Šiemet sukako 25 metai, kaip Algimantas Jurkus dirba Kurklių seniūnijos seniūnu. Jis šias pareigas eina ilgiausiai visame rajone ir teigia, kad darbas dar vis „veža“.
A. Jurkus sako, kad dirbant šį darbą svarbiausia – išklausyti žmones, jiems patarti bei… niekada nežadėti.
Sako tiesiai, bet nekonfliktuoja
„Pirmas valsčiaus viršaitis Kurkliuose išdirbo 14 metų, kitas apylinkės pirmininkas – 16 metų. Šis pasitraukė, kai Lietuva laisva tapo, o man palinkėjo išdirbti tiek, kiek jis. Kai jis mirė, prie kapo pasakiau, kad, gerbiamas Jonai, jūsų palinkėjimą įvykdžiau, – kad Kurkliai turi tik ilgamečius vadovus, sakė J. Jurkus. – Tiek metų dirbti yra menas. Valdžios keičiasi, merai keičiasi, direktoriai – taip pat. Turi laviruoti, neužgauti ambicijų. Džiaugiuosi, kad visada pakliūna geri merai. Neteko su nei vienu konfliktuoti. Ir pas dabartinį merą einu drąsiai, sakau tiesą, niekada nedramatizuoju, nieko nedailinu, neapgaudinėju. Niekada nereikia sakyti to, kas nepatiktų, prašyti per daug, viskas yra su saiku. Apmąstai, apgalvoji, pateiki raštiškai. Jei nepatvirtina – pykčio nelaikau. Kitais metais vėl tuos pačius dalykus teikiu.“
Kurklių seniūnas teigė, kad visuomet stengiasi išklausyti kitų nuomonės, niekada neprimeta savos, kaip teisingiausios. Nors tai, pasak paties A. Jurkaus, kartais ir koją pakiša.
„Mano nuomonė, kurią pasiūlau, gal ir nėra labai svarbi, bet aš dažniausiai tariuosi su kompetentingais žmonėmis. Kai kūrėme sakurų parką, buvau sugalvojęs, kaip jas sodinti. Nuėjau pas mūsų gerbiamą merą Sigutį Obelevičių – nesakau a. a., nes jis ir šiandien man gyvas – paklausiau, ar mano mintis tinkama – sodinti sakuras taip, kad pasidarytų K raidė: tai ir Kurkliai, ir Steponas Kairys. Jis pasakė, kad idėja – puiki, patarė dar pasikalbėti su architekte Daiva Gasiūniene. Ji taip pat pritarė ir pasakė, kad savo idėją apginčiau. Tačiau valdybai K raidė pasirodė dviprasmiška, todėl jie pasiūlė daryti saulę. Taip ir liko saulė, nors ir meras, ir vyriausia rajono architektė man pritarė ir liepė savo nuomonę „atstovėti“…“ – kalbėjo A. Jurkus, kuris pasakojo, kad su žmonėmis niekada nekonfliktuoja, stengiasi juos išklausyti ir iš jų piktų replikų sulaukia retai.
„Kritikos, žinoma, yra, kaip ir visokių nereikalingų žodžių. Bet kad sakytų, jog nesąmonę padariau – ne. Priimu visus, kurie ateina. Pirmiausia reikia duoti išsikalbėti, nebandyti aiškinti, įrodinėti, kad „esi neteisus“. Ateina arba paskambina rėkiančių. Rėkia gal pusę valandos, reikalauja. Išklausau. O tada kalbu paprastus dalykus, pagiriu, niekada negrįžtu prie tos temos. Žmogus nusiramina, lieka patenkintas, padėkoja. Visada stengiuosi pokalbį nuleisti gražiai, niekada nesakau, kad neturiu laiko. Žinoma, tam atiduodu daug savęs. Man gydytoja yra sakiusi, kad esu išsekęs psichiškai.
Reikalinga išlaikyti vidurkį – jei kažką su valdžia šnekėsi, gal ir gerą žodį verta pasakyti. Taip pat – pasakyti sąžiningai ir teisingai: ne suktis ar vyniotis kaip unguriui, o natūraliai, paprastai kalbėti“, – apie tai, kad stengiasi nesipykti nei su gyventojais, nei su savivaldybės vadovais, pasakojo Kurklių seniūnas.
Dar viena taisyklė, kuria vadovaujasi ketvirtį amžiaus seniūnu dirbantis A. Jurkus – nežadėti, jei nesi šimtu procentų tikras, kad bus padaryta.
„Esu girdėjęs pastabų: „tu pažadėk, kad bus“. Nieko nežadėsiu. Tada, kai atvažiuos traktoriai, atsiveš įrangas, ir pasakysiu, kad Kurkliuose, pavyzdžiui, vyksta vandentiekio ir kanalizacijos įrengimo darbai.
Dėl kelio Kavarskas-Kurkliai buvo susitikimas su tuometiniu susisiekimo ministru Rimantu Sinkevičiumi. Net nesuskaičiuoju, kiek raštų dėl to kelio esu rašęs ir merams, ir ministrams. Gaudavau atsakymus, kad prašymas užregistruotas. O ministras pasakė, kad šis kelias net neįtrauktas į sąrašus! Užtat nieko niekam nežadu, tik džiaugiuosi, kai pavyksta įgyvendinti.
Mane darbas „veža“, nors tiek žmona, tiek dukra sako, kad gana. Džiugina atlikti darbai, pernai valdžios kiek prašiau pinigų, tiek ir davė. Ir lieptus sutvarkė, ir takus išasfaltavo, Petrui Tarasankai paminklą pastatė, Virintos gatvę išasfaltavo, Staškūniškyje laiptus sutvarkėm, šulinį Vanagų kaime įrengėme“, – kalbėjo A. Jurkus.
Į partiją nestojo iš užsispyrimo
A. Jurkus – žemaitis, gimęs Skuodo rajone, Mosėdyje, tačiau Anykščių rajone gyvena nuo tada, kai tik pabaigė Klaipėdos tarybinį ūkį-technikumą ir įgijo veterinarijos felčerio specialybę.
„Dėstytojas pasakė, kad yra vienas siuntimas į Anykščių rajoną. O aš apie Anykščius visada buvau labai geros nuomonės – rašytojų, poetų kraštas. Man buvo 19 metų – galvoju, ko čia užsisėdėti, reikia man į Aukštaitiją. Patekau į Svirnų tarybinį ūkį, paskui išėjau į armiją, grįžus pasikvietė mane dirbti vyriausiuoju veterinarijos gydytoju. Rajono valdžia Svirnuose nebeleido dirbti, vyriausiojo gydytojo reikėjo Kurkliams, Surdegiui ir Naujasodžiui. Pasirinkau Naujasodį, į Kurklius tik į šokius atvažiuodavom. Tada atsirado mergina iš Bebrūnų – žmonelė. Iš Naujasodžio atsidūrėm „Nevėžio“ kolūky, pakvietė mane antruoju veterinarijos gydytoju dirbti. Namas yra, „Viliukas“ yra. Kovo 1-ąją atvažiuojame susipažinti su kolegom, valdžia. O man pirmininkas ir sako: ar žinai, Algiuk, kokios tavo pareigos? Tu būsi mano pavaduotojas gamybai. Sakau, kad neisiu, juolab, nepartinis esu, dar problemų pridarysiu. Pasakė, kad įstosiu – ir nėra problemos. Bet nestojau, ir trejus metus dirbau. Vis kviesdavosi mane, kalbindavo, kad privalau stoti. Aš visada priešinausi, pagrindinis mano argumentas buvo – kad senelis prie Tumo-Vaižganto dirbo. Tik armijoje mane buvo įrašę, bet jokių dokumentų aš neturėjau. Ir šiandien aš negaliu pasakyti, kodėl taip pasielgiau – bet nebuvau komunistu ir viskas. Ir man komunistai nieko blogo nepadarė, nors pirmam sekretoriui esu į klausimą „kam tarnauji?“ atsakęs: „tėvynei“. Už tai mane pagrasino išmesti iš partijos, kurioje niekada nebuvau“, – prisiminimais dalijosi A. Jurkus.
Ir nors A. Jurkus nebuvo nei spaliuku, nei komjaunuoliu ar komunistu, dėl savo kairiųjų politinių pažiūrų – seniūnas daug metų yra socialdemokratas – būtent šiais laikais jam yra tekę patirti nesusipratimų.
„Dalyvauju Trakiniuose vykstančiuose partizanų pagerbimo renginiuose. Iš pradžių ten buvau „komunistas“, nes į renginį daugiausia susirenka konservatorių, politkalinių, tremtinių. Kartą mane apgynė žmona: prieš mane nusiteikusiai Marijai Kalvaitienei (jos sodyboje vyksta Trakinių partizanų sambūris – aut. past.) išaiškino. Sako: „Jis niekam nesipasakoja, bet nebuvo nei spaliuku, nei pionierium, nei komjaunuoliu, nei komunistu. O antra, jo senelis tarnavo Mosėdyje Juozui Tumui-Vaižgantui zakristijonu.“
Susitikus kitame renginyje, ji taip gražiai su manimi bendrauti pradėjo! Pasirodo, kad visą mano biografiją išsinagrinėjo ir pripažino, kad klydo. O socialdemokratu tapau paprastai: atvažiavo Vytenis Povilas Andriukaitis pas mane į namus, sėdėjome, kalbėjome, ir prikalbino. Kazimieras Antanavičius, Eduardas Vilkas man labai patiko, tiko jų nuomonės. Ir įstojau į tą partiją.
Iki dabar su M. Kalvaitiene bendraujame, tapau kietos konservatorės draugu. Niekada nereikia gyvenime per save peršokti ir niekada nemeluoti“, – įsitikinęs A. Jurkus.
Svajojo tapti chirurgu
Veterinarijos gydytojo darbą A. Jurkus sakė dirbęs aštuonerius metus – šis darbas jam sekėsi ir labai patiko. Net ir tapus seniūnu, iš pradžių tekdavo žmonėms pagelbėti, kurkliečiai vis kviesdavosi apžiūrėti sunegalavusius gyvulius.
„Pati jaunystė, energija, sekėsi labai gerai. Turėjau „gerą ranką“. Kartais, būdavo, nebeturiu vaistų, lieka kokie vitaminai – o žmogus prašo, kad atvažiuočiau. Vieną kiaulę taip ir išgelbėjau, nors jai antibiotikų reikėjo, – apie laikus, kuomet teko dirbti veterinarijos gydytoju, pasakojo A. Jurkus. – O kai tapau seniūnu, pačiam knietėdavo padėti. Paskui pamačiau, kad tuos darbus darau už dyką, niekad neimdavau jokio atlygio. Be to, buvo įvykis, kai manęs prašė padėti, bet atsisakiau – karvę gydė kitas gydytojas, o aš tik seniūnas, nenoriu kišti nagų. Ta moteris iki dabar man pyktį jaučia. Po truputį mažinau tuos vizitus, sakydavau, kad neturiu vaistų, negaliu. O vėliau ir laiko nebebuvo. Mano darbo valandos niekada nebuvo 8 valandos. Jei reikdavo, atvažiuodavau 7 ryto, išvažiuodavau 8-9 valandą vakare. Dar reikėdavo pas žmones užsukti, spręsdavome jų problemas. Žmona buvo pripratus… Dabar jau gaunu velnių, jei grįžtu vėliau, nes reikia saugoti sveikatą. Bet tokie atvejai jau reti. Mano žmona ilgus metus buvo „Sodros“ darbuotoja, dirbo vaikų darželyje, parduotuvėje, o dabar – pensijoje“, – pasakojo pašnekovas, išdavęs ir jaunystės svajonę: A. Jurkus labai norėjo tapti chirurgu. Operuodamas gyvulius, galvodavo, kad ir žmonėms šansą gyventi galėtų suteikti.
„Su šia svajone iki dabar gyvenu, jaučiu nostalgiją chirurgijai. Kai apsivedžiau, žmona mane skatino stoti, juo labiau, pabaigus technikumą, buvo lengviau įstoti į medicinos institutą.
Buvau susiruošęs stoti į veterinarijos akademiją, jau visus dokumentus turėjau, bet vėl susidėliojo kitaip. Direktorius Petro Šostucha perkalbėjo – sako, gaunu gerą atlyginimą, kam man tas mokslas. Pasinaudojau „privilegija“, kur lengviau: jau dirbu, esu vyriausias specialistas, ko daugiau reikia. Mano vidus niekada neliepė siekti kažkokių pareigų, visur buvau pasiūlytas. Ir dabar nesijaučiu, kad esu kažkoks seniūnas: tik stengiuosi žmogui padėti“, – kalbėjo dešimties vaikų šeimoje užaugęs A. Jurkus. Net trys Jurkų vaikai pasuko veterinarijos keliu, veterinaras buvo ir Kurklių seniūno senelis, dėdė.
Nors svajonė tapti chirurgu ir neišsipildė, 2009 metais A. Jurkus Vilniaus universitete pabaigė istorijos bakalauro studijas ir sako, kad tai buvo bene šviesiausias to meto laikotarpis.
„Reikėjo, kad seniūnai turėtų aukštąjį išsilavinimą. Man tuomet buvo 45 metai ir priduoti dokumentų į Vilnių važiavome kartu su dukra. Dukra stojo į chemiją Vilniaus universitete, o aš norėjau įstoti į socialinį darbą. Gavome atsakymą: tėvelis įstojo, dukrelė neįstojo. Dukra nuėjo studijuoti chemiją į kolegiją, o aš įstojau į istoriją. Iš 80-ties įstojusių diplomus gavome devyniese.
Mokytis buvo sunku, bet labai patiko – ta bendruomenė, dėstytojai; diskutuoji su profesoriais, docentais. Ten – šviesa. Visi tolerantiški, nuostabi akademinė bendruomenė. Mane kalbino stoti į magistrantūrą, bet pagalvojau, kad užtenka. Bet su savo darbo vadovu iki dabar bendraujame“, – apie penkerius studijų metus pasakojo A. Jurkus.
Kilęs iš bajorų giminės
Kurklių seniūnijos seniūnas, su žmona Regina užauginęs dukterį, didžiuojasi augęs didelėje šeimoje, papasakojo, jog jis turintis ir bajoriško kraujo – senelio mama buvo tikra bajoraitė.
„Prisimenu, mano tėvelis sakydavo, kad turi bajoriško kraujo. Bet pasakydavo tik tiek ir per kokį baliuką. Mama pykdavo, kad nesąmones šneka, o mes nelabai ir klausydavom, galvodavome, kad fantazuoja, – kad tėtis kalbėdavo gryniausią tiesą, tik vėliau suprato A. Jurkus. – Kur gyveno mano seneliai Jurkai, ten teka Jurkų upelis – gal pavadinimas kilęs iš tos bajorystės.“
Kitas A. Jurkaus senelis – ne bajoras, tačiau įėjęs į istoriją, kaip anykštėno rašytojo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto, kuris 1895–1897 metais Mosėdyje buvo vikaru, patarnautojas.
„Senelis Ambraziejus Šmotas – mano mamos tėvas, taip pat veterinarijos gydytojas. Nuostabus senelis buvo. Mus su broliu jis vesdavosi į bažnyčią, slaptai pas davatką gryčytėje mokėmės poterių. Iš bažnyčios eidavom į kleboniją, senelis mus su broliu pasodindavo verandoje, o pats eidavo pas kleboną. Kažkoks nebe toks išeidavo – raudonas, įkaitęs, – juokėsi vaikystę prisiminęs pašnekovas. – Mes senelį už rankų ir einame. Grįžus mums jis visada duodavo po 10 kapeikų – nusipirkdavom chalvos. Labai gerai prisimenu, kaip mama su tėčiu, mums grįžus, kalbėdavo (su seneliais gyvenome dviejų galų name): bobutė vėl senelį bara!“
A. Jurkus teigė, kad yra panašus į senelį A. Šmotą – mama nuolat kartodavusi, kad charakteriu, ramumu sūnus atsigimė į jos tėvą.
„Kai sulaukęs 86 metų senelis mirė, labai raudojau. Gulėdamas ligoninėje, tėvų prašė, kad mane atvežtų atsisveikinti, bet mama nusprendė, kad man bus per daug skaudu ir senelio valios neįvykdė“, – apie savo gyvenimą „Anykštos“ skaitytojams pasakojo ilgiausiai seniūnu mūsų rajone dirbantis A. Jurkus.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
