Iš tamsos pakilti padėdavo vaikai

Traupietė Petronėlė Janulienė prieš pat gražiausią pavasario šventę – Motinos dieną – Prezidento Gitano Nausėdos buvo pagerbta medaliu. Už viso gyvenimo nuopelnus – užaugintus šešis vaikus.
Viena visą būrį atžalų į gyvenimą išleidusi Petronėlė neslepia: būta ir labai juodų dienų, tad, kaip pati sako, – šis ordinas – užsitarnautas.

Nepatikėjo, kad skambutis – iš prezidentūros

Gegužės 2-ąją prezidentūroje ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu buvo apdovanotos 52 mamos ir globėjos iš visos Lietuvos už nuopelnus motinystei, globai ir rūpybai, už atsakingumą, pasiaukojimą bei įkvepiantį pavyzdį bendruomenei. P. Janulienę šiam apdovanojimui pasiūlė Traupyje dirbanti socialinė darbuotoja.
„Dar ir šiandien tais įspūdžiais gyvenu. Pirmiausia buvo didelė įtampa, jaudinausi. Kad viską pajustum, ten reikia pabūti – viskas taip iškilminga, gražu, jaučiama didelė pagarba senam žmogui. Visos susirinko tokios gražios, vaikų išpuoselėtos, gražiai aprengtos, sušukuotos. Senam žmogui vien ką reiškia graži apranga, – dar neišblėsusiais įspūdžiais iš prezidentūros dalijosi P. Janulienė. – Prezidentas, nors jo tokios pareigos, – paprastas žmogus. Nebijo nei toms bobutėms ranką paspausti, nei apkabinti.“
Atvykus į apdovanojimo ceremoniją, P. Janulienę darbuotoja pasodino pačioje pirmoje eilėje. Negana to – prie šalies pirmosios ponios Dianos Nausėdienės.
„Pamačiau, kad šalia manęs – Prezidento žmona! Ji mane kalbina, o aš nežinau, nei ką sakyti – taip jaudinausi.

Pirmą kartą tokioje vietoje buvau ir manau, daugiau nebeteks. Apdovanojimą per visą savo gyvenimą užsitarnavau. Kaip sakau, į jį viskas sudėta: ir skausmas, ir praradimai, ir ašaros, ir didžiausias vargas, ir trupinėlis džiaugsmo. Vėliau buvo visi pakviesti į priėmimą, pasivaišinti. Tiek Prezidentas, tiek jo žmona – labai šilti žmonės, paprastai bendraujantys“, – pasakojo viena iš pusšimčio apdovanotų mamų. Ji sakė, kad žinojo iš anksto, jog šiai nominacijai bus teikiama – pakviesta į Traupio seniūniją, sutiko: „Čia tokia garbė!“

„Dokumentus tvarkė, bet iš karto pasakė, kad viskas priklausys nuo prezidentūros. Praėjo kiek laiko, mes su moterimis repetuojame ir man skamba telefonas. Prisistatė, kad skambina iš prezidentūros. Aš iš tos emocijos pasakiau: „Jei būtų balandžio pirma, sakyčiau, kad pokštas!“ Skambinusi moteris nusijuokė ir pasakė, kad čia ne pokštas – esu paskirta apdovanoti. Man pasakė, kad mane gali lydėti du žmonės, todėl važiavau su anūke Dovile“, – įvertinimu džiaugėsi P. Janulienė.

Nenorėjo, kad gailėtų

Petrutė, kaip ją švelniai vadina traupiečiai, visą gyvenimą Traupio miestelyje ir gyveno. Anksti tapo našle, todėl vienai teko ne tik ūkio našta, bet ir užauginti šešias atžalas. Kai vyras mirė, jauniausi Janulių dvyniai tebuvo pirmokai…
„Būdavo, pritrūksti jėgų. Dirbau valdišką darbą – fermoje, prie kiaulių. Palieku vaikus vienus, o grįžus namo – vėl darbai, gi niekas nepadaryta. O gyvenom ūkiškai – ir karvės, ir kiaulės, ir daržai.

Būdavo, kad tiesiog atsisėdi ir jauti: sieloj šaltis, krūtinėj – šaltis. Toks jausmas, kad yra tik tamsa ir jokios šviesos aš nematau. Aš esu tikinti. Dievulis pamato, kad mano kojos klumpa, našta per sunki ir pakiša savo petį. Tokiais momentais mano vaikai iš karto atsirasdavo prie manęs, guosdavo. Sakydavo, kad užaugsim, tau padėsim ir tau bus gera. Tuomet viskas praeina, atsiranda tos pačios jėgos, vėl dirbi. Vaikai buvo mano paguoda. Ačiū Dievui, visi užaugo, turi savo šeimas, darbus. Nė vienas nei alkoholikas, nei narkomanas“, – kad vienai išlaikyti didžiulę šeimą buvo iš tiesų sunku, neslėpė P. Janulienė. Ir padėti anuomet nebuvo kam – Petrutė anksti neteko tėvo, o mama visą gyvenimą pati sunkiai dirbo.

„Aš pagalbos jokios neturėjau. Mano tėvelis žuvo jaunas 1947 metais, jis buvo partizanas. Mama gyveno viena, turėjau brolį. Paskui susirado kitą vyrą, kuris man labai netiko. Man vienintelė pagalba buvo ta, kad vaikai mokykloje gaudavo nemokamus pietus. Tai man buvo labai didelė parama. Vaikams, kaip netekusiems tėvo, buvo paskirta 120 rublių – visiems po 20. Išgirsdavau pastabų, kad pinigų gaunu. Atsakydavau – pasiimkit visus tuos pinigus ir aprūpinkit mano vaikus.
O būdavo, man sako: „Kaip man tavęs gaila“. Man tada pyktis kunkuliuoja: kam čia man sakai, aš ir pati žinau“, – kalbėjo Prezidento ordino medaliu įvertinta traupietė.
Nors našle liko jauna, moteris taip ir neištekėjo antrą kartą. P. Janulienė teigė niekada apie kitą vyrą negalvojusi – svarbiausia buvo užauginti vaikus.
„Svetimam vyrui, atėjusiam į šeimą, jie – ne vaikai. Vaikai mokėsi, nei vienas nedirbo – grįždavo namo, visiems jiems pinigėlio reikėdavo. Būdavo taip, kad atiduodavau paskutinę kapeiką. Aš namuose, turiu bulvių, mėsos, aš pragyvensiu. O kaip jie? Ką jie valgys? O jei tas vyras yra – taip įsivaizduodavau – mes abu dirbam, vaikai suvažiuoja, ir jei aš daugiau turėsiu, jiems daugiau ir paduosiu. Tai kodėl turėčiau išklausyti svetimo vyro priekaištus, kad viską sukišu vaikams? Man svarbiausia buvo, kad vaikai užaugtų. Nors ne vienas pažįstamas yra paklausęs, kodėl aš viena: gerai atrodau, o vyro neturiu. Atsakydavau, kad dėl to gerai ir atrodau! – juokėsi per aštuoniasdešimtmetį perkopusi daugiavaikė mama. – Dar esu girdėjusi, kad kai daug vaikų augini, tai jų nemyli. Bet taip tikrai nėra. Motinos meilė visiems vaikams yra vienoda. Kaip sakau – yra dešimt pirštų. Pabandykit vieną nupjauti be skausmo. Ir su vaikais tas pats. Pabandykit nors vieną vaiką palaidoti ar jį atimti – širdį vienodai skaudės.“

Mokykla – svajonėse…

P. Janulienei buvo svarbu, kad vaikai mokytųsi. Nors ji pati mokyklos niekada nelankė ir dėl to, prisipažįsta, ir šiandien jaučia didelę nuoskaudą…
„Sakydavau, kad čia jūsų ateitis, jūsų duona. Kuris norėjo – mokėsi, kuris nenorėjo – tas tinginiavo, dirba fizinį darbą. Bet visada vaikams kartodavau, kad nesvarbu, kokį darbą dirbi – svarbu jį padaryti gerai.

Aš pati – be mokslo, mokyklos nelankiau. Mano tėvelis buvo partizanas, mūsų šeima pakliuvo į tremtinį sąrašą. Tokiems vaikams, kaip aš, mokykla buvo griežtai uždrausta. Mama – be vietos, dirbo, kur priėmė. Po kelerių metų mama buvo suimta, bet ją išleido. Namų nebebuvo – viskas išdraskyta… Savi žmonės priėmė į kolūkį karvių melžti. Kažkas paskundė, kad ji kolūkyje dirba, atvažiavo iš Ukmergės ir ją išvarė iš fermos ir iš savo krašto, – prisiminimais dalijosi Taujėnuose, Ukmergės rajone, dviejų taujėniškių šeimoje gimusi P. Janulienė. – Netoli Jonavos buvo durpynas, ten mama gavo bendrabučio kambarį ir dirbo. Paskui pasiėmė ir mus. Kai mama pradėjo gyventi su kitu vyru, tuoj atsirado vaikelis, jį prižiūrėjau aš. Apie mokyklą – vėl nė minties. Atvarydavo durpių vagoną kad ir vidury nakties – keldavosi ir eidavo iškrauti.“
Vėliau, kai Petrutė tapo paaugle, suprato, kad reikia žinių – pamėgo biblioteką, kiną.

„Ką moku, tai pati iš savęs. Jaučiu didelę nuoskaudą, kad negalėjau mokytis. Yra sakoma, kad negalima dairytis atgal, negyvent praeitimi. Aš negyvenu praeitimi, bet ji kartais taip įduria į širdį, kaip spyglys. Aš tada pradedu verkti ir klausiu: Viešpatie, kam tu leidai man ateiti į šį pasaulį, jei tokį vargą paskyrei?“ – kad sunkios mintys užklumpa ir dabar, prisipažino pašnekovė.

Vaikai – didžiausias turtas

Penki P. Janulienės vaikai gyvena Lietuvoje, o viena dukra – Anglijoje. Visi kartu į mamos namus Januliai susirenka nedažnai, bet jau kai susirenka, pasak P. Janulienės, dažniausiai dalijasi vaikystės prisiminimais – kokias šunybes krėsdavo, kai mama būdavo darbe.
„Kai pagalvoju, ką jie išdarinėdavo… Ačiū Dievui, kad sveiki gyvi!“ – šypsojosi būrį vaikų viena išauginusi traupietė ir stebėjosi šiuolaikiniais vaikais, jų auklėjimo metodais bei jaunų tėvelių skundais, kad vieną vaikelį taip sunku auginti…

„Dabar vaikams nė žodžio nebegali pasakyti, visi žino savo teises… Bausdavau vaikus, mano didžiausia bausmė – klupdydavau. Trumpam. Stovėjo stačiamalkis, ten šilta būdavo… Ir klūpi. Būdavo įvairiai: vienas greitai klaupia, kitas stovi, išdidus. O kai pasakydavau, kad gali stotis, būdavo – nesikelia. Pyksta. Atsistoję žinodavo, kad turi prieiti, atsiprašyti, apsikabinti. Vaikas turi žinoti savo vietą, – įsitikinusi P. Janulienė. – Vaikai dabar yra per daug išlepinti – tai negerai. Jie turi padėti – jei kažką dirbi, tegu ateina, pažiūri, jiems reikia rodyti, kalbėti, mokyti. Vaikai dabar nepratę prie darbo – svarbu telefonas, kompiuteris. Mano vaikai padėdavo ūkyje. Aš vyrą palaidojau 1975 metais, mano Eugenijus tada buvo septintoje klasėje – jau tada arė, kai bulves sodinom.“
Dabar poros augina vieną dvi atžalas, arba apsisprendžia vaikų neturėti. Daugiavaikės mamos įsitikinimu, dabar žmonės – materialistai, kuo daugiau pinigų turi, tuo daugiau jų nori.

„Ant maišo sėdėtų ir vis tiek sakytų, kad aš jų neturiu. „Malasi“ po visą pasaulį, o vaikas yra trukdis. Kur su kūdikėliu nuvažiuosi? Mačiau laidą apie vaikus. Aiškiai moterys pasakė: geriau – šuniukas. Bet niekas nepagalvoja apie savo amžių, senatvę. 80 metų ir daugiau – ką tada darysi? Šuniukas atneš vandens? Atneš maisto, nuveš pas gydytojus? Pirmučiausia šalia tavęs yra vaikas. Nei vienas nežinome, kokia senatvė laukia. Gal vežimėlyje sėdėsiu, gal prie lovos prikaustys. Galų gale, kas tau pensiją uždirbs? Jau dabar, sako, vienam dirbančiam keturis pensininkus išlaikyti reikia. Išsidažę, apsikarstę… Viskas yra nulis. Vaikai yra mūsų gyvenimo turtas. Viską investuojame į vaiką, nesvarbu – ar jis geras, ar blogas, nes motinai visi vaikai geri. Juolab, dabar vaikus auginti yra niekas. Ko vaikeliui reikia, viską gali gauti. „Pampersai“ – didžiulis palengvinimas motinai. Mes vietoj jo naudodavom merliuką – juos reikia skalbti, jų būdavo krūvos. Vaikelį maudyti reikėdavo atsinešti vandens, pasišildyt… Dabar tik augink! Kartais, kai išgirstu, kad sunku vaikus auginti, ima pyktis, net televizorių išjungiu ir sakau garsiai – neraudok, nematei vargo…“ – kad dabartiniais laikais auginti vaikus lengva, įsitikinusi ponia Petrutė.

Tvarko bažnyčią ir randa laiko šokti

Jau septyniolika metų P. Janulienė dirba Traupio šv. Onos bažnyčios prižiūrėtoja, tvarkytoja – būtent ten pasikalbėti ir susitikome. Sako, kad sveikatos jau ne visuomet užtenka, bet savo pareigų vis dar neatsisako.
„Praeitą rudenį buvau pasiruošus išeiti ir labai norėjau išeiti, bet nerado, kas mane pakeičia. Vienas sūnus sako – padėk raktus ir išeik. Bet aš taip nenoriu. Tiek metų dirbu bažnyčioj, noriu, kad mane išleistų gražiai, kaip ilgametę darbuotoją, nenoriu su pykčiu išeiti. Manęs prašo nors porą metų padirbti, bet tokiam amžiuj metai labai daug reiškia. Jau yra žymė. Pavargsti, nori ilgiau namuose pabūti, pagulėti, pasilepint“, – sakė P. Janulienė ir pridūrė, kad vakarais mėgsta spręsti kryžiažodžius arba skaityti knygas – taip ji atsipalaiduoja, o ir blogos mintys į galvą mažiau lenda. Dar vienas, pasak pačios Petrutės, pats didžiausias atsipalaidavimo būdas – tai linijiniai šokiai. Ilgametė meno vadovė, mokytoja Janina Savickienė subūrė Traupio senjores į kolektyvą „Pavakarys“.

„Oi, kaip gera! Sueinam, naujienas sužinom, parepetuojam, kavutės atsigeriam, prie kavutės kažką atsinešam. Čia – didelis J. Savickienės nuopelnas, kad tas bobutes supurtė. Galėjo ir anksčiau supurtyti, – juokėsi P. Janulienė. – Kada būna pasirodymas ir žmonės mums ploja – atrodo, toks pakylėjimas! Nesvarbu, kad ne taip sušokam, kad suklystam, bet vis tiek labai gera. Niekur taip neatsipalaiduoji, kaip čia, o svarbiausia – nejauti, kad esi senas.“

Red. past. Tekstą galite padidinti paspaudę klavišus klaviatūroje „Ctrl +“, sumažinti paspaudę „Ctrl -“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas