Išleistuvės tampa prabangos vakarėliu? (Rievės. 2024-07-26)

Abiturientai pagaliau gali kiek lengviau atsikvėpti – pagrindinė ir svarbiausia „misija“ baigta. Egzaminai išlaikyti, išleistuvės atšvęstos ar netrukus bus. Teliko įstoti į svajonių profesiją, ir viskas: savarankiškas gyvenimas prasideda…
Egzaminai lieka egzaminais, tačiau tiek vaikams (na, gerai jau, suaugusiesiems), tiek jų tėvams ne mažiau svarbi dvyliktokų žengimo savarankiško gyvenimo link dalis ir yra išleistuvės. Sutinku, kad jos turi būti ir tikriausiai visais (bent jau man) atmenamais laikais buvo švenčiamos – juk tikrai smagu prisiminti tą paskutinį vakarą, kada galėjai paošti su bendraklasiais. Ir netgi jų tėvais.
Išleistuvių tradicijos smarkiai keičiasi: jei mūsų tėvai, neretai – dar ir mano kartos atstovai – nostalgiškai prisimena tą paskutinę nerūpestingų dienų šventę mokyklos valgykloje, tai šiandien, ko gero, jau nuo rugsėjo mėnesio užsakinėjamos sodybos, kavinės, restoranai. Merginos šukuosenas ir makiažus rezervuojasi iš anksto (savo kailiu patyriau, kai vienais metais kone visas kirpyklas perėjau ir neradau, kas gali apkirpti: „Oi ne, juk po savaitės išleistuvės!“, o tą vienintelę (tarsi nuotakos) suknelę renkasi gal ir visus metus…
Visiškai neseniai mačiau „feisbukuose“ klaidžiojantį reportažą, kuriame žurnalistė kalbino kažkurios Panevėžio mokyklos abiturientus bei jų tėvus išleistuvių dieną. „Tokios suknelės, kokios norėjau, niekur neradau, todėl paieškos užtruko labai ilgai“, – žurnalistei prisipažino viena abiturientė. „Mano kostiumas, jau neprisimenu, nes pirkau seniai, kainavo 100 ar 150 eurų“, – sakė dvyliktokas. O tėvai buvo įsitikinę, jog tokia šventė privalo būti nuostabi, dėl to kaimo turizmo sodybą užsakė jau spalio mėnesį.
Bet tai – tik „gėlytės“. Kiekvienais metais skaitome ar girdime, pavyzdžiui, apie sostinės abiturientų išleistuves. Va ten tai išleistuvės… Nei valgykla, nei restoranėlis netinka. Didžiajai gyvenimo šventei tėvai taip plačiai atveria pinigines, kad jų atžalos keliauja net į Turkiją, lyg ne mokyklą būtų baigę, o aukso puodą išlošę. O „normalios“ praktikos atveju organizuojamos fotosesijos (žinoma, su rimtu fotografu), vakarėlyje groja didžėjai, dainuoja žinomi atlikėjai, o patį vakarą veda profesionalūs renginių vedėjai. Tėvai sako, kad vien vakarėliui reikia susimesti po 100-150 eurų žmogui. O kur dar drabužiai, šukuosenos?.. Jei suknelė prabangesnė, ji gali kainuoti ir 1000 eurų…
Mūsų rajone šiais metais mokyklas baigė 135 abiturientai – 121 Jono Biliūno gimnazijoje ir 14 Troškūnų Kazio Inčiūros. Be abejonės, mūsų dvyliktokai kuklesni, kad skristų į turkijas, girdėti neteko – nuomojasi mūsiškiai sodybas ar dvaruose, Menų inkubatoriuje išleistuves švenčia. Troškūniečiams atestatai įteikiami mokykloje, o „biliūniečiams“ paprastai organizuojama kiek iškilmingesnė šventė ir oficialioji dalis vyksta Anykščių kultūros centre. O bent jau pernai kalbintos „biliūniečių“ mamos įvardijo ir kiek kuklesnes sumas: žmogui išleistuvės kainavo 50 eurų už „neoficialią“ dalį ir 30 – už oficialią.
Truputį gaila, kad ne pati atestato teikimo ceremonija tampa svarbiausia. Ir dar gaila, kad įsiaudrinę abiturientai kasmet prisidaro bėdų, kartais prisišaukiama ir tikrų tragedijų: „paskendo“, „neblaivus važiavo“, „susimušė“, „pergėrė“. Būkim, kaip sakoma, biedni, bet teisingi: 18-19 metų – tai ta riba, kai ir jūra, ir Šventoji, ir prūdas prie restorano iki kelių. O jei dar vakarėlyje šampanas liejasi laisvai – juo labiau iki nelaimių vos žingsnis. Ne vienas kaimo turizmo sodybos savininkas tiesiog nenuomoja savo nuosavybės dvyliktokams, nes bijo atsakomybės už ką tik pilnametystės sulaukusius nutrūktgalvius ir, be kita ko, tiesiog tausoja savo turtą.
Šventėme išleistuves ir mes, žinoma. Tai buvo beveik prieš dvidešimtmetį. Ir tai nebuvo mokyklos valgykla – išsinuomojom vietinę kavinukę. Ir man mama leido pasidaryti makiažą (nesvarbu, kad viena akis buvo padažyta kreivai), ir net plaukus kirpėja sugarbiniavo! Suknelės, tiesa, neieškojau pusmetį – Gariūnuose radom. Nežinau, kiek tuomet mums buvo svarbios suknelės ar kostiumai, makiažai ar šukuosenos. Svarbiausia buvo tai, kad visi dalyvautų (gaila, taip nebuvo), kad atvyktų tėvai ir mokytojai. Iškilmingiausia dalis ir buvo būtent atestatų teikimas, prilygstantis kelialapio į nuostabias tolumas gavimui. Kiek kas kainavo, jau tikrai neprisimenu, juolab kad ir mokėjau tikrai ne pati.
Tiktai taip, ši šventė kainuoja – kaip ir bet kuri kita, kurią norisi organizuoti ne namuose (beje, ir namuose dykai nepadarysi). Tačiau ar verta dėl vieno vakaro šitaip eiti iš proto, drįsčiau abejoti. Mokykla svarbi vieta kiekvienam mūsų: ten užaugame, ten prabėga ir lieka didžiulė gyvenimo dalis. Tačiau ar iš jos ištrūkus verta mokėti didžiulius pinigus žinomiausio Lietuvos atlikėjo honorarui – abejočiau. Juo labiau kad tokiais pinigais taškytis tikrai ne kiekvieno kišenei.
Todėl, mano manymu, šiandien išleistuvės neretai tampa prabangos vakarėliu, į kurį visa klasė nesusirinks. O taip būti neturėtų, nes svarbiausia išleistuvių dalis ir yra atsisveikinimas su tais, su kuriais 12 metų trynei mokyklos suolą, ir tais, kurie, negailėdami savęs, tave vedė už rankos, mokė, nerimavo dėl tavęs, kai rašė dvejetus, ir džiaugėsi bei didžiavosi, rašydami dešimtukus…