Tbilisis – didelis, normalus miestas, kuriame restauruojamas senamiestis, statomi nauji namai. Ir automobiliai jame normalūs, ir žmonės įprastai apsirengę. Tik taksi kainos nelogiškos – už 7,5 lito gali pervažiuoti didelę milijoninio miesto dalį, kai tuo tarpu benzinas kainuoja apie eurą (3,4 lito).
Pradėjus važiuoti į Kachetiją, į rytus nuo Tbilisio jau po kokių dvidešimt kilometrų socialinė aplinka iš esmės pasikeitė. Asfaltas remonto nematęs dvidešimt metų, autoparke dominuoja tarybiniai automobiliai, ypač daug juodų „volgų”. Daugelyje gyvenviečių niekas nieko per paskutinius dvidešimt metų nedarė. Šimtai namų ir nė vienos neseniai dažytos tvoros,
II dalis (Sighnaghi)
Tbilisis – didelis, normalus miestas, kuriame restauruojamas senamiestis, statomi nauji namai. Ir automobiliai jame normalūs, ir žmonės įprastai apsirengę. Tik taksi kainos nelogiškos – už 7,5 lito gali pervažiuoti didelę milijoninio miesto dalį, kai tuo tarpu benzinas kainuoja apie eurą (3,4 lito).
Pradėjus važiuoti į Kachetiją, į rytus nuo Tbilisio jau po kokių dvidešimt kilometrų socialinė aplinka iš esmės pasikeitė. Asfaltas remonto nematęs dvidešimt metų, autoparke dominuoja tarybiniai automobiliai, ypač daug juodų „volgų”. Daugelyje gyvenviečių niekas nieko per paskutinius dvidešimt metų nedarė. Šimtai namų ir nė vienos neseniai dažytos tvoros, nekalbant apie naujas statybas ar kokius nors mažosios architektūros elementus. Rimgaudas juokavo, jog bet kuriuo momentu gali būti duotas įsakymas vieno kaimo gyventojams keistis namais su kito kaimo gyventojais, todėl visi laukia. Miesteliuose prie gatvių sėdi labai daug vyrų – lošia nardais arba domino. Ant lošimo stalų tradiciškai guli ir senieji, gal jau net senoviniai mediniai skaitliukai, skirti pergalėms skaičiuoti.
Beje, kur tik teko lankytis pas gruzinus, tie iš išorės, regis, apleisti namai – iš vidaus švarūs, o kažkada buvę ir ypač prabangūs. Manau, reikėtų nemažai pavargti, kad Gruzijos kaime rastum mažesnį nei 400 kv.m ploto namą. Akivaizdu, kad sovietmečių Gruzija klestėjo, o dabar yra ištikta krizės. Ir gal ne tiek ekonominės, kiek psichologinės. Regis, depresija sergama ne individualiai, o grupėmis, kaimais, regionais. Mat daugeliui dalykų, tokių kaip tvoros ištiesinimas – pinigų nereikia, net ir prakaituoti nereikia, bet nedaroma ir to, kam fizinio darbo investicijos visiškai minimalios…
Kai pasiekėme 2 tūkst. gyventojų turintį Sighnaghi, patekome vėl į visai kitą aplinką, nei matėme pakeliui. Miestelis iš esmės rekonstruotas, ne atskiri pastatai perstatyti, o visas miestelis. Vėliau paaiškėjo, kad miestelių rekonstrukcijos yra įprastas reiškinys Gruzijoje – matyt, prezidentas beda pirštu į žemėlapį – „čia turi būti gražu”, ir grožis tuoj pat kuriamas. Kalbama, jog kol vyko Sighnaghi gražinimo darbai, Sakašvili asmeniškai prižiūrėjo statybas ir kartais net naktimis, nieko neįspėjęs, užsukdavo.
Nakvynės Sighnaghi ieškoti nereikėjo – tik mes išlipome iš automobilio, priėjo jaunuolis ir pasiūlė apsistoti jo tėvo viešbutyje. Beje, kalbant apie nakvynę, niekur nevargome jos ieškodami, atvirkščiai – greičiau reikėjo gintis nuo įkyrių paslaugos teikėjų. Dažnai dar bevažiuojant mikriuku vairuotojai pradėdavo aiškinti, kur mums geriausia nakvoti, o atvykus į galutinį tašką mūsų kaip „grobio” laukdavo paslaugos teikėjo agentai.
Sighnaghi už nakvynę mokėjome po 15 larių (22 litai). Visur kitur privačiame sektoriuje lovos kaina taip buvo nuo 15 larių. Visur už papildomą kainą – 8-10 larių (12-15 litų) – siūlomi pusryčiai.
Nejaučiu meilės vynui, tačiau pasaulio vyno „bamboje” Kachetijoje bandžiau save įtikinti, kad vynas yra gėris. Netgi dalyvavau gero vyno degustacijoje. Sighnaghi – ne tik rekonstruotas, bet ir paskelbtas savotiška laisva ekonomine zona, kurioje turizmo verslu užsiimantiems asmenims taikomos mokesčių lengvatos. Atsidūrėme sugruzinėjusio amerikiečio vyninėje, kur mums surengė 50-70 litų kainuojančių vynų degustaciją. Apsimečiau, kad suprantu… Per degustaciją, kuriai vadovavo miela gruzinė, prie mūsų stalo prisėdo ir vyninėje dirbantis jos vyras. Mažiau mielas nei gruzinė, bet taip pat šnekus. Šis vyninės gruzinas bei Tbiliso taksistas Vaša nepaliko abejonių, kad praktiškai viskas, kas pasaulyje yra gero, kilo iš Gruzijos. „Kebabai turkiški? Ne! Atvažiavo turkai į Gruziją, paragavo, patiko ir patys pradėjo kepti”, – daugelio dalykų paplitimą pasaulyje panašiu stiliumi aiškino gruzinai. Juokiausi, jog jei išeitų šneka apie seksą, tai jie aiškintų, kad pirmiausia seksas atsirado Gruzijoje, o visi kiti iš Gruzijos idėją nugvelbė – „atvažiavo, pabandė, patiko”…
Sighnaghi, privačiame viešbutėlyje, vakarais svečiai būriavosi dideliame valgomajame, bendroje erdvėje. Visi svečiai užsieniečiai – italai, prancūzai, lenkai, žydai. Tarp svečių su nuolat degančia cigarete nuolat sukosi šeimininkas, gerai pagyvenęs ponas Davydas Zandarašvilis. Buvęs inžinierius, paklausęs valdžios agitacijos, ėmėsi turizmo verslo ir, regis, nesigaili. Jis kalbėjo, kad pensijos Gruzijoje tik 80 larių (120 litų), o 500 larių (750 litų) atlyginimas laikomas geru. Tačiau, pasak D.Zandarašvilio, gyvenimas pastebimai gerėja – reikia tik nesėdėti sudėjus rankų. Verslininkas prisistatė priestatą, įkopęs į septintą dešimtį mokosi anglų kalbos ir stengiasi dirbti taip, kad svečiai norėtų pas jį sugrįžti. Aišku, tokios smulkmenos, kaip vandens siurblio klyksmas, nuo kurio kiekvieno iš svečių pasinaudojimas tualetu tampa visuotinai žinotinu įvykiu, jam neatrodo reikšmingos. Verslininkas pasakojo, kad pas jį šiemet svečiavosi Tomas Šernas. Puikiai žinojo, kas ta Lietuva ir kur jinai yra. Jam, kaip ir daugeliui Kachetijos gruzinų, Lietuva pirmiausiai asocijavosi su krepšiniu. Žadėjome, kad Europos krepšinio pirmenybėse sirgsim už Gruziją, o jis tikino palaikysiąs Lietuvos komandą.
Viešbutyje pusryčiams ir vakarienei stalą nuklojo valgių lėkštėmis. Kokių 10-12 rūšių salotos – nuo keptų baklažanų iki raugintų „velnias žino ko”. Rimgaudas tikino, kad maistas labai kokybiškas. Man kokybiškiausiu produktu vis dėlto pasirodė kietai virti kiaušiniai… Nemokamai davė vyno ir čačos – vynuogių degtinės. Vyno ir čačos nemokamas „paketas” buvo ir visose kitose nakvynės vietose.
Sighnaghi yra muziejus, kuriame demonstruojami Nikos Pirosmanio paveikslai. Primityvistas N. Pirosmanis ir epo „Karžygys tigro kailiu” autorius Šota Rustavelis Gruzijoje, regis, yra savotiški prekių ženklai, jų daug visur ir visokiomis formomis – nuo magnetukų iki kontorų iškabų.
(Bus daugiau)
Trumpai.
Klimatas. Gruzijoje, nors ji pagal plotą panašaus dydžio kaip Lietuva – klimatas pakankamai kontrastingas. Vakarinėje šalies dalyje vidutinė sausio mėnesio temperatūra – 3-7 laipsniai šilumos, rytinėje dalyje (taigi ir Kachetijoje) – nuo 2 laipsnių šalčio iki 1 laipsnių šilumos, o aukštikalnėse 10-16 laipsnių šalčio. Karščiausio mėnesio (liepos arba rugpjūčio vidurkiai) šiuose regionuose atitinkamai: 23-26; 23-25; 4-6 laipsniai šilumos.
Kachetija. Tai regionas Rytų Gruzijoje, iš visų pusių apsuptas kalnų. Kachetijos slėniai – geriausia vieta vynuogėms. Didžiausias regiono miestas – Telavis (22 tūkst.) gyventojų.
Nikos Pirosmanis (1862 -1918). Būsimasis dailininkas gimė valstiečių šeimoje Mirzaani kaime Kakheti regione. „Tapytojo gyvenimas buvo sunkus ir tragiškas. Pirosmanio pažįstamų ratas – tų laikų Tbilisio žemesnių luomų atstovai, smulkūs prekybininkai ir smuklių savininkai. Jis dažnai tapydavo iškabas ir paveikslus smuklių, užeigų ir dirbtuvių savininkams už kasdienę duoną, gėrimą ir dažus. Tapytojas buvo benamis ir neturėjo giminių. Kartas nuo karto jis nuomodavo mažą kambarėlį kokiame nors rūsyje ar po laiptais, dažnai nakvodavo ten, kur dirbdavo”, – Lietuvos dailės muziejaus internetiniame puslapyje rašoma apie N.Pirosmanį.
Krepšinis. Prieš Europos krepšinio čempionatą Gruzija buvo apimta neką mažesnės krepšinio karštinės nei Lietuva. Per Gruzijos televiziją stebėjome iš Lietuvos transliuotas draugiškas rungtynes Lietuva -Gruzija. Į Lietuvą per čempionatą atvyko apie 2 tūkst. gruzinų – teigiama, jog šios šalies sirgalių minia buvo gausiausia.
„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.
Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)
Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html
