Iš Balio į Inkūnus

Simona Vaitkutė yra netrukus prasidėsiančio „Miško festivalio“ kuratorė.
Simona kilusi iš Anykščių, gyveno ir dirbo Australijoje, JAV, Meksikoje ir Balyje, o Anglijoje studijavo tarptautinius santykius. Ji daug keliavo bei kalba 5 kalbomis: anglų, lietuvių, rusų, ispanų ir indoneziečių, taip pat yra susituokusi su amerikiečiu Joel Mowdy, kurio knygą „Floyd Harbour“ dienraštis „New York times“ įvertino kaip dėmesio vertą literatūrinį kūrinį.

Saulėtą birželio popietę atvykus susitikti su Simona, laikas praėjo labai greitai. Prieš save matant žmogų, kuris apkeliavo tiek daug pasaulio ir pamatė tiek daug skirtingų kraštų bei kultūrų, darosi smalsu sužinoti – o kas gi ten kitaip? Kokia ta Balio „žalioji mokykla“? Kuo gi ji skiriasi nuo Lietuvos mokyklų ir kas yra panašaus? Tiesa, nežinantiems, kas yra tas Balis, derėtų paaiškinti, kad tai sala Indonezijos salyne, Ramiajame vandenyne, tarp Javos ir Lamboko salų. Balio administracinis centras yra Denpasaras. Kalbama baliečių kalba keturiais, nuo kastos priklausomais dialektais, bet valstybinė kalba yra indoneziečių. Taigi, Balis – visiškai skirtinga kultūra, visiškai skirtinga kalba ir papročiai.
Simona pasakoja, kad Balio mokykla skiriasi beveik viskuo nuo mūsiškių. Ten santykiai tarp mokytojų ir mokinių yra labiau šeimyniški, ne hierarchiški, patys moksleiviai gali siūlyti temas pamokoms, o ambicingesni vyresnių klasių moksleiviai gali net jas vesti. Labiau atsižvelgiama į individualius kiekvieno mokyklą lankančio vaiko poreikius. Moksleiviai kas 6 savaites renkasi naujus mokymosi dalykus. Tai reiškia, kad kol vieni mokosi poezijos, kiti gali rinktis studijuoti oratorystės meną ar kino režisūrą. Jeigu moksleivis labai nori išmokti kažko, ko mokytojai mokykloje patys nemoka, tuomet bendruomenėje yra ieškomas žmogus, galintis priimti ir apmokyti vaiką jį dominančio amato. Taip stiprinami ir tarpusavio ryšiai tarp mokinių, mokytojų ir tėvų. „Žalioji mokykla“ stengiasi būti visus jungiančia bendruomene, o ne institucija. Baigę mokyklą vaikai gali stoti į aukštąsias mokyklas. Simona teigia, kad garsūs universitetai ieško įvairovės, kurią Balio moksleiviai gali pasiūlyti. Aplikuojant į aukštesniojo švietimo įstaigas, jie, dėl savo netradicinės padėties, susirašinėja su aukštosiomis mokyklomis tiesiogiai, priešingai nei kiti studentai, tiesiog pateikiantys savo anketas į norimus universitetus ar kolegijas.

– Koks gyvenimas Balyje? Yra kažkokių keistenybių ar įpročių?
S. Vaitkutė lygina gyvenimą Balyje su skruzdėlynu. Pirmenybė ten visuomet yra teikiama bendruomenei, o individo poreikiai lieka antraplaniai. Žmogaus vertė ir statusas Balyje priklauso ne nuo jo karjeros, turtų ar kitų pasiekimų gyvenime, bet nuo to, kiek jis prisidėjo prie savo bendruomenės gerovės. Saloje vyrauja induizmas, tad visas baliečių gyvenimas yra persmelktas ritualų ir įspūdingų švenčių su meniškomis dekoracijomis, vaidyba, šokiais ir gamelano orkestro muzika. Šias šventes bendruomenė visada kuria kartu ir visi jose dalyvauja.

– Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?
Pašnekovė sako, kad Lietuva visą laiką liko namai, vieta, kur galima grįžti, net sūnui, kuris užaugo keliaudamas ir šiuo metu mokosi Balyje. Dažnai, įpratęs gyventi vienoje vietoje, nebepastebi jos privalumų. Tik išvažiavę suprantame, ką turime– seną kultūrą, gryną orą, nuostabią, dar laukinę gamtą. Balyje gamta itin įspūdinga, spalvinga, bet labiau sukultūrinta, o nauji projektai gan trumparegiški ir sala jau labai kenčia nuo užterštumo ir šiukšlių. Simona teigia, kad Anykščiai yra įdomūs tokie, kokie yra, – ne išgrįsti, ne asfaltuoti, o natūralūs, su tradicine architektūra. Jai liūdna žiūrėti, kaip neapgalvotais projektais yra naikinama tai, kuo esame ypatingi. Natūralūs paupiai yra grindžiami ir apstatomi betoninėmis sienomis. Turtingesnės pasaulio šalys jau suka priešingu keliu – ardo betoninius šaligatvius, senus pastatus, investuoja į laukinių kraštovaizdžių išsaugojimą ir atkūrimą, o ne naikinimą. Mūsų naujieji infrastruktūros projektai yra argumentuojami patogumu ir noru pritraukti turizmą, bet tai labai trumparegiška ir trumpalaikiška, o gamtos žalojimo kaina – didžiulė.

– Papasakokite daugiau apie vyro knygą? Kaip judu susipažinote?
Simona pasakoja, kad ji su vyru Joeliu susipažino Niujorke, kai vasarą dirbo restorane, kad užsidirbtų magistrantūros studijoms. Jis, irgi studentas, tą vasarą buvo virėjas, o ji – padavėja. Dabar jie yra 16 metų susituokę, Joelis tebedirba Balio „žaliojoje mokykloje“, tačiau, pasibaigus mokslo metams, grįš gyventi į Lietuvą. Neseniai JAV jis išleido knygą, kuri vadinasi „Floyd harbor“. Kai Simona ir Joelis susipažino, jis jau buvo parašęs keletą apsakymų, mat visa knyga susideda iš 12 susipynusių pasakojimų apie skirtingų žmonių gyvenimus Long Island‘o mieste paskutiniame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje.

– Kodėl ši knyga susilaukė „New York times“ dėmesio?
Knygos redaktorė Pat Strachan yra viena žymiausių JAV literatūros redaktorių, todėl tai, kad ji ėmėsi redaguoti šį kūrinį, prisidėjo prie knygos matomumo. Knygą išleidusi nepriklausoma leidykla „Catapult“ taip pat turi puikią reputaciją. Pagyrimą knygai parašė vienas garsiausių pasaulyje apsakymų rašytojų Jim Shepard, ir tai, žinoma, taip pat prisidėjo prie knygos išpopuliarėjimo. Knyga Lietuvoje neplatinama, bet ją galima užsisakyti ir parsisiųsti iš „Amazon“ internetinės parduotuvės. Simona su vyru taip pat yra parašę knygą kartu, tiesa, ji dar nešleista. Šis romanas sukurtas aplinkosaugine – fantastine tema apie berniuką, kuris susipažįsta su miško dvasia ir leidžiasi į epinę kelionę per suomių mitologijos pasaulį.

– Kas nauja šiais metais „Miško festivalyje“?
Šiais metais „Miško festivalis“ vyks birželio 19 – 23 dienomis prie Puntuko akmens ir Lajų tako. Festivalio tema – „Niekas nenori išnykti“. Simona ragina visus prisidėti prie festivalio kūrimo ir dalyvauti kartu. Festivalį rengianti Jurzdiko bendruomenė kuruoja erdvę ir sujungia programos dalis, bet visi yra kviečiami dalyvauti, siūlyti, ką norėtų pamatyti, organizuoti dirbtuves, paskaitas, pokalbius, groti, kurti – taip iš skirtingų žmonių iniciatyvos ir atskirų dalelių susideda bendras renginys. Tai renginys, kuriame kiekvienas yra kviečiamas kaip aktyvus dalyvis, o ne vertintojas; renginys su atgaliniu ryšiu, kur ateinama ne tik kažko pasiimti, bet ir kažką padovanoti, prisidėti prie jo sėkmės. Įtvirtinamas skruzdėlyno principas, kaip ir Balyje. Praeitais metais buvo aptariama Miško terapijos nauda, miško poveikis imuninei sistemai, šios terapijos taikymas sveikatingumo srityje. Visa tai buvo grindžiama faktais ir moksliniais tyrimais. Šiemet pokalbis bus tęsiamas toliau: festivalyje vyks seminaras su Europos miško terapijos instituto įkūrėja iš Švedijos, į kurį kviečiami ir mūsų valdžios atstovai bei atskirų sričių specialistai, kad pasigilinę į šią sritį galėtų svarstyti apie Miško terapijos vystymą Anykščių krašte. O miškų savininkai festivalyje galės mokytis, kaip ūkininkauti savo miške nežalojant ekosistemos. Taip pat bus organizuojami žygiai su archeologu Vykintu Vaitkevičiumi, kuris papasakos apie tai, ką miškas reiškė senovės lietuviams. Ketvirtadienio, birželio 20d., vakaras bus skirtas lėto ir žalio miesto idėjai, bus rodomas nuotaikingas prancūziškas filmas „Rytojus“, kuriame pasakojama, kaip netradiciniais metodais geresnį gyvenimą kuriasi kitos pasaulio bendruomenės, o vėliau vyks diskusija apie tai, ką mes galime nuveikti čia, Anykščiuose. Penktadienį, birželio 21d., vyks susitikimas su svečiu iš Škotijos, žinomu ekovizionieriumi, gamtinio atkūrimo pradininku Alan Watson Featherstone, kuris 30 metų paskyrė Kaledonijos miško Škotijoje atkūrimui. Jis kalbės apie tai, ką Simona minėjo anksčiau- laukinių, mūsų nesužalotų kraštovaizdžių vertę ir svarbą.
Šiais metais festivalio programa yra platesnė ir gilesnė. Simona skatina susirūpinti dėl ekologinės suirutės ir klimato kaitos. Nors Lietuvoje tai kol kas jaučiame mažiau nei kitur, jau patiriame sausras, erkių gausėjimą, besnieges žiemas. Tačiau klimato kaitos poveikis yra daug platesnis, jis palies visus žmonių gyvenimo aspektus. Pavyzdžiui, besikeičiantis klimatas ir sausra yra iš dalies kalti dėl karo Sirijoje ir pabėgėlių krizės. Tokių atvejų ateityje tik daugės. Todėl svarbu domėtis ir mokytis gyventi taip, kad darytume kuo mažesnę žalą aplinkai, nuo kurios patys priklausome ir kurios dalis esame.