Gerai išmanyti Lietuvos Respublikos įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius vietos savivaldą, viešąjį administravimą, dokumentų rengimą, Lietuvos turizmo politiką, valstybinio ir diplomatinio protokolo reikalavimus, duomenų apsaugą, informacijos teikimą bei valstybinės kalbos vartojimą, – rašo Savivaldybė konkurso specialiuosiuose reikalavimuose specialisto vietai užimti. Įdomu, ar įmanoma rasti žmogų, kuris gerai žinotų gal šimte teisės aktų išdėstytas nuostatas, reikalavimus, sąlygas, principus, kitas normas. Ir ar būtina išmokti, jei internete gali atrasti reikiamo teisės akto norimą vietą. Kitas dalykas – mokėti suprasti, vertinti ir taikyti vieną ar kitą nuostatą. O tam reikalinga kvalifikacija, patirtis, gal bent gebėjimai.
Problema kitur. Pertekliniai reikalavimai, dirbtinos užtvaros, manipuliavimas įstatymų žinojimu sudaro galimybę vadovui iš anksto pasirinkti asmenį, „sukirsti“ nepageidaujamąjį.
Darbo rinka Valstybės tarnybos įstaigose yra laisva, tačiau dėl neskaidrių konkursų ji tampa iškreipta, konkurencija neveikia. Visuomenėje įsivyrauja nepasitikėjimas konkursais – juose vengia dalyvauti jauni, išsilavinę, protingi žmonės. Į postus ateina lojalūs, dažnai iš partinių sąrašų asmenys, vidutinybės, kurie neturi vizijos, nesugeba strategiškai mąstyti. Taip diskredituojama Valstybės tarnyba, daroma didelė žala viešajam sektoriui. Įstatymas geras, tačiau dėl nesąžiningų veikėjų jis nepasiekia nubrėžtų tikslų.
Įstaigos vadovui neturi būti svarbu, kas ateis į laisvas pareigas, svarbu, kad jis būtų labiausiai pasiruošęs. O tą be jokios įtakos iš šalies turi nuspręsti nešališka komisija.
Taigi pirmaeilis uždavinys – atpalaiduoti Priėmimo į tarnybą komisiją nuo bet kokios įtakos. Meras turi pasitvirtinti komisiją tokios sudėties, kuria galėtų pasitikėti ir leisti jai savarankiškai dirbti. Pats dalyvaudamas jos veikloje iš piktos ar ne iš piktos valios blokuoja skaidrų darbą. Nei vienas komisijos darbe dalyvaujantis asmuo, pagal tarnybinį pavaldumą priklausantis vadovui, nerizikuos reikšti kitokios nuomonės, skirti skirtingo balo.
Antra, konkurso specialiųjų reikalavimų sąraše neturi būti perteklinių, nepamatuotų reikalavimų. Jie turi būti aiškūs ir tikti maksimaliai didesniam pretendentų ratui. Ar prašymą teikiantis asmuo atitinka konkurso sąlygas, turi spręsti ne komisija konkurso metu, o personalo specialistas arba žinyba. Jų pareiga patikrinti, ar jis turi reikalaujamą išsilavinimą, darbo patirtį, kokiu lygiu moka užsienio kalbą, ar sklandžiai reiškia mintis, lygiai taip pat – ir teisės aktų žinojimą. Komisijos narių užduotis – pateikti visiems tuos pačius klausimus, kad išsiaiškintų, kuris pretendentas tinkamiausias. Tuomet niekam nekils pagunda laikyti nepasiruošusiu, neva neišmokusiu teisės aktų ir dėl to netinkamu užimti pareigas, kurias jis ėjo ne vienerius metus. Smagu būtų paegzaminuoti tokį egzaminatorių.
Kita blogybė, kuri pastaruoju metu itin dažnai minima, tai mūsų valdžios neatsakingas finansinių resursų valdymas. Pacituosiu vieną socialinių tinklų vartotoją: „Kiekvienais metais savivaldybė ištaško keliasdešimt ir šimtus tūkstančių mažaverčiams renginiams, furšetukams, kelionėms į svečias šalis. Jei būtų pas mus demokratija, tai anykštėnai neleistų savo miesto mokesčių ištaškyti visokiems naujametiniams niekalams, beverčiams miesto šventės renginukams, niekiniams projektėliams. Kokie pinigai išleisti, pvz., miesto mikrorajonų, koplyčios aplinkos „pagerinimams“? Ar jie pasiteisino? Ar kažkas esminio pagerėjo anykštėnams? Ar reikia sodinti kelis medelius už tūkstančius eurų?“
Na taip, sunku nesutikti su anykštėno nuomone. Artėjant metų pabaigai, valdžia „pasileido plaukus“. Biudžeto eilutėse liekančias pinigų sumas į kairę ir į dešinę ėmė leisti ekstra sumanytiems „projektams“. Zarasų ir Druskininkų savivaldybės turi kvepalus – kuo mes kitokie? Kažkuriam rajono gale prisireikė pasodinti 30 medelių – imkit. Ne 30 ar 50 eurų, o 475 už „štuką“. Penkiasdešimt keturi tūkstančiai už kalėdinės eglės puošmenas, kai praeitais metais pakako perpus mažiau!
Sakoma, savivaldybė yra arčiausiai žmonių. Tik ar ji juos girdi? Politinės partijos, dalyvavusios rinkimuose, aiškino, kaip joms svarbus kiekvienas žmogus… Ar tai tiesa? Abejoju. Savivaldybė neturi įrankio, kad išgirstų. Kodėl nesukurti internetinio gyventojų lūkesčių puslapio, kuriame galėtų kiekvienas parašyti apie savo ar kaimyno bėdą, identifikuoti problemą. Meras prieš rinkimus aplankė kiekvieną kaimą, kiekvieną kiemą. Bendravimo su žmonėmis praktika turi tapti kasdienybe. Gyventojų interesas vietos valdžiai turi būti svarbesnis už įstatymą.
Viešoje erdvėje kyla ir daugiau klausimų. Ar ne per brangiai biudžetui kainuoja iracionalūs sprendimai, susiję su sumanymais, noru gražiai atrodyti ar būti palaikomam? Ar optimalus valdžios biurokratinis lygmuo ir ar jis nestabdo pažangos? Kodėl rajono valdžioje nėra asmenų ar struktūros, kurie realiai vykdytų finansinių ir žmogiškųjų išteklių naudojimo kontrolę? Kodėl toks prastas informacinio lauko valdymas?..
