Paviliojo nesūdyti lašiniai.
Šį, už varnėną šiek tiek didesnį, spalvingą paukštį sutinku beveik kiekvienos ilgesnės išvykos į mišką metu, dažnai aplanko ir sode. Pirmiausia išgirstu, tik paskui užvertęs galvą ir gerokai paspoksojęs, pamatau. Snapu kalamo sausuolio garsas miške girdimas už kelių dešimčių metrų, o tada genį belieka pamatyti.
Mūsų kraštuose įprastas, žiemojantis, aptinkamas bene visur, kur tik yra medžių, ypač senų, nudžiūvėlių, jau nevengiantis ir žmonių kaimynystės. Iš bene dešimties Lietuvoje gyvenančių genių rūšių didysis margasis labiausiai pastebimas, nes gausiausias, jų šalyje peri apie 5–6 dešimtys tūkstančių porų.
Pastebėdavau genius grybaudamas. Man buvo vienodai, kokie jie ten būdavo – didieji, vidutiniai, mažieji margieji, tripirščiai ar siriniai margieji, baltnugariai, nes iš atstumo juos atskirti galėtų nebent ornitologas, tačiau, kai apsigyvenome sode ir mano mažyliams paukščiams įkeltų inkilėlių landas geniai išplatino, kad patys į inkilą galėtų įlįsti, pradėjau dodmėtis, kurio gi čia darbas. Paaiškėjo, kad paties didžiausio – margojo. Genių apdorotuose inkiluose nebeapsigyvendavo net varnėnai, o ir patys geniai juose viešėdavo tik rudenį, tad pavasariais inkilus tekdavo keisti arba lopyti landas.
Papiktino, kad jie ne šiaip sau tas landas didina, matyt gviešiasi kitų paukštelių kiaušinių ir net jauniklių, nors minta pušų ir eglių sėklomis, riešutais, uogomis ir gilėmis. Tačiau jų meniu yra ir mėsos – žygiai, ūsuočiai, spragšiai, lapgraužiai straubliukai, drugių vikšrai, skruzdės… Kartais jie apsilanko lesyklėlėje, nebrokija nesūdytų lašinių.
Spalvingas, 20–24 cm, apie 80–100 g sveriantis paukštis. Sklando gandai, kad kaldamas medžius „atsikrečia“ smegenis ir ilgai gyventi neturėtų, tačiau jų gyvenimo trukmė sukasi apie 10 metų, o Suomijoje užfiksuotas genių amžiaus rekordas siekia beveik 14 metų.
Pavasarį drevę genių porelė išsikala maždaug per tris savaites, deda apie 5 kiaušinius ir abu pasikeisdami peri. Sparčiai augančius jauniklius maitina abu tėvai ir dar porą savaičių pasirūpina palikusiais lizdą.
Beje, vienas genys vasarą smegenis „atkrėtė“ atsimušęs į lango stiklą. Nukrito ant žemės, tačiau atsikėlė, priskrido iki kriaušės, apsikabino kojytėm jos kamieną ir lingavo tarsi apgirtęs. Priėjau, atsargiau paėmiau, nusinešiau iki tvenkinio ir gaivinau vėsiu vandeniu. Atsigavo, atsidėkojo snapo kirčiu į ranką ir rėkdamas nuskrido į mišką…
Anykščiuos Kudirkos g. Genys ir Gaidys ten budi
keista, kad tiek ilgai gyvena genys, jei aš taip padaužyčiau galva kaip jis 5 min, tai tuom kartu ir nusibaigčiau. 🙂