Svėdasų senelių globos namų gyventojų pagrindinė “kelionių” kryptis - šalia esanti Svėdasų šv.arkangelo Mykolo bažnyčia.
Ant Alaušo ežero kranto, visai šalia Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, glaudžiasi Anykščių socialinės globos Svėdasų senelių globos namų filialas. Čia savo gyvenimo saulėlydį leidžia 40 mūsų rajono senjorų.
Čia jie, kaip kažkada savo namuose, susės prie bendro Kūčių stalo, lauš kalėdaitį, kalbės maldą ir greičiausiai brauks ašarą – ne todėl, kad trūktų duonos kąsnio, švelnesnio žodžio, o todėl, kad širdį suspaus namų ilgesys – kaip vienas pašnekovas „AF“ sakė, jokios, net ir pačios geriausios įstaigos, namais pavadinti negali…
Troško šeimyninę laimę patirti, bet liko viena…
Pravėrus Svėdasų senelių globos namų duris vos gruodžiui prasidėjus, jau pasitinka papuoštos eglutės, kalėdinės kompozicijos, besišypsantys ir į vidų kviečiantys užeiti šios įstaigos darbuotojai.
Kol laukiu pirmosios savo pašnekovės, svarstau: jauku, šilta, švaru, tačiau labai trumpai mintimis grįžtu į savo namus, kur ant lovos snaudžia mano margoji katė… Namai…
Prasiveria svečių kambario durys ir pamatau įeinančią mažytę, raukšlėtą, šarmos padabintais plaukučiais močiutę – 92-ejų Zosė Žvirblytė čia gyvena jau vienuolikti metai. Gimusi ir gyvenusi visai šalia Svėdasų – Pauriškių kaime. Penkių vaikų šeimoje Zosė užaugo, vyriausia buvo, dar jaunystėje brolį palaidojo, vėliau į Amžinybę iškeliavo ir sesuo…
„Tačiau, kad ir kokios negandos aplanko, jaunystė savo žavesio turi… Tekėjo seserys, brolis – pamerge jų vestuvėse buvau. Linksma, gera, apsirengti gražiai turėjau ir pati „nešpietna“ buvau… Ir vis galvojau, ateis ir mano eilė, bus vestuvės, būsiu ir aš tokia pat laiminga… Mačiau, kaip seserys vaikelių susilaukė, kaip gražiai augino juos… Ir vis laukiau…“ – graudenasi močiutė.
„Tai ko gi dabar ašarą braukiat… Širdį spaudžia?“, – klausiu Zoselės. „Vis pagalvoju, kodėl gi man Dievulis šeimyninės laimės pagailėjo… Kodėl gi mano gyvenimas vienatvėje praėjo?“ – ašaroja Z. Žvirblytė.
Zoselė pasakoja, kad nuo mažų dienų tikinti buvo – kol dar visai mažytė buvo, Svėdasų bažnytėlėje gėles barstė, paaugusi adoracijose dalyvaudavo… „Kožnas“ sekmadienis, kaip sako močiutė, bažnyčioje praleistas. Ir dabar nueinanti į Svėdasų šventovę. Pasimeldžianti ir ramiau „ant dūšios“ pasidaro.
„Už ką meldžiatės, už ką Dievuliui dėkojat?“, – teiraujuosi močiutės. „Nė vienos dienos be poterių… Dėkoju Dievui ir Marijai už sveikatą, paskui meldžiuosi už mirusius seserį ir brolį, ir už kitus mirusius meldžiuosi – ir už tuos, kuriuos pažįstu, ir už tuos, kurių jau nebeatsimenu. Dar dėkoju Dievuliui už tokį ilgą gyvenimą ir sveikatos prašau… Ir padeda jis man, va kokio amželio sulaukiau ir nei operuota esu, dar savom kojom vaikštau, tik rankų sąnarius vis suka… Prašau ir laimingos „smerties…“, – nuoširdžiai, vis ašaras braukdama kalba senolė.
Patylim abi, nes vis nedrįstu paklausti… „Močiute, o tokio gražaus amželio sulaukus, ar bijote „smerties“?” – nedrąsiai klausiu. „Ne mirties bijau, o kančių“, – sako man Zoselė.
Vėl grįžtam su Z. Žvirblyte į jaunystę… Baigusi keturis skyrius, dar dvejus metus jau nebepamena, kur mokėsi… Tačiau tėvai leido į kepimo, virimo kursus, turėjusi ir siuvimo mašiną, netgi šio amato pas tikrą siuvėją mokiusis, tačiau brolis įkalbėjo eiti dirbti į Vikonių plytinę – žemės šeimai daugiau bus paskirta. Ir išėjo Zoselė ten, ir praleido visą gyvenimėlį plytinėj dirbdama… Žinoma, ir ūkį turėjusi, ir daržą nemažą…
Sušlubavus sveikatai, pas brolį išvažiavo… „Įkyrėjau jiems, jie daug jaunesni, tai vaikai atvažiuoja, tai draugai susirenka, tai brolienės plati giminė į svečius atvyksta… Ir pasakė, kad užimu vietą… Taip ir atsidūriau čia…“, – skausmu dalijasi senolė.
Tačiau pykčio ji nelaiko… Džiaugiasi, kad prieš porą metų – švenčiant 90-ąjį jubiliejų – sesuo į svečius pasikvietė, kitą dieną šventę jubiliatei surengė globos namų darbuotojai.
„Tik va, vaikeli, tokio amžiau sulaukiau, o protas – šviesus. Galiu ir „Trakų pilį“, ir „Anykščių šilelį“ padeklamuoti, ir daugiau eilėraščių moku… Ir už atmintį Dievuliui dėkoju“, – pro ašaras šypsosi Zoselė.
Apkabina mane, gražių švenčių palinki ir į bažnytėlę išskuba…
Pas savus nenori, ir taip visą gyvenimą komandas girdėjo
Kol laukiu kito savo pašnekovo, galvoju apie A. Baranausko „Anykščių šilelį“ – tik pradžią šios poemos padeklamuočiau…
Prie papuoštos eglutės susėdame su 78-erių Broniumi Česlovu Savičiumi. Ir vėl ašaras matau vyro akyse… Vos metus jis gyvena Svėdasų senelių globos namuose. Dar nelengva, dar per daug gyvi prisiminimai… Gyveno Troškūnuose, prieš metus palaidojo žmoną, dukra ir sūnus taip pat jau Amžinybėje…
Įdomus šio žmogaus likimas… Gimęs Panavėžio ligoninėje, krikštytas Sidabrave, vaikystę ir jaunystę praleidęs Radviliškio rajone. Atėjus laikui, paėmė į kariuomenę – tarnavo Sevastopolyje. „Kad greičiau paleistų iš kariuomenės, pasirašiau, jog vyksiu į Sibirą. Neilgai prabuvau Sibire, išvažiavau į Kamčiatką. Ten daug metų ir pragyvenau. Žmoną susiradau, vedžiau, neblogai abu gyvenom – ji buvo mokytoja, paskui mokyklos direktorė, aš prie mašinų dirbau. Susilaukėm sūnaus ir dukros… Išėję į pensiją, grįžom į Lietuvą…“ – pasakoja B.Č. Savičius. Deja, jau gyvenant Lietuvoje, pasiekė žinia, kad nuo širdies smūgio Kamčiatkoje mirė dukra… Ir Lietuvoje teko vieną vaiką palaidoti – vos 38–erių sulaukęs Amžinybėn iškeliavo ir sūnus.
„Matyt, taip skirta buvo… O kokios buvo svajonės…. Galvojau, kad išeisiu į pensiją, važinėsiu po Lietuvą, gimines lankysiu… Bet mano kelionės baigėsi Vilniaus ligoninėse. Sušlubavo širdis… Darė kelias operacijas, šuntavo, bet jos nepavyko. Gydytojai nusprendė kažkokią rimtą operaciją daryt, bet pasakė, kad po jos galiu ir nebepabusti. Tai ir palikau viską taip… žmona vis įkalbinėjo operuotis, bet aš griežtai atsisakiau. Kiek bus man skirta amželio, tiek ir gyvensiu…“
Kalba su manimi Broniukas ir vis verkia.. „Širdį spaudžia, pagalvojus apie gyvenimą… Niekada negalvojau, kad senatvę teks praleisti valdiškuose namuose… O kaip sunku buvo savuosius palikti… Anūkei turtą užrašiau, ji Vilniuje gyvena, Operos ir baleto teatre praktiką dabar atlieka. Ir atvažiuoja, ir aplanko, bet kelias tolimas, o ir kelionė brangi…“ – pro ašaras kalba vyras.
Turi jis dar ir seserį, kuri gydytoja dirba, tad ir klausiu, ar neapmaudu, kad turint savųjų, senatvės dienas tenka leisti valdiškoje įstaigoje: „Nenoriu pas savus… Labai nekenčiu, kai man kas komanduoja, visą gyvenimą pagal komandas gyvenau – tai kariuomenėj, tai darbe – vis komandos, ir komandos…“
Atsisveikinant su B. Č. Savičiumi, jis dar atvirauja: „Kai mirė žmona, galvojau, kodėl ne aš pirmas, bet dabar jau supratau – man vis tiek lengviau, ką ji viena šitam sviete būtų dariusi…“
Dėkojo Dievuliui, kad neištekėjo
Į poilsio kambarį su vaikštyne įvažiuoja Ona Zarenkaitė, jai 88-eri ir Svėdasų senelių globos namuose gyvena jau daugiau nei dešimtmetį. Reikia laiko, kad močiutė atgautų kvapą, širdelė kiek sunkiau dirba… Kai bandau raminti, kad taip nesijaudintų, Onutė žodžio kišenėje neieško: „O ko čia jaudintis, negi vilkai atvažiavo? Va, atgausiu kvapą ir vėl būsiu sveika…“
Gimė ir gyveno O. Zarenkaitė Debeikiuose, brolį turėjo, tėvai šalia buvo. Tačiau gyveno šeima prie miško… Nėjo brolis kariuomenėn, miškan išėjo – tai ir nulėmė visų Zarenkų šeimos narių likimą. „Gyvenom prie miškų, tad, kai brolis pasitraukė į mišką, mane, kaip politinę, suėmė, 11 mėnesių praleidau Vilniaus kalėjime, paskui nuteisė 25 metams lagerio – išvežė ir mane, ir brolį, ir tėvus. Nebuvo Sibire labai blogai, o ko ir bus – jauna, žvali buvau, kas man… Rusijoje praleidom 8,5 metų. Laimei, į Lietuvą visi sveiki gyvi sugrįžom. Tėveliai dar 10 metų pagyveno“.
Grįžo visa šeima atgal į Debeikius, kai tėvai mirė, o brolis paskui žmoną į Molėtus persikėlė, O. Zarenkaitė sodyboje viena liko. Ir savo ūkį turėjo, ir kolūkyje 34 metus pradirbo.
Prisiminus pirmąją savo pašnekovę Zoselę, kuri taip už vyro išeiti norėjo, ir Onutės klausiu to paties: ar neapmaudu, kad neištekėjo, vaikų nesusilaukė… „Vaikeli, tik džiaugiuosi dėl to. Kam man tas vargas? Kai matau, kaip visi „gerai“ gyvena, tai tik džiaugiuosi. Kam gi bėdon savo noru lįsti…?“ – šypsosi Onutė.
Nors Onutė sako, kad niekada nepagalvojusi, jog gyvenimo saulėlydį teks senelių namuose praleisti, tačiau labai dėl to neišgyvenanti: „Pradžioje dar paverkdavau, o paskui visos ašaros išdžiūvo. Gerai man čia, negi žvėrys gyvena… Va, ir šiandien draugė iš Debeikių buvo aplankyti – važiavo į bažnyčią, tai ir pas mane užsuko. Daug debeikiečių čia mane lankė… O ir brolienė, sūnėnai atvažiuoja. Kaip nelauksi? Svetimų lauki, o čia savų nelauksi…“
Apgailestauja Onutė, kad į Svėdasų bažnyčią jau nebegalinti nueiti, tik čia, vietoje įrengtoje koplytėlėje, pasimeldžia. „O būdavo iki Svėdasų 13 km… Autobusai nevažiavo, tai pėsčiom, ką gi čia reiškė… Rytą vakarą meldžiuosi…“ – sako Onutė. Paklausta, ko maldose Dievulio prašo, močiutė išmintingus žodžius ištaria: „Sėdėjau kalėjime su viena vienuole lenke. Tai ji man pasakė, melstis reikia už mirusius, o jeigu jiems tų maldų nebereikės, Dievulis jau žinos, kam jas paskirti. Tai ir meldžiuosi už visus mirusius…“
Garsiai mąstau: „Tikriausiai blogai, kad mes, jauni žmonės, dažnai ir pro bažnyčią prasukam, ir maldą retai sukalbam…“ Tačiau Onutė mane nuramina: „Ne, vaikeli, jeigu malda nuoširdi, tai ji ir padės, o jeigu bet kaip melsies, „kožną“ dieną gali bažnyčion eit. Nuoširdumas svarbiausia…“
Laukia Onutė prieš šventes savųjų atvažiuojant, nors brolio jau nėra, tačiau jo vaikus močiutė irgi vaikais pavadina…
Tik gamta ir knygos padeda ištverti gyvenimą įstaigoje
Dešimt metų Svėdasų senelių globos namuose gyvenantis 76-erių Valentinas Nakutis – vietinis, vos trejetas kilometrų nuo buvusių namų iki Svėdasų miestelio gyveno. Seniai Amžinybėn išėjo V. Nakučio žmona – 54–erių moterį širdies liga pakirto. Ir liko našlys su sūnumi gyventi… „Tai ar taip blogai buvo su sūnum, kad teko į valdiškus namus kraustytis?“ – klausiu pašnekovo. Tyla… Tik akyse besikaupiančias ašaras matau… „Nesutariau su sūnum… Nebegalėjom ilgiau kartu gyventi. Pardavėm namus, pasidalinom pinigus ir išėjom gyventi kas sau. Aš netoli Svėdasų namelį nusipirkau, o po keturių mėnesių sulaukiau sūnau palaidūno be pinigų, už tai su moteriške… Vidurnaktį basi pas mane atsibeldė… Nebenorėjau tokio gyvenimo, tai ir persikrausčiau čia…“ – virpančiu balsu kalba V. Nakutis.
Ir prisipažįsta, kad niekada negalvojo, jog į tokią įstaigą paklius. „Aš iš viso turėjau kažkokią keistą mintį, kad net pensijos nesulauksiu, pagyvensiu iki kokių 54-57 metų ir viskas. Nežinau, kaip taip nutiko, kad tokio amžiaus sulaukiau. Jau mano geriausių draugų, tų, su kuriais į mokyklą ėjom, nė vieno nebėra, o aš vis dar gyvas… Ir kas iš to? Tik tuštuma, vienatvė…“ – atvirauja V. Nakutis.
Šypsena vyro veide atsiranda tik prakalbus apie jaunystę: „Va, tada buvo laikai. Tėvų namai, draugai aplink, sekmadieniais svečiai sueina, štai čia – žavesys… Miškas buvo šalia, ežeras, gal todėl ir dabar gamta man kaip vaistas, padeda išbūti, išgyventi. Kai būna žvaigždėtas dangus, išeinu į lauką ir žaviuosi tokia gamtos kūryba. Man gražu ir vasarą, ir žiemą, ir sningant, ir lyjant, ir saulei šviečiant… Matyt, prie ko jaunas priprasi, tą ir senas atrasi…“.
Paklausus, ar gražiai su žmona sugyveno, juk 23-eji metai kartu nugyventi, pašnekovas nutyla… „Nesimušėm… Bet ir meilės nebuvo. Ne iš meilės vedžiau… Motina vis sakydavo, kad gaspadinės namie reikia, tai ir nuėjom į „zaksą“. Kad dabar taip, kažin ar besituokčiau, gyvena žmonės „be šliūbo“ ir gerai… Ir vienas nebūčiau prapuolęs. Buvo ir draugų, ir linksmybių, visko mačiau gyvenime… O dabar beliko tik gamta ir knygos… Skaitau detektyvus, kelionių aprašymus, geografines, psichologines, astronomijos knygas…“ – apie kasdienybę pasakoja pašnekovas.
Dešimt metų gyvenantis Svėdasų senelių namuose, V. Nakutis paklaustas, ar šitie namai jau spėjo tapti tikrais, teigia: „Kaip gali įstaiga tapti namais? Čia gi ubagynas, kaip seniau žmonės vadino… Tik, kai nėra geriau, gerai ir čia“, – kalba pašnekovas.
