Apie dėdienę Pilkauskienę iš Bajorų

Kuomet ateina didžiosios svėdasiškių šventės – Mykolinių metas, – visuomet norisi prisiminti mūsų krašto grynuolius, senuosius sodiečius: dėdes ir dėdienes. Papasakoti apie tai, ką jie patyrė, kaip į ateitį žvelgia. Ir panorau parašyti apie Bajorų sodžiaus (Svėdasų seniūnija) gyventoją Bronę Pilkauskienę.
Jos visuomet elegantiška palinkusi laikysena, skubus žingsnis, veik visuomet veide švytinti šypsena, ir visuomet žvitrus, džiugiu susidomėjimu spindintis šviesių akių žvilgsnis. Tokia pat guvi šneka, nuoširdumu paženklinta laikysena, Dievo valios ir globos pajauta ir daug džiaugsmo, apmąstant laimingai susiklosčiusį gyvenimą…

Žodžiai iš jaunųjų dienų

Ji Martinonytė, gimusi netoliese, paraistėje stūksojusioje mažoje trobelėje. Dar žemiau tekėjęs upelis, kurį vyro senelis Adomas Pilkauskas buvo patvenkęs ir įrengęs malūną. Toje vietoje dabar žaliuoja pieva, kurią seniau visi ir vadindavę Prūdu. Buvę įvairios žuvies – kuomet pavasarį patvindavo, smagesni vyrukai žeberklais badydavo lydekas, įvairiais tinkliukais gaudydavo visokias žuvis, buvę ir vėžių. Juos virdavo, išmaniai lupinėdami, mėsingiausių vietelių ieškodami, gardžiai valgydavo.
Netoliese buvęs Zoviškių malūnas, kuris garsėjo ypač gerais valcais, čia buvo malami bene geriausi visoje apskrityje kvietiniai miltai. Ten pjaudavo lentas, veldavo milus. Darbams malūne vadovaudavo samdytas malūnininkas, šalia ant kalnelio stovėjusiame name gyvenusios įmonės savininkės seserys Juodviršytės: Elžbieta ir Emilija.
Įsiminė sodžiuje buvęs gamtos paminklas – Martinonių lauke stūksojęs pilkas, didžiulis akmuo. Plokščias, nedaug išlindęs iš žemės, bent po tris metrus ir į plotį, ir į ilgį, beveik šokius ant jo buvo galima rengti – aikštelė. Tačiau kuomet melioravo laukus, tą akmenį beveik toje pačioje vietoje, išrausę duobę, palaidojo. Labai panorėjus, būtų įmanoma iškasti…

Tėvelių žemės buvę 26 hektarai, nors dirbamos tik 12 hektarų, laikė du arklius, dar du prieauglio, ketvertą karvių, kitokių gyvulių, samdydavę berną ir mergą. Žemė molinga, nors buvę ir smėlio, gerai užaugdavę ir kviečiai, ir rugiai, ir miežiai. O vaikų buvę šeši.

Gyvenimo kelio pradžia

Mokyklon B. Pilkauskienė ėjusi į Zoviškius, mat ji veikė Mozūrų namuose, vėliau mokę pas šio kaimyną Braknę, nes Mozūrus ištrėmė, o jų namus išardė ir perstatė Svėdasų miestelyje kolchozo kontorai. Dar vėliau pradžios mokykla veikė Jančio namuose, Rimdžiuose. Ten dirbęs mokytojas Gaučys – aistringas žvejas, medžiotojas ir muzikantas. Kartais jis išeidavo ir pamokų metu pamedžioti, o vaikų namo nepaleisdavo, leisdavo artimesniame miškelyje žaisti karo. Kaip žmonės pasakojo, tai nežinia, kuriais metais Svėdasų dvaro savininkas Kazimieras Juodviršis važiavęs į Rokiškį, ten išprašęs, kad steigtų progimnaziją. B. Pilkauskienė ketvirtą skyrių baigė jau Svėdasuose, daugiau į mokyklą nebėjo, ėmė pas Julę Dagytę mokytis siuvėja. Per metus išmokusi sukirpti, susiūti, braižinius daryti, mokytojos mašina „Singer“ puikiausiai naudotis, tapusi visai nebloga siuvėja. Įsigijusi ranka sukamą mašiną ir ėmusi pakiemiais vaikščioti, įvairius drabužius siūti. Pradžioje vaikiškus, sukneles, marškinius, o vėliau ir puikius vyriškus kostiumus, paltus.

Metai, brandinę jaunystę

Kuomet vokiečiai traukėsi, tai sovietai Bajorų laukuose, staigiai nugriovę kelias sodybas, įsirengė aviacijos bazę – pakilimo takus lėktuvams ir amunicijos sandėlius. Aerodromas buvęs toje vietoje, kaip dabar plentas. Triukšmingai ūždami kilo, leidosi kariniai lėktuvai kelis mėnesius, į sodybas atklysdavo sovietinių kareivių, kol frontas pasistūmėjo tolyn į vakarus. Pokaris buvęs baugus, bet jaunystė yra jaunystė. Sodžiaus darbus paįvairindavo didžiosios katalikiškosios šventės, didieji svėdasiškių atlaidai – Petrinės bei Mykolinės, gegužinių pamaldų vakarai ir jaunimo vakarėliai. Vienu metu labai pamėgę šokius rengti ant neseniai pastatyto, lygiomis grindimis Miškinių tilto per Jaros upę. Grodavo muzikantai, kartais armonika Jurgis Piliponis, susirinkdavo visi iš plačios apylinkės. Vyrukai turėdavę naminukės, dėl linksmumo išgerdavę kiek. Tačiau apie 1952 metus kažkoks smagus vyrukas stipriai švystelėjo akmenį ir tyčia ar netyčia pataikė vienam iš bešokančių į galvą. Užmušė. Po šios nelaimės ant tilto šokiai nebevykdavo.

Didysis apsisprendimas ir tikras gyvenimas

Apie vedybas kalba su šypsena. Tarsi ir nemylėjusi, nejautusi tikrosios meilės, bet vyras ją mylėjo, ištekėjus buvo labai geras ir apie geresnį jau ji niekad nebegalvojusi. Atsidūsta, kad taip gera būtų, jei Baliukas dar gyventų, taip gera abiems būtų. Išaugino sūnų ir dvynes dukras. Atvažiuoja ir vaikai, ir anūkai. Tebeturinti lengvąjį automobilį. Pirmąjį, raudonos spalvos žiguliuką „su paskyra“ įsigiję dar prie sovietų. Vėliau pakliuvę į avariją, ties koplytėle susidūrę su kitu automobiliu ir savąjį tiek sukūlę, kad suremontuoti jau neįmanoma. Apie tai nelaimingų nutikimų prisiminti nelinkusi moteris daugiau ir nepasakoja, ranka numoja – svarbiausia, kad tada gyvi išlikę.

O štai prieš keliolika metų vienam žmogui labai prireikė senovinio šventinio vežimo – „lineikos“. Taip reikėjo, kad jis už vežimaitį pasiūlė visai neblogą automobilį. Mainai įvyko. Senoviniai ratai, matyt, puošia sodybą, o „žiguliai“ stovi uždaryti garaže. Toks gelsvos spalvos, labai modernus automobilis, bene penktukas, mat jam ant šono įpaišyta „VAZ 1200“. Prieš porą metų dar iki Svėdasų ar kiek tolėliau nuvažiuodavusi. Nūnai jau nebeišvažiuojanti, nes duktė drausti ėmė. Vaikai dažnai aplanko, visko ko reikia priveža.

O kadaise gyvenimas buvęs nelengvas. Ypač pirmais kolūkio metais. Tėvelis dėl tokio virsmo labai išgyvenęs. O jaunesniems, kurie tarsi savo nuosavybės ir neatidavė, gal ir lengviau buvę. Balys darbavęsis buhalteriu, net Kaune kursuose buvęs, bet nedidelį Salomėjos Nėries vardu vadintą ūkelį sustambino, įtraukė į „Gegužės 1-sios“, ten jau mokytesnių skaičiuotojų buvę. Tuomet išėjęs vairuotoju, vėliau brigadininku, po to fermos vedėju. Bronė ėjusi į laukininkystę, vėliau prižiūrėjusi arklius. Vienu metu paragavę ir verslo – bene trejus metus pynę krepšelius, kuriuos seniau naudodavo laidotuvėse. Buvę tokie papročiai, kad eina į šermenis ir vos ne kiekvienas nuneša krepšelį su gėlėmis. Karas, pokaris, melioracija – daugiau nei dvi dešimtys sodybų išnyko, o apie dvi dešimtys išliko iki šių dienų.

Šiandienos šypsena…

Kuomet užsukau dar kartą, buvo pats vasaros karštymetis. Per kiemą prie manęs atrisnojo didelis, bičiuliškas, škotų aviganis, vardu Mirta. O moteris ja tiesiog gėrisi – tokia sargi, protinga, bičiuliška. Karštą dieną sodelyje duobę išsirausia ir joje vėsinasi, bet moteris nepyksta. Labai gauruota, tai karšta. Anksčiau pati apkarpydavusi, bet dabar kažkaip užleido – planuoja paprašyti žento, kad nors kartą šunį nuvežtų į kirpyklą mieste.

„Kad tik vandeniuko nepristigt…“, – rūpestingai prataria ir šypteli moteris. Bet gal taip nenutiks, nes gyvulių jau nelaikanti. O anksčiau tai penkias karves laikiusi, tai daug vandens kibirais prinešiota, gal dėl to taip ir palinkusi. Sodžiaus buitis, jauki troba, ypač kamara – virtuvėlė, kurios krosnis ir vasarą pakūrenama. Virusi vištoms bulvių ant plytos, tai ir įšilo. Jaukiau.