Geriau mirti apleistam, bet savo lovoje…

„Sveiki, netyčiom sutikau vienišą senuką, be maisto, be šilumos… laukiančio mirties, išsikasusį sau kapą… Ar kas ką žinot apie jį, ar kas jį lanko, rūpinasi? Gyvena netoli Gradialio“, – prieš šventes „Facebook“ grupėje „Mūsų Anykščiai“ pasidalijo įrašu Raimonda. Ji prašė pagalbos netyčia sutiktam senoliui, pasakojo nuvežusi jam drabūžių, avalynės. Senolis Raimondai skundėsi, jog seniūnas jį aplankys tik tada, kai šis numirs…
Apie šį, Klykūnų kaime gyvenantį senolį „Anykšta“ rašė dar 2014 metais: jau tada jis gyveno vienas, o problema nedingo iki šiol.

„Anykšta“ problemą kėlė jau prieš aštuonerius metus

2014-aisiais „Anykštoje“, publikacijoje „Paežerės kaimas paviliojo verslininkus“ buvo rašyta: „Vytautas Augustinas apsitūlojęs, tarsi žiemą, pasitiko varganos sodybėlės kieme. „Man šalta. Sveikata mano prasta, sunki liga kamuoja, – godojo vienas gyvenantis, taip ir nebuvęs sukūręs šeimos, aštuoniasdešimtmetis. – Iš 5 brolių ir 2 seserų, du belikę esam. Niekas manęs neaplanko, visų užmirštas esu, taip, matyt, teks vienam ir numirt.“

Akivaizdu, kad šiam garbaus amžiaus vyrui reikalinga socialinė pagalba, arba kad bent kas kartas nuo karto jį aplankytų, pasidomėtų, ar nereikia medikų pagalbos. “, – prieš ašruonerius metus buvo pastebėjęs,,Anykštos” žurnalistas..

Kapuose kasėsi sau duobę

„Anykštos“ paprašytas pakomentuoti situaciją, į kurią yra patekęs Klykūnų kaimo senolis, Anykščių seniūnijos seniūnas Eugenijus Pajarskas neigė, kad ponas Vytautas yra pamirštas ir socialinių darbuotojų nelankomas metų metus: „Šis žmogus nepriima pagalbos. Jis neturi jokių dokumentų ir nenori jų tvarkytis, nesutinka vykti į globos namus, pas gydytojus, – kalbėjo Anykščių seniūnijos seniūnas, – Jis turi baisią išvaržą, bet gydytis atsisako, socialinių darbuotojų neprisileidžia…“
E. Pajarsko žiniomis, senolis turi giminaitį Burbiškyje, bet šis juo nesirūpina. Tačiau klykūniškio, pasak seniūno, niekas ir neskriaudžia.

„Jis gyvena taip, kaip pats nori. Negaliu sakyti, kad yra visų apleistas, jis pats pasirinko tokį gyvenimo būdą, sako, kad nori numirti savo sodyboje. Net malkų nepriima – baigia sukūrenti savo „klaimą“. O kartą kapuose bandė išsikasti sau duobę, teigdamas, kad niekas jo nepalaidos. Pažadėjau, kad jei nebus kam, pats palaidosiu“, – apie vienišą senjorą kalbėjo E. Pajarskas.

Svarbiausia, kad žmogus pagalbą priimtų

Apie šį vis dar vienišą senolį teigė žinanti ir Anykščių rajono Socialinių paslaugų centro direktorė Jolanta Pleškienė.
„Tokių žmonių, kaip šis senolis, tikrai yra: yra benamiai, kuriems nieko nereikia – neretai jie turi ir namus, ir artimuosius, kurie jais gali pasirūpinti, bet jų gyvenimo būdas yra prie konteinerių ir nieko nepadarysi. Mano nuomone, tai yra psichinė liga, kurią visų pirma reikėtų gydyti. Ją pagydžius, gal ir socialinės paslaugos taptų reikalingos. Tačiau nieko per prievartą negali taikyti – nei gydymo, nei socialinių paslaugų. Žmogusto turi norėti pats, o jie mums dažnai net durų neatidaro…“ – pasakojo J. Pleškienė.
„Juk ir Debeikiuose yra vieta savarankiško gyvenimo namuose. Bet tas žmogus nieko nenori. Tas senų žmonių noras numirti savo lovoje yra šventas reikalas“, – teigė J. Pleškienė.

Socialinių paslaugų centro direktorės teigimu, paslaugų jie galėtų suteikti ir daugiau, jei tik visi, kurie jas gali gauti, sutiktų pagalbą priimti.
„Turime apie 10 asmeninių asistentų. Pagalbos į namus paslaugai teikti turime 15 etatų, o žmonių, kuriems suteikiame pagalbą, rajone yra 160-170. Kalbant apie dienos socialinę globą – ją suteikiame 60-70 asmenų – jų skaičius priklauso nuo metų laiko. Žiemą jie dažnai išvažiuoja pas artimuosius, paslaugas sustabdo“, – pasakojo J. Pleškienė ir dar kartą paragino visus, kuriems tik reikalinga pagalba, susitvarkyti dokumentus.

Rūpinasi visais

Paklausta, kaip padėti žmonėms, kurie socialinių darbuotojų neįsileidžia (panašu, kad kaip nutiko ir su ponu Vytautu), J. Pleškienė sakė: „Mano manymu, jei vienišas žmogus prisileidžia bent vieną žmogų iš šalies, tai per jį galima jam padėti. Ir šiuo atveju mačiau, kad kaimynas senolį į miestą nuveža. Tie žmonės atsargūs, jie vieniši, neretai ir sergantys senatvine demencija…“

J. Pleškienės pasiteiravus, ar rajone visi vieniši žmonės yra pastebėti ir ar jiems tikrai pasiūloma pagalba, specialistė tikino: „Socialinio darbo organizatorės aplanko visus savo apylinkės žmones. Juos pažįsta ir seniūnai. Pas mus nėra tų žmonių tiek daug, juk čia ne didmiestis. Kai kurie žmonės, sakykime, reikalauja, kad socialiniai darbuotojai ateitų porai valandų ir ne daugiau. Kitiems reikalinga didesnė pagalba. Dažniausiai suteikiama mūsų paslauga yra pagalba į namus arba dienos socialinė globa asmens namuose. Lankome visus, kuriems yra reikalingos socialinės paslaugos. Visiškai nesvarbu, ar esi jaunas, ar senas.“

Vienas visame kaime

Apie kitą Kavarsko seniūnijoje gyvenantį vienišą 80- ies sulaukusį Albiną rašė šį mėnesį išėjęs mūsų redakcijos leidžiamas žurnalas „Aukštaitiškas formatas“ (Lina Dapkienė, -. ,,Vienišas senolis baigiančiame išnykti kaime”).

Situacija ir čia yra panaši – ištuštėjusiame kaime sžmogus gyvena vienas, nevairuoja automobilio, net neturi telefono tačiau niekur iš savo trobos kraustytis neketina.
„Albinui ne kartą tai vienas, tai kitas siūlė – „išsikraustyk, negi vienas kaime gyvensi kaip koks mohikanas?“. Juo labiau, kad po kaimą tuo metu šmirinėjo du iš kalėjimo paleisti asmenys. Siūlė Albinui brolis apsigyventi pas jį bute, bet kitame, tolimame rajone. Siūlė Albinui moteris iš kito, netolimo kaimo, glaustis pas ją – juk vyriškų rankų taip reikia prie kai kurių darbų, bet Albinas nesutiko nė su vienu pasiūlymu. Mat pakankamai gerai jautėsi ir jau buvo įpratęs prie vienišiaus gyvenimo: artimiausią kaimą pasiekdavo dviračiu, kasmet užsiaugindavo daržovių, prieš kiekvieną žiemą pasiruošdavo krūvą malkų.

Šiemet Albinas jau kalba kitaip: „Būtų gerai išeit iš šio kaimo. Anksčiau man siūlė ir brolis, ir kiti, bet kvailas buvau, nesutikau, o dabar jau nebesiūlo man, senam. Kam aš, senas, reikalingas? Be to, kad man gi jau ten laikas, Anapilin. Gana, nugyvenau savo…“

Vis dėl to ėmus jam siūlyti nors kiek tinkamesnius variantus, kad galėtų gyventi tarp žmonių, gretimame kaime, kur yra tuščių nedidelių sodybų, Albinas vėl kategoriškai atsakė: „Niekur aš neisiu“.
Visą tekstą apie Kavarsko seniūnijoje gyvenantį senolį Albiną galite paskaityti naujausiame ,,Aukštaitiško formato” numeryje”.