Anykščių Kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė juokiasi: „Kartais sakau, kad mūsų tėvams nepasisekė su vaikais – du muzikantai ir viena kultūros darbuotoja”…
D.Petrokaitė ir jos broliai: muzikantas, kompozitorius, muzikos pedagogas Bronius bei Nerijus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Operos katedros vedėjas, pedagogas, Panevėžio muzikinio teatro režisierius – užaugo muzikos kupinuose namuose. Jų tėvai Bronius ir Emilija greičiausiai irgi būtų tapę muzikantais – abu turėjo pakankamai talento ir meilės muzikai, tačiau jaunos poros ateitį pakoregavo tremtis. Vietoje studijų teko dirbti visai kitose sferose – reikėjo rūpintis duona kasdienine…
Šeimos hobis – namų
muzikavimas
1924-aisiais gimęs Bronius Petrokas, sugrįžęs iš tremties, dirbo melioracijoje meistru.
„Tėtis visada turėjo ir tebeturi subtilų jumoro jausmą. Spėju, kad tai stipriai prisideda prie jo ilgaamžiškumo. Linksmas žmogus yra geras žmogus”, – apie B. Petroką kalba bendravardis sūnus.
D. Petrokaitė pritaria: „Tėtis – mūsų stiprybės, optimizmo ir gerumo simbolis. Kaimynams, mūsų draugams jis tiesiog tėvukas arba senelis. Jam 88-eri, tačiau jis tebedainuoja tremtinių ansamblyje ir bažnyčios chore. Kartais sakau: „Gal neisi į bažnytėlę, šalta, nesveikuoji“, o jis: „Nepyk, aš 60 metų bažnyčios chore giedu, jau kitaip nebemoku gyventi“. Mes visi jį mylim – ypač už humoro jausmą, begalinę stiprybę ir tikėjimą, ne tik Dievuliu, žmonėmis, bet ir bendrai gyvenimo gėriu. Tėtis po šiai dienai sėja, pikiuoja, laisto ir prižiūri šiltnamį ir daržą”.
Broniaus Petroko sutuoktinė Emilija Šukytė-Petrokienė buvo Anykščių „Šilelio” poilsio kultūrinio darbo vadovė, auklėtoja, vėliau iki pat pensijos – poilsio namų bibliotekininkė. Ji nuolat dalyvavo meno mėgėjų veikloje, giedojo bažnyčios ir netgi melioracijos statybos valdybos, kurioje dirbo vyras, chore. Po Atgimimo ji buvo politinių kalinių ir tremtinių ansamblio dalyvė, garsiojo anykštėnių trio narė. Motinos pomėgį muzikai natūraliai perėmė visi vaikai. Į vietinės reikšmės sceną broliai su sese pakliuvo mamai dirbant poilsio namuose – visos vaikų paauglystės vasaros prabėgo dainuojant ir muzikuojant „Šilelyje”. Vaikų „koncertai” tęsėsi ir jiems tapus studentais. Tik repertuaras keitėsi – nuo vaikiškų dainelių iki operų fragmentų…
Šeimos hobis buvo ir
tebėra namų muzikavimas
“Iš tėvų gavome meilę artimui, muzikai, gamtai, gėriui, grožiui ir pačią Meilę”,- kalba vyriausias iš vaikų B. Petrokas.
“Mama Anapilin išėjo prieš 16 metų, Kūčių rytą. Po to daug metų šviesiausios šventės mums buvo tapusios gėla. Kai supratom, kad ji mus mato, girdi, padeda mums, vėl švenčiame, vėl susirinkę dainuojame. Esu įsitikinusi, kad ir gera, ir bloga žmogus atsineša tik iš šeimos. Kai nesiseka, kartais žmonės draskosi, sklaidosi, byra. O mes tvirti. Nes už mūsų siena ir mes kitiems esame siena. Tėvelių nuopelnas ir tai, kad esame kumštis. Prisimenu apelsiną. Vieną trims. Pusė Nerijui, nes jis sirgo, kita puselė perpus mums su Broniumi. Ir jokių pykčių, nes broliui reikia sveikti”, – kalba D. Petrokaitė.
Anykščiuose liko brolis
ir sesuo
59-erių Bronius ir Dijana gyvena, dirba Anykščiuose ir sutartinai… giria šį miestą. „Žiauriai, fantastiškai gražus mūsų kraštas, norisi gyventi, kvėpuoti, dirbti ir likti čia”,- kalba brolis. „Tikiu savo miesto klestėjimu, linkiu dar didesnio patrauklumo ir galimybės tapti daugelio žmonių mylimiausiu miestu”, – prideda sesuo. Jie abu į Anykščius grįžo iškart po studijų, Bronius muzikos mokytoju dirba 37-erius metus, kuria (parašęs apie 50 dainų, instrumentinių pjesių. Jo kūriniai įtraukti į muzikos mokymo programas).
Su žmona pedagoge Aldona užaugino dukrą Rasą, ši jiems jau padovanojo tris anūkus – Nojų, Taurą ir Mėtą…
Anykščių kultūros rūmų direktorė D. Petrokaitė – diplomuota kultūrinės veiklos organizatorė, su pagyrimu baigusi Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą, irgi liko Anykščiuose. Ji – Anykščių rajono bei Utenos apskrities kultūros tarybos narė, Lietuvos kultūros centrų prie Kultūros ministerijos tarybos narė, LR kultūros rėmimo fondo ekspertė.
Moteris gyvena vaikystės namuose, rūpinasi tėčiu ir puoselėja mamos įdiegtas tradicijas: „Svarbiausia yra šeima, giminė. Tai viskas: buvimo kartu laimė, džiaugsmas, prasmė, visa ko viltis. Kaip ir anksčiau, mūsų namai pilni artimųjų, giminės šventės tebevyksta su „savais muzikantais”.
Vidurinis sūnus – devyndarbis
migruojantis paukštis
Bene didžiausias giminės „devyndarbis“ – 52-ejų Nerijus Petrokas. Jis yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Operos katedros vedėjas, pedagogas, Panevėžio muzikinio teatro režisierius. Po konservatorijos (dabar – akademija, kurioje dirba), jis mokėsi režisūros Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje N. Petrokas dirba beveik 20 metų: iš pradžių dėstė, daugiau nei 10 metų vadovauja Operos katedrai, yra docentas. Jis pastatė per 40 spektaklių (Kauno muzikiniame, Operos ir baleto, Klaipėdos bei Panevėžio muzikiniuose teatruose. Tarp nesuskaičiuojamų N. Petroko darbų – per 20 operų ir muzikinių spektaklių; per 15 respublikinių renginių, koncertų, muzikos festivalių; jis režisavo kelias Dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ programas. Dar jis groja keliais instrumentais, filmuoja, montuoja, skaito… N. Petroko namai Kaune, darbai – Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje. Tačiau sykį jis viešai prisipažino: „Tačiau kad ir kur gyvenčiau ar dirbčiau, save vadinu anykštėnu. Sesuo liko gyventi tėvų namuose, ji tikisi, kad ir aš ten sugrįšiu, kartais primena, kad mano kambariai manęs laukia. Gražesnės vietovės už Anykščius man nėra. Tėvelis dar gyvas, kai tik turiu progą, namus aplankau. Įkvėpimas, susiformavusi pasaulėjauta – visa atėję iš gimtųjų Anykščių”.
„Akmenėlio“ kraujo ryšiai
Kol Petrokų šeimos galva kalėjo tremtyje, Emilijai Petrokienei gyventi ir rūpintis be tėvo augančiu pirmuoju sūnumi padėjo brolis kunigas Gediminas Jonas Šukys. Įspūdingos tai būta asmenybės, su kuria atsisveikinta 2002-aisiais, prisimena Petrokai. 1946 metais įšventintas kunigu, gerą dešimtmetį jis buvo Zarasų dekanas. Garsėjo gabumu kalboms ir talentu muzikai. Pasivadinęs „Akmenėlio“ slapyvardžiu, kunigas kūrė sudėtingus kūrinius chorams, išleido šešis rinkinius (kantatų, duetų, tercetų). „Akmenėlis“ – vokalinio ciklo pagal Bernardo Brazdžionio eiles, kurį pirmasis atliko kamerinis choras „Polifonija“, dalyvaujant ir B. Brazdžioniui, autorius. Be chorinės muzikos „Akmenėlis“ rašė dainas, instrumentines pjeses, romansus, rengė autorinius konkursus. „Polifonija“ žinią apie kunigą–kūrėją išplatino užsienyje net iki Brazilijos.
