Trejus metus Liverpulyje gyvenantis Darius kalba, jog vargu ar grįžtų į Anykščius, net jei Lietuvoje galėtų uždirbti tiek pat kiek Anglijoje. Kita vertus, ir Anglijoje gyvenimas ne rožėmis klotas. „Nėra čia linksma. Kas mano, kad Anglijoje lengva, tegul pabando – pajaus”, – pratarė Darius. Vis dėlto Anglijoje vyras jaučiasi saugus ir pakankamai užtikrintas dėl ateities. Todėl ir jo šeima jau yra Liverpulio gyventojai.
Trejus metus Liverpulyje gyvenantis Darius kalba, jog vargu ar grįžtų į Anykščius, net jei Lietuvoje galėtų uždirbti tiek pat kiek Anglijoje. Kita vertus, ir Anglijoje gyvenimas ne rožėmis klotas. „Nėra čia linksma. Kas mano, kad Anglijoje lengva, tegul pabando – pajaus”, – pratarė Darius. Vis dėlto Anglijoje vyras jaučiasi saugus ir pakankamai užtikrintas dėl ateities. Todėl ir jo šeima jau yra Liverpulio gyventojai.
Visi išvažiuoja dviem mėnesiams, bet lieka ilgiems metams
Prekybos tinklo B&M sandėliuose autokeltuvo vairuotoju dirbantis Darius sako, kad praktiškai visi imigrantai, kuriuos jis pažįsta, į Angliją važiavo dviem mėnesiams, tačiau liko metų metams. Ir ne geras gyvenimas ar dideli pinigai juos čia privertė pasilikti. Išvažiuodami į Angliją žmonės dažniausiai galvoja, kad pabus čia, šiek tiek užsidirbs ir grįš. Nemaža dalis emigrantų išvažiuoja už skolintus pinigus galvodami, kad ir skolą atidirbs ir užsidirbs pakankamai greitai. Bet ir Anglijoje nelyja pinigais… Ypač karjeros pradžioje. Todėl po tų dviejų mėnesių, praleistų Anglijoje, kai kas būna ne tik neatidirbęs pinigų, bet net neturi už ką nusipirkti lėktuvo bilieto. O vėliau atvykėliai Anglijoje apsipranta, pradeda gauti stabilius atlyginimus, susitvarko pašalpas ir supranta, kad Lietuvoje taip negyvens, kaip gyvena čia…
Darius važiavo per agentūrą, iš karto gavo darbą. Tačiau jis žinąs nemažai pavyzdžių, kai atvykėliai, investavę nemažus pinigus, likdavę ir be pinigų, ir be darbo. Tris pirmuosius mėnesius anykštėnas iš Liverpulio į darbą ir atgal važinėjo 100 mylių (per 160 km), kol į šį miestą buvo perkelti B&M sandėliai.
Didelė problema bandant „įsikabinti” Anglijoje yra kalbos barjeras. Dabar Darius mano jau neblogai mokąs angliškai, bet ir jam sunku suprasti, ką kalba liverpuliečiai. „Yra anglai, yra ir anglai – žemaičiai. Tai čia gyvena anglai – žemaičiai”, – šypsojosi anykštėnas. O tie anglai – žemaičiai visai nesistengia kalbėti taip, kad užsieniečiai juos suprastų: beria greitakalbe – tu kaip nori, taip manykis. Ir darbe, ir tvarkantis dokumentus būtina susikalbėti angliškai, nes net banke, kol atsidarysi sąskaitą, tiek „dusins”, jog pradėsi mąstyti, ar tikrai tos sąskaitos tau reikia…
Atvažiavo ir šeima
Daugiau nei dvejus metus Darius Liverpulyje gyveno vienas, bet nuo praėjusio rudens liverpuliečiais yra jau ir visa jo šeimyna. Dariaus žmona Virginija kol kas šeimininkauja namuose, o poros atžalos Marius ir Tėja lanko anglišką mokyklą. Vaikai, beje, peršoko per dvi klases – penktoku turėjęs būti Marius Liverpulyje lanko septintąją klasę, o Tėja mokosi šeštoje, nors pagal lietuvišką sistemą turėtų būti ketvirtoje klasėje. Vaikai naujoje aplinkoje greitai adaptavosi, ir mokykloje susikalba, ir kieme turi draugų. Jei mokykloje būtų tik anglai, ko gero, būtų sunkiau, bet Mariaus ir Tėjos klasėse yra nemažai imigrantų vaikų. Kartu su jais mokosi lenkai, slovakai.
Pasak Virginijos, kartais imigrantų vaikams padeda vertėjai, tačiau jos atžaloms vertėjai nebuvo skirti, bet vaikai dėl kalbinės aplinkos pasikeitimo didelių problemų neturėjo. Šiaip jau vertėjų paslaugos imigrantams Anglijoje yra įprastas dalykas. Ir Darbų centre, ir poliklinikoje dirba vertėjai, padedantys lietuviams išdėstyti savo problemas.
Į Angliją išvarė vargas
Iki emigracijos Darius dirbo viename Anykščių prekybos centre pardavėju. Kelis metus jis „arė” be atostogų, septynias dienas per savaitę už lietuvišką atlyginimą. Dar „lietuviškesnė” buvo Virginijos alga. Pradžioje ji dirbo maisto prekių parduotuvėje Anykščiuose, paskui perėjo į kaimo parduotuvę. Ten ji neva dirbo tik ketvirčiu etato, bet kažkodėl aštuonias valandas per dieną ir per mėnesį uždirbdavo… 200 litų.
„Pati agitavau Darių, kad važiuotų į Angliją”, – paklausta, ar neprašė vyro nevykti į užsienį, atsakė Virginija. Tačiau dieną, kurią Darius iškeliavo, Virginija gerai atsimena – 2010 metų birželio 6-oji…
„Kai Lietuvoje pirkdavau vaikams drabužius, pirmiausia žiūrėdavau į kainą ir tik paskui galvodavau, ar rūbas tinka. Dabar atvirkščiai – į kainą žiūrim po pasimatavimo”, – aiškino Virginija.
Darius į Angliją buvo susiruošęs ilgesniam laikui, nei tradiciškai važiuoja lietuviai – planavo padirbėti Liverpulyje pusmetį. „Pirmi mėnesiai buvo sunkūs, bet minčių viską mesti ir grįžti nebuvo”, – darbo Anglijoje pradžią prisiminė anykštėnas. Jis B&M sandėliuose dirbti pradėjo kartu su keliais buvusiais Panevėžio „Ekrano” darbuotojais – lietuviai laikėsi kartu, vieni kitiems padėdavo.
Po pusmečio Darių pirmą kartą Liverpulyje aplankė Virginija, po metų Darius pats pirmą kartą grįžo į Lietuvą…
Pinigų nesukaupsi, bet gyventi galima patogiai
Darius Anglijoje dirba tik keturias dienas per savaitę, uždirba apie 900 svarų (apie 3600 litų). Dabar, kai jau turi patirties ir kalba angliškai, jis galėtų sandėliuose gauti daugiau darbo, tačiau daugiau dirbti neapsimoka. Anykštėnų pora panašiai tiek pinigų, kiek Darius uždirba, dar gauna iš Didžiosios Britanijos biudžeto – tai parama mažai uždirbantiems bei išmokos už vaikus. Jei Darius daugiau uždirbtų, šeima gautų mažesnes išmokas ir bendras šeimos biudžetas liktų toks pats…
Tas septynetas tūkstančių litų, kurį Anglijoje sugeneruoja anykštėnai, leidžia šeimai čia jaustis pakankamai saugiai ir patogiai. Tiesa, atsidėti pinigų „juodai dienai” nelabai yra galimybių. Šeima gyvena kotedže, turi du miegamuosius, o virtuve ir svetaine dalinasi su dar trimis žmonėm. Būsto nuomai, mokesčiui už vandenį bei kitas komunalines paslaugas šeima kas mėnesį išleidžia po 300 svarų… Maisto kainos panašios kaip Lietuvoje, tačiau nepigus visuomeninis transportas, brangios pramogos. „Sutaupyti Anglijoje gali, jei gyveni vienas ir jei apriboji savo poreikius”, – įsitikinę sutuoktiniai.
Gauti daugiau pajamų, nei dabar anykštėnai gauna Anglijoje, yra sudėtinga. Žinoma, pagelbėtų koks nors nelegalus darbas, pajamos didėtų, o išmokų dydis nemažėtų…
Iš Lietuvos vežasi miltus
Virginija Liverpulyje turi laiko ir galimybių vaikščioti į sporto klubą, užsirašė į anglų kalbos kursus. Namie ji valgį ruošia ne tik savo šeimai, bet ir kitiems trims kotedžo gyventojams. Ir ne tik vakarienę, bet ir pietus, kuriuos visi dedasi į darbą.
„Liverpulyje yra lenkų ir lietuvių parduotuvės. Taigi galiu nusipirkti ir lietuviško sviesto, ir lietuviškos duonos. Kainos tokios pačios kaip Lietuvoje… tik svarais”, – šyptelėjo Virginija. Pasak jos, angliškuose marketuose maistas nėra brangus, tačiau jis kitoks nei Lietuvoje. Nors cepelinai iš angliškų bulvių būna visai neblogi… „Prašau, kad atsiųstų miltų, majonezo, lašinių, dešrų, saldainių”, – ko prašo Lietuvoje likusių artimųjų, vardino Virginija. Už siuntinio pristatymą tenka sumokėti 30-50 svarų, tad miltai išeina aukso vertės. Tačiau Virginijos blynai iš siuntinio miltų daug skanesni… Liverpulyje anykštėnai nerado kur nusipirkti elektrinės bulvių tarkos – Virginijos sesė iš Lietuvos atvežė…
Lietuviai – kaip vienas kumštis
Su anglais anykštėnai turi tik darbo santykius, o visi draugai – lietuviai. Dauguma – šeimos bičiuliai Dariaus bendradarbiai iš B&M sandėlio. „Čia turbūt turiu net daugiau žmonių, nei Anykščiuose, kuriems bet kada galiu paskambinti, kurie atlėks ir vidury nakties”, – tvirtino anykštėnas. Lietuviai ir šventes kartu švenčia, ir vienas pas kitą lekia bėdai ištikus.
„Trūksta tėvų, giminių, Lietuvoje likusių draugų”, – ko trūksta Liverpulyje vardino sutuoktiniai. O žinių iš Lietuvos nestinga – kasdien anykštėnai varto Lietuvos ir, žinoma, Anykščių portalus…
