Iš nervų jokių konservų!

Iš karto pradedu nuo gana drąsaus teiginio: jei kas man pasakytų, kad gyvenime yra niekada nesusinervinęs, tai tas yra grynas melagis. Taip, taip: ne bet koks, bet dar ir grynas. Juk gyvename pasaulyje, kuriame iš mūsų emocijų kibirėlio nervai pilasi gana dažnai. O dar medikai sako, kad tos nervų ląstelės neatsigauna, jos žūsta. O prie tų ląstelių „genocido“ prisideda mūsų blogos emocijos, įvairūs susinervinimai ir kiti nemalonumai.

Na, kaip galima nesusinervinti, jei po viso mėnesio stropaus dietos laikymosi, vis tiek dar neįlendi į „L“ dydžio džinsus! Arba kaip gali nesinervuoti, jei visą tavo prakilnaus garderobo eleganciją, pakeliui į koncertą aplieja purvinas balos vanduo iš po kažkur skubančios mašinos ratų. Tada tuo momentu prisimeni visus išmoktus dar vaikystėje keiksmažodžius, o kai jų nebe užtenka, tai nežinia ko imi klausinėti: „Na, kur tas nevidonas buvo, kai Dievas dalijo protą?!“.

Dar galima „rimtai“ susinervinti parduotuvėje, susiginčijant su nepažįstama, bet nelabai valyva poniute, kuri plikomis rankomis ima tikrinti konditerijos skyriaus bandeles, jų šviežumą ir minkštumą, lyg tai būtų ne bandelės, o mažos pagalvės. Žodžiu: kur tik pasisuksi – ten tikras nervų gadinimas. O dar visokie dvasiniai mokytojai iš kompiuterio ekrano bando mokyti: „Kvėpuokite giliai, iškvėpkite visą negatyvumą ir toliau vėl kvėpuokite“. Žinoma, kad kvėpuojame. Kitaip gi uždusime. Bet prie ko čia kvėpavimas, jei akys mato visokius, nervus gadinančius vaizdelius, o ausys išgirsta irgi ne mažiau nervingų dalykų. Ypač mums, kunigams, tos ausys visko prisiklauso, ką svetimi liežuviai pasako. Gal todėl ir teisingas tas mano dažnai cituojamas posakis, kad „šuo niekados neėstų kunigo ausies ir davatkos liežuvio“.

Tuo tarpu mūsų saldžioji krikščionybė ir toliau ragina mylėti, atleisti, susitaikyti ir gyventi kaip broliai ir seserys. Nors ir tarp tų brolių ir seserų nervus sugadinti galima labai greitai. Tai jau geriau gyventi kaip gyvena įsimylėjėliai: laimingi kartu, pastoviai besišypsantys ir rašantys meilės ir aistros pilnas sms žinutes, nes popierinių laiškų jau nelabai kas berašo. O juk rašymas ranka ir nervus nuramina. Pats jau daug metų praktikuoju trumpo dienoraščio rašymus. Rašai ne tik apie praėjusios dienos įvykius, bet ir apie savo nuotaikas. O paskui, po kurio laiko, paskaitai ir pamatai, ar į gerąją pusę tavo emocijos eina, ar į blogąją.

Senovės Bažnyčios rašytojai, asketai ir mokytojai irgi gyveno tokiu metu, kai susinervinimas lydėjo ir to meto žmones. Tad visi tie šventieji vyrai dažnai patardavo užsidegusias lyg žiežirbas emocijas gesinti malda. Atrodo paprasta: susinervuoji ir tada imi melstis, poterius kalbėti ar dar kokią maldą. Bandžiau ne vieną kartą. Žinote, padeda. Bet neilgam, nes juk gyvenimas eina toliau savu keliu, kuriuo einame ir mes visi. Einame ir vis kažką tokio sutinkame.

Kai gyvenau vienuolyno bendruomenėje, pirmais metais mano vyresnysis buvo labai piktas ir pastoviai ant visų šaukiantis italų kilmės kunigas.
Kai jis eilinį kartą imdavo ant visų šaukti, nenoromis mano kartais pasileidusioje vaizduotėje atsirasdavo alegorinis vaizdelis: tas mano vyresnysis supanašėdavo su kaimišku paršeliu, prispaustu kaimiško tvarto gardo durelėmis. O juk kas augote kaime, tai žinote, kad prispaustas paršelis visada garsiai žviegia…Paskui tas zoologines vizijas imdavau vaikyti malda, ypač per mišias, kurias aukodamas ir mano tas vyresnysis pasidarydavo ramus, net spontaniškai užgiedodavo. Ach, kad tos mišios niekada nebūtų pasibaigusios! Juk žviegti, rėkti ant kitų, gadinti kitiems ir sau nervus – tai nekokia realybė. Spalvų čia gražių lieka labai mažai.

Modernūs mūsų laikai į mūsų kasdienybę atneša daug nerimo, streso ir skubėjimo. Viską norime turėti labai greitai, operatyviai ir čia pat. O jei taip nėra, tai tada pasijaučiame tarsi kažkokios paslaptingos jėgos krečiami, lyg tai būtu elektros srovė, pasijaučiame nusivylę. O paskui prasideda ilgos nemigo naktys, o tada šiaip ne taip ir pagaliau sulauktas rytas bando pasiguosti bent stiprios kavos puodeliu. Tas skubėjimas ir noras viską turėti greitai ir čia pat daugiau būdingas didmiesčių gyventojams, kuriuos mūsų kaime nesunku atpažinti jau net pažvelgus į pavargusius nuo streso veidus (tokių veidukų prisižiūriu ir per sekmadienio mišias). Atvažiuoja į kaimą visokie vilniečiai ir kauniečiai, o jų veiduose regisi lyg kažkoks užvestas streso variklis. Tuo tarpu kaimo žmogelis niekur neskuba, kantriai prisitaikydamas prie tikrai jo nelepinančių gyvenimo sąlygų, dar sugebant ramiai pasikalbėti su kaimynu apie ką tik pasodintas bulves ar net apie vištas, dedančias stebėtinai didelius kiaušinius – lyg žąsies ar anties. Tad kaimiškas pasaulis gali nuraminti, o ne daugiau pagadinti nervus. Nebent miestiečiui neveiktų kokiame nors kaimo užkampyje telefono ar interneto ryšys. Bet ir tada kažkaip viskas būna ramiau.

Teko savo akimis matyti Inkūnuose, kai iš miesto atvykę vasarotojai, linksmai klaidžiojo tarp girios medžių, ieškodami geresnio interneto ryšio. O jį radę, džiaugėsi kaip vaikai, gavę skanų saldainį. Taigi, su tais nervais irgi galima kažkaip susitvarkyti. Čia galėtų mums vėl padėti gera, nuoširdi ir rami kaimo žmogaus išmintis: nervai – tai kaip vietoje nerimstantys žirgai. Norint juos suvaldyti, reikia ryžtingai ir tvirtai rankose laikyti pakinktų virves ir tol, kol tie žirgais aprims. O paskui saugiai ir ramiai sau važiuoti.

Man, kaip kunigui, tenka sutikti visokių žmonių, o su jais ir visokių emocijų ir situacijų. Būna momentų, kai nuotaiką kažkas tau gali sugadinti kelioms dienoms. Tada imiesi savotiškos emocijų reabilitacijos. Bet būna ir tokių momentų, kuriuos aš pavadinčiau „relaksiniu desertu su ramybės uoga ant viršaus“. Tada nebejauti kokios įtampos, jokio streso ir vakare ramiai užmiegi savo kleboniškoje lovoje. Prisiminiau dabar vieną pokalbį su vienu mano buvusios vienuolyno bendruomenės kunigu. Tėvas Virgilijus (toks buvo jo vardas) daug metų gyveno Centrinėje Amerikoje, San Salvadore. Jis man dažnai sakydavo, kad „norint saugoti savo emocijas ir save, reikia stengtis, kad ramybės piktybiškiems drumstėjams nebūtų šalia tavo gyvenimo vietos. Reikia saugoti save nuo tokių žmonių, lyg saugoma tvirtovė, apjuosta aukštu mūru“. Dažnai naudojuosi šiuo patarimu, nes tikrai aplinkoje yra žmonių, kuriems kitų ramybė tampa lyg brakonieriui medžiojamas šernas.

Mūsų gyvenimas greitai bėga. Ypač dabarties laikais. Kiek per tą bėgantį laiką pamatome gero ir blogo-priklauso kaip ir kokioje aplinkoje gyvename. O juk turime pastebėti, kad nusiraminimas yra užkrečiamas, tik reikia kartais kantriai palaukti, ramiai pasikalbant su visais – net ir su tais, su kuriais nelabai sekasi bendrauti. Po vieno ar kito tokio pasikalbėjimo ir mūsų nervai nebus gadinami, ir į jokius… konservus jų nemarinuosime, o viską versime į ramias ir teigiamas emocijas, kad pasaulyje būtų mažiau emocinių žiežirbų, nuo kurių gali užsiplieksti gaisras. Juk nei vienas nenorime jokio gaisro: nei savo aplinkoje, nei sieloje. Geriau saugoti, o ne naikinti tai, kas yra mūsų ir kas yra gera. Gal toks ir turi būti visas tas mūsų gražus, bet nuo blogų emocijų randuotas pasaulis.