešimt rūšių. Per visą vasarą surinkau apie 130 rūšių, o jų yra dar apie 30-40, tačiau jų nesu gyvenime matęs. Kad visus surinktum, reikia labai daug laiko – reikėtų plaukti per kokį šimtą ežerų ir tų augalų ieškoti. To nepadarysi nei per metus, nei per dvejus, bet procesas yra labai įdomus. Vandens augalus, ko gero, žmonės pažįsta mažiausiai. Aš pats – irgi. Kai kurių be padidinamojo stiklo atpažinti neįmanoma. Bet tas pažinimas teikia daug džiaugsmo“, – kalbėjo S. Obelevičius.

Šiuo metu sode iš viso yra apie 13 tūkst. rūšių augalų. Kaip atsiminti augalų pavadinimus, kur jie pasodinti?
„Kai pats tai darai, tai ir prisimeni. Dėl visa ko braižausi planelius, esu sukūręs šiokią tokią primityvią kompiuterio duomenų bazę, į kurią užsirašau, ką pasodinau. Visų veislių dažniausiai neatsimenu, ypač angliškų, nes šios kalbos nemoku. Bet lotyniškus rūšių pavadinimus dažniausiai prisimenu, – teigė S. Obelevičius ir pridūrė, kad visų trylikos tūkstančių augalų vienu metu pamatyti neįmanoma:
„Pavyzdžiui, svogūninių gėlių, kurių dabar yra apie 2000, žemės paviršiuje nebėra, daugiausia likę tik jų svogūnai po žeme.“

Pomėgis politikai netrukdo

S. Obelevičius – ne tik biologas. Jis daugelį metų yra politikas, 2003-aisiais darbą Anykščių rajono savivaldybėje pradėjęs kaip mero pavaduotojas, vėliau dvi kadencijas iš eilės dirbęs rajono meru, o šiuo metu yra tapęs ilgiausiai tokias pareigas atliekančiu Anykščių rajono vadovu. Vieną kadenciją vėl dirbęs vicemeru, S. Obelevičius šiuo metu toliau vadovauja Anykščių rajonui.

Itin dažnas klausimas, kaip augalų sodinimas yra suderinamas su politika, S. Obelevičiaus nenustebino: „Šis klausimas mane labiausiai nervina. Labai dažnai jį girdžiu, ypač iš oponentų – kaip gali kažkoks gėlininkas būti meru, jis nieko nesupranta apie politiką ir ekonomiką, tik apie gėles! Bet niekada nesu girdėjęs, kad kokio politiko medžiotojo, nors vienu metu Seime iš 141 buvo per šimtą medžiotojų, to nuolatos klausinėtų. Kodėl negirdėti klausimo – „Ar tau medžioklė trukdo, kaip politikui? Ar trukdo žvejyba, bitininkavimas?“

Sodininkystė ar bet kokia augalininkystė politikui duoda daug pliusų. Sodininkas, sodindamas sodą, negalvoja, kad jis ryt ar poryt jau skins vaisius. Jis sodina sodą tiek sau, tiek ir ateinančioms kartoms. Tai moko ir kantrybės, ir kitų dalykų. Antras dalykas, dirbdamas sode, labai pailsini galvą. Augalai yra hobis, kuris, žinoma, reikalauja nemažai laiko. Tačiau jei esi bitininkas ir turi kokių 50 šeimų, irgi prie jų turėsi praleisti labai daug laiko. Nesmerkiu politiko – medžiotojo ar bitininko. Atvirkščiai, manau, kad kiekvienas normalus žmogus, kuris dirba sunkų ir atsakingą darbą, turi turėti kažkokį hobį, kur jis galėtų nuleisti garą. Jei žmogus visą laiką galvos apie vieną sritį, jis išeis iš proto. Manau, kad kiekvienas ministras, Seimo narys turi turėti savo laisvalaikį, hobį, kuriuo užsiimdamas galėtų ir atsipalaiduoti, ir įsikrauti sunkiam darbui.“

Rašo knygas

S. Obelevičių taip pat galima vadinti ir rašytoju: jis yra keturiolikos knygų, kitų leidinių bendraautoris bei autorius: žiemą, kai darbų sode beveik nėra, prie kompiuterio jis sėda rašyti.

„Mano knygos yra apie augalus – jos tarsi tąsa to, ką padarau sode. Jose išlieju stebėjimo rezultatus, literatūros pastebėjimus“ ,– sakė S. Obelevičius, kuris yra gavęs Valdo Adamkaus premiją už aplinkosauginę veiklą, tapęs „Kaimo aplinkos gražintojo“ nominacijos laureatu, iš Lietuvos šaulių sąjungos gavęs jubiliejinį šios sąjungos 90-mečio medalį „Už tarnystę Tėvynei“. Geriausių 2014-ųjų metų Lietuvos merų rinkimuose jis pelnė Aplinkos ministerijos įsteigtą „Geriausio mero renovatoriaus“ prizą, o Lietuvos savivaldybių asociacija S. Obelevičiui suteikė Auksinės krivūlės riterio apdovanojimą.

S. Obelevičius drauge su pedagoge, pradinių klasių mokytoja Alyte užaugino keturis vaikus: dvi dukras ir du sūnus, kuriems nuo mažens buvo skiepijama meilė gamtai. Tėčio pėdomis pasuko jauniausias sūnus Žygimantas, kuris, rodos, įgyvendino pirminį S. Obelevičiaus tikslą, – tapo entomologu.
Pokalbio metu S. Obelevičius ne kartą paminėjo, kad Traupio botanikos sodas, nors pasodintas vienų rankų, nėra tik jo. Sodindamas daugiamečius augalus, medžius, sodo kūrėjas tikisi, kad tai liks ir ateities kartoms.

„Sunku pasakyti, kas bus su gėlynais, kai manęs nebebus: galima prognozuoti, kad kažkas sunyks, kažkas išliks, bet bent jau didžioji dalis dendrologinės kolekcijos ateities kartoms tikrai liks. Ir dabar buvo klausimų – kas bus, kai neliks mokyklos? Bus tas pats, juk ne mokykla sodą kūrė. Turi likti keli etatai, kad teritorija būtų prižiūrėta“, – pasakojo Traupio botanikos sodo įkūrėjas, pedagogas, Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius.