Anykščių miesto globėjas šv. Jonas Nepomukas. Šis šventasis vaizduojamas Anykščių miesto herbe, kurį Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas miestui suteikė 1792 metų sausio 17 dieną.
Liepos mėnesį Anykščių koplyčioje veikia paroda „Šv. Jono Nepomuko vaizdiniai dailėje“.
Šioje parodoje eksponuojami Anykščių miesto herbe vaizduojamo šv. Jono Nepomuko atvaizdai, pasiskolinti iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų.
Parodoje galima išvysti XIX-XX amžiuje sukurtų šv. Joną Nepomuką vaizduojančių medžio skulptūrų ir grafikos darbų.
Kas gi yra tas mūsų Anykščių miesto globėjas šv. Jonas Nepomukas (1345 – 1393)? Jis ir kanauninkas, pagarsėjęs kaip išmintingas dvasininkas, kanonų kūrėjas, mokytas žmogus, o drauge guvus ir simpatiškas vyras, Čekijos karalienės nuodėmklausys, išdrisęs pasipriešinti karaliui Vaclovui IV ir neatskleidęs, ką per išpažintį prisipažinusi karalienė.
Už tai valdovo tarnų buvo sučiuptas, nutemptas ant tilto per Vltavos upę Prahoje, sumuštas ir įmestas į vandenį. Vos garbingasis nuodėmklausys paniro upės vandenų tėkmėje, toje vietoje pasirodė ir sužibo penkios žvaigždės – kankinystės ženklas, kuris lėmė jo paskelbimą šventuoju. Šio šventojo garbinimo tradicija išplito po visą Europą, ypač populiari tapo Abiejų Tautų Respublikoje – Žečpospolitoje, taigi, ir Lietuvoje. Šv. Jono Nepomuko skulptūros puošė bažnyčių altorius, puikavosi sodžiuose ir pakelėse statomuose koplytstulpiuose, net miestų herbuose. Kai 1792 metų sausio 17 dieną laisvojo miesto privilegiją valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė Anykščiams, miestas buvo apdovanotas herbu su šio šventojo atvaizdu. Šv. Jonas Nepomukas Anykščių herbe vaizduojamas stovintis ant triarkio mūrinio tilto per upę. Jis, apsirengęs kanauninko drabužiais, galva padabinta laurų ir gebenės vainiku. Vienoje rankoje jis laiko kryžių, o kitoje – palmės šakelę. Tačiau neilgai Anykščiams buvo lemta džiaugtis herbu bei nepriklausomybe: jau po kelerių metų mūsų žemes užgrobė Rusijos imperija.
Istorinis, pirmapradis herbas į Anykščių miesto gyvenimą sugrįžo tik beveik po dviejų šimtų metų: dailininkės Laimos Ramonienės šiek tiek pataisytą, nauja stilistika pagyvintą jo etaloną Lietuvos Respublikos Atkuriamasis Seimas patvirtino 1992 m. lapkričio 4 d.
Anykščių miesto šventei skirtoje parodoje anykštėnus pasitinka savamokslių liaudies meistrų kurtos mūsų miesto globėjo šv. Jono Nepomuko skulptūros.
Šv.Jonas Nepomukas, jo istorija, sąsajos su mūsų miestu – puiki tema vaizduojamojo meno, mažosios architektūros, literatūros, dramos kūriniams, tad ne kartą nuolat stebėjausi – kodėl Anykščiuose iškilmingai neminima miesto globėjo šventė? Kodėl šio šventojo simbolių, dėmesio jam tiek mažai? Bet pagaliau Anykščių menų centro padalinyje, Anykščių koplyčioje, atverta solidi paroda, skirta šv. Jono Nepomuko vaizdavimui lietuvių tautiniame mene – eksponuojama bene penkiolika skulptūrų bei penkios litografijos iš XIX – XX amžiaus, taip pat Anykščių miesto vėliava, herbas ir medalis, sukurtas puikaus metalo plastikos meistro Jono Žuko.
Parodos rengėjas, nuosekliai besidarbuojantis menotyrininkas bei parodų kuratorius Dalius Baltranas pažymėjo, kad ypač smagu, jog, bendradarbiaujant su M. K. Čiurlionio nacionaliniu dailės muziejumi Kaune, pavyko sudėlioti visai neblogą ekspoziciją, skirtą Anykščių miesto globėjui šv. Jonui Nepomukui. Ypač dėmesį patraukia mediniai dievukai – Joneliai. Daugelis jų surinkti iš griūvančių, sovietmečio ateizmo laikais naikinamų pakelės koplytstulpių, stovėjusių šalia tiltų, malūnų, upelių, mat tikėta ir tikima, jog šis šventasis yra tiltų globėjas, gelbstintis nuo nelaimių vandenyje. Ekspozicijoje išsiskiria įspūdingo aukščio skulptūra iš nežinomos bažnyčios. Joneliai vaizduojami su įprastais atributais – kanauniko drabužiais, kunigišku beretu, kryželiu bei palmės šakele rankose, galvą supančiomis žvaigždėmis, skiriasi tik spalvų dermė, laikysena. Seniausias parodos eksponatas, datuojamas 1829 metais, spalvotos litografijos raižinys; naujausias – 1928 m. meistro Kovalskio sukurta skulptūrėlė, datuojama 1928 metais.
Anykščių miestas bičiuliaujasi su savo dangiškojo globėjo gimtuoju miestu Nepomuku, esančiu Čekijoje. Dažnas anykštėnas, lankydamasis Prahoje ir eidamas per Karolio tiltą, paglosto bareljefą šalia šv. Jono Nepomuko skulptūros vildamasis, kad tą akimirką sugalvotas noras išspildys. Šv. Joną Nepomuką įamžinančių ženklų yra ir mūsų mieste. Tai reljefas – bareljefinis herbo liejinys, įrengtas ant pėsčiųjų tilto, bei stogastulpis su Jonelio skulptūra prie Anykštos upelio. Vis dėlto anykštėnų požiūrį į pastarąjį miesto globėjo atvaizdą koplytstulpyje reikėtų vadinti skandalingu. Mat vasarą jį visai užstoja ne vietoje išsikerojęs klevas. Kyla klausimas, negi nė vienas anykštėnas nemato, kad taip neturėtų būti? Juk reikėtų mūsų šventąjį globėją iš pagoniškos gamtos glėbio išvesdinti ir atverti visų akims.
Paroda veiks iki rugpjūčio 6 dienos.
Mano galva niekaip nesueina galai tarp pristatomos organizatorių parodos, vykdomos pagal rajono savivaldybės remiamą projektą ir pačios savivaldybės administracijos ir politės mero komandos vykdomos kultūros politikos ir viešo komunikavimo.
Keista, kai savivaldybės viešame tinklapyje -anyksciai.lt , kultūros ir turizmo skiltyje nerasite informacijos apie šią parodą.
Taikliai pastebėta, kad mieste neminima miesto globėjo šventė. Tačiau reikia atsigręžti į veidrodį kiekvienam ir pažiūrėjus atsakyti ką mes matome ir ar pažįstame tai ką matome atspindyje? Kodėl apie matomas kultūros ir istorijos atminties išsaugojimo problemą užsimenamos tik spaudos rašiniuose, o ne tiesiogiai tiems, kieno jie žinioje yra ir pareigose įrašyta rūpintis bei puoselėti ir išsaugoti kultūros, meno ir istorinės atminties simbolius savoje aplinkoje?