Labiausiai vykęs pasakojimas dėl to, kad žymus alpinistas, iškėlęs Lietuvos trispalvę visų aukščiausių žemynų viršūnėse, buvo vienas kukliausių pašnekovų.
Dar prieš tariantis dėl interviu, 1993 metais pirmasis iš Baltijos valstybių į aukščiausią planetos viršukalnę Everestą (8848 m) įkopęs lietuvis įspėjo, kad iš jo „nedaryčiau“ žvaigždės. Juk anuomet į Everestą (Džomolungmą) jis kopė iš idėjos, nes stipriai tikėjo tuo, ką daro, o ne dėl savireklamos, kaip dabar dažnai daroma, kad tik išgarsėtum.
„Negalvojau, kaip mojuosiu vėliava arba kaip stovėsiu viršūnėje, nes buvo tiek daug problemų“, – prisiminė vienas į Everestą po bendražygio latvio gydytojo Aivaro Bojaro žūties susiruošęs Vladas Vitkauskas. Bet jau įkopus iškelti vėliavą Vladui nereikėjo nė galvoti, tai buvo šventa.
Lietuvis suprato, kad tomis sąlygomis, kurios pasėjo žūtis, o jis pasiekė viršūnę ir nusileido gyvas, galėtų į bet kurią viršukalnę įkopti. Bet kas iš to? Jis nematė prasmės, juk koks skirtumas, kiek uolų ar ledo viršūnių pasieksi.
Netikėtai Vladui Vitkauskui atėjo mintis: jeigu tą vėliavą – pagrindinį mūsų valstybės simbolį, kuris buvo Everesto viršūnėje, jis užneštų į aukščiausias visų žemynų viršūnes, tokio simbolio kalnuose neturėtų nė viena pasaulio valstybė.
Jam atsirado prasmė kopti į tas viršūnes, bet kalnai nebuvo svarbiausia siekiamybė, tikslas buvo vėliava. Tai atrodė nemirtinga idėja.
Nors prabėgo nemažai laiko nuo to, kai Vladas įgyvendino šią nemarią idėją, natūralu, kad jo gyvenime daug kas pasikeitė.
Raseinių rajone, Viduklėje, gimęs Vitkauskas keturis dešimtmečius pragyveno Vilniuje, iš kurio driekėsi visos jo kelionės į aukščiausius pasaulio kalnus. Dabar garsus alpinistas juokavo, kad nereikėtų jo klausti, kodėl anuomet pasirinko aukščiausią planetos viršukalnę Everestą, o 2016-aisiais Anykščius, kuriuose dabar gyvena.
Alpinistas įsikūrė legendinio Anykščių mokytojo šeimos namelyje: „Neprisimenu, kada taip žmoniškai jaučiausi, kaip dabar čia, Anykščiuose. Ir diena, ir naktis pailgėjo, ramiau negu kaime. Kairę ranką ištiesus – Šilelis, dešinę – Šventosios upė.“
Nors Vladas jau nekopia į viršukalnes, dabar vaikšto po gražiąsias gyvenimiškas viršūnes: jį džiugina susitikimai, nes mato juose prasmę, jaučiasi reikalingas žmonėms.
Šį iškilų žmogų džiugina keturi anūkai – dukros Dalios vaikai. Ji, kaip ir jos broliai Vytautas ir Vaidotas, pažinojo kalnus, leidosi į juos. Deja, Vaidotas 2010 metais žuvo Aukštuosiuose Tatruose.
Laikraščio “Lietuvos rytas” reportere dirbu kone pusę savo gyvenimo – nuo 1997-ųjų.
Per ilgametę darbo praktiką sutikau ir pakalbinau daugybę pašnekovų. Jų buvo visokių – nuoširdžių, atvirų, piktų, aštraus būdo, nemandagių, nenuspėjamų.
Tačiau tik labiausiai įsiminusius susitikimus sudėjau į šią „Seną telefonų knygą“.
Į prisiminimų knygos puslapius nugulė pažinties akimirkos su prezidentu Valdu Adamkumi, aktore Virginija Kochanskyte, kunigu Ričardu Doveika, verslininku Vyteniu Urba, alpinistu Vladu Vitkausku ir kitais, su kuriais pavyko rasti širdžių kalbą.
Laikydamasi profesinės etikos, niekada nesiekiau su pašnekovais tapti artimais draugais, kad tai trukdytų darbui.
Kai kurie aprašytieji turbūt nė neprisimins mano veido, nes bendravome vieną kitą kartą. Bet aš juos gerbiu ir dėkoju už pasitikėjimą, atskleistą gyvenimišką išmintį, paliktą neblėstantį įspūdį.
Kad visi tie nuoširdūs prisiminimai neliktų tik man vienai, dalijuosi jais su skaitytojais. Nė kiek neabejoju, pasakojimai pripildys jūsų sielą gerumo.
Knygą išleista asmeninėmis lėšomis nedideliu tiražu. Ją galima įsigyti interneto knygynuose “Knygos.lt” ir “Patogupirkti.lt”.
