Išmok tvirtai suspausti laikraštį!

„Mūsų liūdna patirtis rodo, kad patekęs į deputatus, „geras“ vyras iš kolūkio atsidūręs akis į akį su pora dešimčių pirmininkų ir aukštesnio rango valdytojų, praranda žadą, o sėdinčių ir tylinčių deputatų rajono Taryboje ir dabar užtenka“, – 1990 metų lapkričio 2 dienos „Anykštoje“ atviru laišku į Mačionių rinkiminės apygardos kolūkiečius kreipėsi Sąjūdžio Anykščių rajono taryba.
Vienu iš tų „poros dešimčių pirmininkų“ 1990-1995 metais Anykščių rajono taryboje buvo Elmininkų bandymų stoties-eksperimentinio ūkio direktorius Virmantas Velikonis, dabar dirbantis Anykščių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėju.

Rinkimuose varžovų neturėjo

Į 1990-1995 metų, taigi pirmąją nepriklausomos Lietuvos, Anykščių rajono tarybą vienmandatėse apygardose buvo renkami 47 nariai. Pavasarį pradėti rinkimai baigėsi tik vėlų rudenį, nes vienose apygardose prireikė antrojo turo, kitose – po kelis kartus buvo skelbiami nauji rinkimai. Anykštėnų susidomėjimas nauja rajono valdžia greitai atslūgo. 1990-ųjų lapkričio 25-ąją Statybininkų apygardoje rinktis tarps Sauliaus Nefo ir Kazio Morkvėno atėjo tik 23,5 procentai rinkėjų – rinkimai paskelbti neįvykusiais ir regis paskutinis 47-tasis pirmosios Anykščių rajono tarybos narys taip niekada ir nebuvo išrinktas.

O V. Velikonis į rajono Tarybą išrinktas dar kovo 25-ąją, per pirmuosius rinkimus. Naujųjų Elmininkų apygardoje jis buvo vienintelis kandidatas. Surinko 81 proc. balsų. Rinkimuose dalyvavo 76,2 proc. rinkėjų.

„Anykštai“ V. Velikonis kalbėjo, kad jis jau net ir neprisimena, kodėl rinkimuose neturėjo varžovo, bet svarstė, kad greičiausiai todėl, jog jo kandidatūra buvo priimtina abiems besivaržančioms pusėms – ir vadinamajam „pirmininkų klanui“, ir Sąjūdžiui. Jaunas komunistas, 29-erių V. Velikonis vadovavo Elmininkų bandymų stoties eksperimentiniam ūkiui, taigi buvo iš pirmininkų, bet jis buvo ir sąjūdietis.

Kalbėdamas apie darbą pirmojoje Taryboje V. Velikonis ironizavo: „Nepamenu, kaip tas Tarybos organas vadinosi, gal Prezidiumas. Žinau, kad aš ir dar keli kolegos sėdėjome aukščiau. Sėdėjau šalia Vytauto Balčiūno, iš jo buvau gavęs dovanų – Naująjį Testamentą. Kartais per posėdį paskaitydavau, kadangi specialistas netoli – galėdavo kažką paaiškinti. Su Vytautu buvo smagi draugystė. Pasijuokdavome.“

Taryba valdė didelį ūkį

Pasak V. Velikonio, Tarybos pirmininku 1990 metais išrinktas Antanas Gražys, buvęs kompromisine figūra, kuri tiko ir Sąjūdžiui, ir „pirmininkams“. „Realiai rajono valdytojas Algimantas Dačiulis vairavo rajoną. Daugumą jo pasiūlymų Taryba patvirtindavo. A. Dačiulis buvo diplomatiškas, korektiškas, ką jis sutardavo Vilniuje, kiek gaudavo biudžeto, tas paprastai pro Tarybą ir pareidavo“, – dėstė V. Velikonis.

1990-1995 metų Taryba arba apskritai rajono valdžia turėjo gerokai platesnį veiklos spektrą nei turi dabar. Kadencijos pradžioje ir Anykščių urėdija, ir „Anykštos“ redakcija buvo pavaldžios savivaldybei. Pirmosios Tarybos kadencijos narys prisimena, kaip pritarė Anykščių ligoninės statyboms, atidarė Anykščių baseiną, įsteigė Anykščių regioninį parką.

„Pusę kadencijos Finansų ir biudžeto komiteto pirmininku buvo Audrius Vingrys, pusę – aš. Atsimenu karą dėl valdiškų butų privatizavimo. Taryba nurodė urėdijai ir Švietimo skyriui leisti privatizuoti tarnybinius butus. Švietimo skyriaus vedėjas Vytautas Plukas užsispyrė butus išlaikyti valdiškais. Tarnybiniai butai buvo reikšmingas dalykas, kuris vadovas bus suinteresuotas atiduoti tarnybinius butus, kai jų paskui reikės naujiems specialistams ir neturės jokio fondo. Bet žiūrint į visą kontekstą – kodėl pedagogai ar urėdijų darbuotojai turėtų būti nuskriausti? Gerai neprisimenu, bet regis V. Plukui už nepaklusimą Tarybai skyrėme papeikimą“, – prisiminė V. Velikonis.

Buvo savotišku moderatoriumi

V. Velikonis sakė, kad didesnės priešpriešos tarp sąjūdiečių ir pirmininkų nebuvo, o pats jis jautėsi savotišku moderatoriumi tarp šių stovyklų.
„Kai pradėjau dirbti ūkyje, pirmasis partijos sekretorius Peseckas per petį patapšnojo: gali dirbti. O po trijų dienų mes jį patį nuėmėme. Gal senoji pirmininkų karta tarpusavyje kariaudavo dėl darbo, raudonosios vėliavos apdovanojimų, ordinų ar įtakos rajone. Bet eksperimentinis ūkis buvo ministerijos pavaldume. Pas mus ir tiekimas buvo visai iš kitur, o bandymų stotis apskritai buvo biudžetinė organizacija. Bendravimas tarp ūkių vadovų buvo minimalus, atsimenu vienus civilinės gynybos kursus, kai savaitę Nemenčinėje kartu praleidome. Ir viskas. Nebuvau aš nei vienos, nei kitos pusės užkietėjęs atstovas, greičiau toks laisvamanis… O Taryboje visi tarpusavyje labindavosi, kalbėdavosi. Iš sąjūdiečių buvo pasiūlymų – einam pašvilpsim, būgnus pamušim, dar ką nors nugriausim. Ir tas pats Saulius Nefas su būgnais lakstė, trukdymas opozicijai kalbėti. Visada bandžiau būti tokiu savotišku moderatoriumi, sakydavau gal nesiautėkim, nieko tas triukšmas neduoda“, – poziciją dėstė pirmosios Tarybos deputatas.

Dabar priešprieša aštresnė nei buvo

Anykštėnas sakė, kad jis jau iki darbo rajono Taryboje buvo išmokęs posėdžiauti. 1989-ųjų rudenį V. Velikonis buvo LKP XX suvažiavimo deputatu, o šis suvažiavimas priėmė sprendimą, jog Lietuvos komunistų partija atsiskiria nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos.
Pirmosios kadencijos Anykščių rajono tarybos posėdžiai dažnai trukdavo nuo ryto iki vakaro, juose buvo daug nuobodžių kalbų, sakoma, kad kartais deputatai juose ir nusnausdavo.

„Buvau pripratęs prie partinių susirinkimų. Geras posėdžiautojas turėjo įgūdžius, į rankas pasiėmęs laikraštį, kuo giliau įmigdavo, tuo labiau laikraštį spausdavo. Ir niekas nemato, kad miegi“, – juokėsi V. Velikonis.

Jis sako, kad, matyt, buvęs tarp tų Anykščių deputatų, kurie balsavo už Anykščių garbės piliečio vardo atėmimą iš rašytojo Juozo Baltušio. „Savo gėdai neatsimenu aš to posėdžio. Dabar balsuočiau prieš, bet tada turbūt balsavau už. Bet reikia atsiminti to meto aplinką. Buvo visuotinis pakilimas, o jis skersai visų kalbų išreiškė prieštaravimą. Kai dabar kažkas pasako, kad Krymas rusų, taip tada skambėjo J. Baltušio žodžiai. Dabar, kai paskaitau J. Baltušio dienoraščius, atrodo, kad jis buvo pragmatiškas žmogus, nors ir to meto produktas. Bet ką mes manome apie J. Baltušį ir kaip pasielgėme, daugiau pasako apie mus nei apie J. Baltušį. Dabar priešprieša tarp skirtingų pusių yra net aštresnė nei buvo. Ir nekalbančių tai ką galvoja, dabar greičiausiai yra daugiau nei buvo“, – kalbėjo pirmosios kadencijos Tarybos narys.

Tėvas kontekstus aiškino nuo vaikystės

V. Velikonio tėvas, taip pat Virmantas Velikonis – kelių kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo narys. 1977-1992 metais vyresnysis V. Velikonis vadovavo Ramygalos kolūkiui.
V. Velikonis „Anykštos“ paklaustas ar tėtis jį skatino eiti į politiką ar atvirkščiai įkalbinėjo, sakė, kad šis klausimas nebuvo aptariamas, buvo lyg ir natūralu, kad visuomeniniame gyvenime dalyvauti reikia.

„Politiniai pokalbiai su tėvu buvo nuo pradinių klasių. Jis Amerikos balso radijo klausydavo kiekvieną vakarą ir kiekvieną rytą. Prieš mokyklą, kol jis barzdą skutosi, man paaiškindavo, kas vyksta Vietname, Libane ir dar kažkur kitur. Politika buvo įaugusi į šeimos gyvenimą. Kaip ir buvo aišku, jog reikia dalyvauti. Kartu ir į žemdirbių sąjūdį abu ėjome, ir į Sąjūdį“, – kalbėjo V. Velikonis.

Pasak Virmanto, per kolūkių griovimo metą jo su tėčiu požiūriai skyrėsi. Vyresnysis Velikonis buvęs socialistinių pažiūrų, manė, kad kolūkius įmanoma išsaugoti. „Aš tais laikais buvau liberalas. Kolektyvinis darbas man neatrodė perspektyvus. Šiuo klausimu nesutardavom. Kita vertus, jeigu bus privatu, nebūtinai bus gerai. Jeigu žmogus nuogas į dilgeles išmetamas su lopeta ir vagonėliu jis vargs daug metų ir nieko nepasieks“, – požiūrį dėstė dabartinis savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas.

Užgyveno ir priešų

Paklaustas, ką jam davė politikavimas – naudos ar žalos, V. Velikonis sakė manąs, kad dirbdamas rajono Taryboje užgyveno priešų. „Manau, kad dirbdamas Taryboje priešų užgyvenau.

Tolimesnis mano verslas, skundai. Privačiam mano verslui labai pakenkė. Daug reikalų turėjau su Mokesčių inspekcija. Turėjau trijų metų bylinėjimąsi dėl nepagrįstų dalykų. Per tuos metus tiesiog buvo apribotas eksportas, garantijos. Praėjome visus teismus, galų gale išlošėme. Bet, aišku, niekas neatsiprašė. Manau, kad tai buvo susiję su politika. Gal kažkam užmyniau ant „mazolio“, gal ne vietoje pasišaipiau iš ko“, – apie įdirbį politikoje dėstė V. Velikonis.