Tiek daug aplinkui girtuoklių, politikų ir kitokio blogio. Nebūkime drovūs – kas kitas, jei ne mes galime pakeisti pasaulį. Keiskime, skubėkime. Reikia skubėti. Nes ims dar ir kokie piktavaliai pasaulį pakeis. Išmainys į du bambalius „Vilko“ alaus.
Portale www.anyksta.lt startuoja nauja rubrika – „POJEZIJA“. Šiandien Jums pateikiame rubrikos pristatymą – pokalbį su POJETU, moderuosiančiu šį puslapį.
Tiek daug aplinkui girtuoklių, politikų ir kitokio blogio. Nebūkime drovūs – kas kitas, jei ne mes galime pakeisti pasaulį. Keiskime, skubėkime. Reikia skubėti. Nes ims dar ir kokie piktavaliai pasaulį pakeis. Išmainys į du bambalius „Vilko” alaus.
Portale www.anyksta.lt startuoja nauja rubrika – „POJEZIJA”. Šiandien Jums pateikiame rubrikos pristatymą – pokalbį su POJETU, moderuosiančiu šį puslapį.
– Kam ir kodėl kilo nuostabi mintis sukurti šią POJEZIJOS skrynelę, aruodėlį, kertelę?
– Neslėpsiu. Ši graži mintis, kaip ir visos kitos puikios mintys, kilo man. Kodėl? Geras klausimas. Jame atsispindi klausėjo profesionalumas, gilumas, problemos esmės supratimas. Jūs puikus žmogus, nuostabi moteris, patikimas vyras.
– Gerbiamas POJETE, ar daug kuriate?
– Žiemą, kai daug laiko reikia skirti kūrenimui, kuriu mažiau. O vasaromis rašau ir rašau. Kai tik įkvėpiu, ir rašau. Reikia po savęs ateinančioms kartoms palikti grožio.
– Ar daug grožio jau esate padaręs?
– Ką bedaryčiau, darau gražiai. Nesvarbu, kas tai būtų – eilėraštis, blynas ar griovys.
– Jūsų poezija – sudėtinga. Pilna skausmo, išgyvenimų, mistikos. Ar Jus supranta skaitytojai? Juk ne paslaptis, kad dauguma lietuvių yra runkeliai.
– Taip, taip, taip… Kartais jaučiuosi nesuprastas. Štai parašiau „mane atnešė gandras…” ir kaimynai išgaudė visus šiuos kilnius sparnuočius. „Mums vieno POJETO užtenka” – girdėjau žodžius. Ir kam šitaip, aš juk nebijau konkurencijos.
– Apie ką Jūs labiausiai mėgstate rašyti?
– Apie tėvynę ir moterį.
– Nenorėčiau Jūsų įžeisti. Tačiau kodėl diskriminuojate kitą lytį?
– Kokią? Baikit kalbėti užuominomis….
– Mkekeke…
– Aš jau prieš interviu žinojau, jog bus aštrių klausimų, nepamatuotų kaltinių ir šitam ruošiausi. Koks kitas jūsų klausimas?
– Didžiai gerbiamas POJETE, atsiprašau už šį netaktišką ir neapgalvotą klausimą. Gal vis gi sutiktumėte man pasakyti, ar daug pojezijos yra gyvenime? Kodėl žmonių santykiai atšalo, kodėl kaimynas kaimynui tapo darbdaviu. Anksčiau taip nebuvo. Anksčiau žmogus žmogui buvo bičiulis, draugas, švogeris, sugėrovas…
– Aš, pavyzdžiui, kaimynams skiriu eilėraščius. Nesu pilkos masės dalis. Gal todėl ir esu nesuprastas.
Pojezija yra visur. Su manim net medžiai kalba. Kai užsivedu benzopjūklą, net tvirčiausi ąžuolai kalba…
– Ar galite nerašyti?
– Negaliu. Nepavyksta. Net buvau užsikodavęs, lankiau anoniminių pojetų klubą. Nepadėjo…
– Jūsų giminėje daug pojetų?
– Daug. Bet aš pats geriausiais. Mūsų giminėje, matyt, iš kartos į kartą perduodamas pojezijos genas. Dar mano prosenelis spaudos draudimo laikais eiliavo. Spėju, kad dauguma rusiškų, plačiausiai lietuvių kalboje vartojamų žodžių iki mūsų dienų išliko tik mano senelio dėka.
– Labai prašau, gal primintumėt savo pirmąjį eilėraštį.
– Aš ir kalbėti pradėjau eilėmis. „Virk košę tėvai, nes moma iš kaimyno nebegrįš”, – prisimenu sueiliavau….
-Ačiū jums už nuostabų pokalbį, jautrias mintis. Patikėkit, tautai reikia Jūsų, Jūsų nuostabių posmų, pakylėjimų ir pasikėlimų. Sėkmės!
