Iš sostinės persikėlusi šeima gerai jaučiasi Kavarske

Beveik prieš penkerius metus vilniečių šeima – Rasa ir Arnoldas Ramanauskai – įsigijo namą Kavarske, o netrukus persikėlė čia gyventi su trim vaikais.
Avantiūra ar apskaičiuotas žingsnis? – apie jų sprendimą ir darbus kalbamės su naujakuriais, gyvenimą sostinėje iškeitusiais į ramų gyvenimą gamtoje, nedideliame miestelyje.

Propaguoja beisbolą

Arnoldas dirba buhalteriu, o laisvalaikiu propaguoja lietuviams neįprastą sporto šaką – beisbolą, teisėjauja įvairiose beisbolo varžybose.
2024 metų rudenį Prancūzijos mieste Clermont-Ferrand vykusiame Europos beisbolo-5 jaunimo čempionate Lietuvos rinktinė laimėjo pirmą vietą, o šių varžybų vienu iš trijų komisarų dirbo kavarskietis A. Ramanauskas.
Paklaustas, kada ir kur atrado šią sporto šaką, A. Ramanauskas pasakojo: „Esu kilęs iš Utenos. Nuo jaunystės labai domėjausi sportu, išbandžiau pačias įvairiausias sporto šakas, bet 1986 metais atradau beisbolą. Teisėjauju jau daugiau nei 30 metų“.
Tėčio Arnoldo pomėgis patinka ir visiems vaikams.

Patogi gyvenamoji vieta

Paklausti, kodėl pasirinko įsigyti sodybą Kavarske, pašnekovai pasakojo, kad jiems buvo svarbus patogus susisiekimas.
„Mano mama nevairuoja, tad kad ji čia atvyktų, buvo svarbu, kad būtų geras susisiekimas viešuoju transportu. Be to, vaikams: Mikui, Magdalenai, Marcelijui – reikėjo kieme brandžių medžių, kad galėtų laipioti, nes jiems tai labai patinka. Visi nuo mažens į medį kabarodavosi. Dabar jau turim ir namelį medyje, kur visi trys vaikai mielai pažaidžia. Šventoji netoli, mėgstam maudytis“, – pasakojo R. Meškytė.
Arnoldas nuotoliniu būdu gali dirbti iš bet kurio pasaulio kampelio, tad gyvenamosios vietos pakeitimas – tik kiek įdomesnis etapas. Rasai gi tenka dažnai vykti į sostinę ir kitus miestus, nes ji plėtoja savo verslą.

„Nesvarbu, kur gyveni – svarbu, kaip jautiesi. Sėdi ir važiuoji. Kita vertus, bent žinai, per kiek nuvažiuosi iki Anykščių, Ukmergės, didmiesčių, ir be kamščių. Vilniuje gi gali tekti valandą kamštyje prastovėti, kol į savo namų kiemą įsuksi“, – pasakojo Rasa.
„Paprastai nuo balandžio pabaigos, kai prasideda beisbolo varžybos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, vyro savaitgaliais dažnai nebūna namuose, nes jam reikia teisėjauti, o manęs nebūna, nes man – gausu renginių, kuriuos turiu dekoruoti. Įmonių vakarėliai, vestuvės, krikštynos… Paprastai savaitgaliai yra užimti: reikia dekoruoti, po to viską nupuošti po renginio. Džiugu, kad gali atvykti mama ir pabūti su vaikais, kol mes abu užsisukę savo veiklose“, – teigė Rasa, užsiimanti renginių dekoravimu.

Mažos klasės – privalumas

Rasos daug kas klausia, kodėl pasirinko leisti vaikus į Kavarsko pagrindinę mokyklą-daugiafunkcį centrą.
„Vilniuje mokykla buvo prie pat namų, tik už vieno pastato, ten pat ir darželis. Kadangi sunkiai mes keliamės rytais, tai kodėl turėtume rinktis mažesnį komfortą ir vežioti vaikus į mokyklą Anykščiuose? Na, o įsidienojus jau galima ir iki Anykščių palėkti, nes vežiojame vaikus į muzikos mokyklą ir žirgyną“, – teigė Rasa.
Kol gyveno Vilniuje, dukra Magdutė mamai yra sakiusi: „Mama, aš dvidešimt minučių per lietuvių kalbos pamoką buvau iškėlus ranką, kad noriu paskaityti tekstą, bet taip ir nesulaukiau savo eilės…“
Vilniuje ji mokėsi dvigubai didesnėje klasėje. Kavarsko mokykloje Magdalenos klasėje mokosi 12 mokinių. „Mažos klasės – neabejotinas privalumas. Visi vaikai gauna dėmesio, o tai – didelis pliusas“, – teigė Rasa.
Naujakuriai džiaugiasi ir būrelių kainomis: „Vilniuje už plaukimo treniruotes mokėdavome apie 86 eurus per mėnesį už vieną vaiką, o Anykščiuose – daug pigiau. Taip pat vaikams patinka jodinėti, o Vilniuje dėl laiko stokos nebuvome vaikų į žirgyną išleidę. Kai reikia į baseiną, dukra pati nueina į Kavarsko stotelę ir nuvyksta iki Anykščių autobusu. Ji mokosi Anykščių muzikos mokykloje.Tęsia muzikavimą gitara“, – pasakojo Arnoldas.

Mėgsta sportą

„Visa šeima mėgsta slidinėti, tad kai tik atsidaro trasos ant Kalitos kalno, stojam ant slidžių. Nebūtina ir iki Anykščių važiuoti, nes po visų būrelių su vaikais ankstesnių metų žiemą radome statų kalną prie Kavarsko gaisrinės. Mėnulis buvo puikiausias apšvietimas“, – šypsojosi Rasa.

Slidinėja ir mažiausias šeimos narys – šešerių Marcelijus. Jam buvo jau ketvirtas slidinėjimo sezonas. Kiti vaikai taip pat pradėjo slidinėti būdami vos dvejų metukų.
„Mėgstam pajudėt: mokyklos sporto salę lankome, baseine paplaukiojam, į karštą pirtelę užsukam“ – pridūrė Rasa.

Gaivus dekoras

Rasos Meškytės vizitinėje kortelėje taip ir įrašyta – „Gaivus dekoras“. Tai moters verslas, susijęs su floristika ir renginiais. Rasa daugiausia dirba su skintomis gėlėmis, tačiau įvairias kūrybines idėjas tenka įgyvendinti ir iš kitų medžiagų: balionų, tekstilės, putplasčio, metalo, medienos.
„Kažkada esu rašiusi bakalauro darbą apie scenografiją, tad teatro dailės įgūdžius pritaikau savo versle. Mano siekis yra pakylėti renginį virš kasdienybės, suteikti artistiškesnį aplinkos įvaizdį bent vienam vakarui. Kiekvienas užsakovas ir jo proga – išskirtiniai, todėl kaskart ieškau asmeninių vizualiųjų sprendimų“, – pasakojo Rasa.
Jos dekoravimo įgūdžiai praverčia ir Kavarsko bendruomenei, kuomet reikia šventėms dekoruoti miestelio aplinką, kultūros namus ar bažnyčią.

Aistra – šokti

Abu sutuoktinius jungia ir dar vienas pomėgis – šokis. „Paprastai stengiamės bent kartą per savaitę kur nors pašokti, ir taip jau daugiau nei 20 metų. Nors nesame profesionalai, šokame įvairių stilių šokius: argentinietišką tango, salsą, lindihopą ir, žinoma, tradicinius lietuviškus. Mums šokis – bendravimas, smagus, aktyvus laiko praleidimas“, – pasakojo Rasa.

Paklausti, ar randa vietų, kur gali pašokti Anykščiuose ar aplinkiniuose miestuose, pašnekovai tvirtino, kad kartais apsilanko didesnių miestų šokių bendruomenių renginiuose, o Anykščiuose taip pat kelis kartus jau teko pašokti. „Na ir pačiame Kavarske per vasarą būna bent dvi progos pasišokti miestelio aikštėje“, – pridūrė Arnoldas Ramanauskas.

Muzikuoti kitaip

Vyriausiasis sūnus Vilniuje trejus metus mokėsi groti birbyne. Visai šeimai persikėlus gyventi į Kavarską, tokios galimybės toliau groti birbyne muzikos mokykloje – nebeliko.
„Tai mes radom išeitį. Pasiteiravom pedagogo, muzikanto Stanislovo Svirsko, ar nepamokytų Miko individualiai, ir jis mielai sutiko. Pagarba šiam muzikantui. Juk jam jau 92 metai, bet su Miku rado bendrą kalbą, nes ne tik kartu muzikuodavo, bet dar ir mokyklos stadione drauge pasportuodavo“, – kalbėjo Rasa Meškytė.