Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai surinkti beveik iš visų žemynų.
Gegužės 25 – 29 dienomis Anykščių kultūros centre vyko penktasis, jau tradiciniu tapęs Tarptautinis šokio festivalis „Pėdos“. Jame anykštėnams buvo parodyti penki profesionalių, Lietuvoje ir užsienyje garsių šokio trupių spektakliai suaugusiems ir vienas vaikams.
Pasak Anykščių kultūros centro direktorės Dianos Petrokaitės, festivalis „Pėdos“ yra išskirtinis reiškinys Lietuvos kultūriniame gyvenime, nes jis yra vienintelis toks, regionuose propaguojantis šiuolaikinio šokio meną. „Į festivalį šokio trupės atveža pačius naujausius, premjerinius spektaklius. Dalyvauti „Pėdose“ jau siūlosi patys, pastebėjo Diana Petrokaitė. – Šio festivalio „vinis“ – jau penktą kartą festivalyje dalyvaujantis Kauno šokio teatras „Aura“, anykštėnams parodęs šokio spektaklį „Ištrintos durys“ (choreografė Birutė Letukaitė, videografija – Tadas Stalyga ir Albinas Liutkus, muzika Beno Trakimo). Dar viena šio festivalio „vinis“ – Auksinio scenos kryžiaus laureatas, šokėjas, choreografas, pedagogas Marius Pinigis, atvykęs su šokio trupe „Nuepiko“, kuri paskutinę festivalio dieną parodė šokio spektaklį „Niekur, bet ne čia“. Festivalyje šokėjai bendrauja ir tarpusavyje, ir su Anykščių meno kolektyvais, dalijasi patirtimi. Beje, trijuose šokio spektakliuose dalyvavęs (tarp jų – ir spektaklyje vaikams) M. Pinigis vedė užsiėmimus šokėjams bei teatralams.“
Pats splvingiausias ir išraiškingiausias šio festivalio pasirodymas, sutraukęs bene daugiausia žiūrovų, buvo premjerinis šokio teatro „Aura“ spektaklis „Ištrintos durys“, kuriame šokanti Julija Strupaitė – vienintelė šokėja lietuvė, o kiti atlikėjai – iš Japonijos, Kanados, Pietų Korėjos, Meksikos, Italijos, netgi Taivano…“ Mes kuriame savo pačių avatarus, savotiškus savo šešėlius, savęs nuotrupas. Ir tai vyksta ne dėl savęs, o dėl kitų. Dėl kitų mes save dekonstruojame, kuriame iš naujo. Mes tampame patys sau svetimi, pasimetę savyje, savo pačių avatarai. Avatarų bendruomenė įleidžia vidun ir ištrina duris“, – taip pristatomas 1980 metais susikūrusio pirmojo Lietuvoje šiuolaikinio šokio teatro „Aura “ spektaklis, salėje nepalikęs abejingų. Jam tebevadovauja jo įkūrėja ir meno vadovė B. Letukaitė.
Mano nuomone, festivalio spektakliai skirti intelektuliam žiūrovui. Antai „Nuepiko“ spektaklis „Niekur, bet ne čia“, kuriame šoka jau minėtas M. Pinigis, skatina atverti save, gvildena egzistencines problemas. Kiekvienas spektaklį gali suprasti savaip, tad gal todėl didelio kiekio žiūrovų ir nepritraukia, šiame spektaklyje buvo daug tuščių vietų.
Kauno šokio teatro direktorei ir choreografei Birutei Letukaitei atminimo statulėlę ir originalų padėkos raštą (aut. Julius Jakubėnas) įteikia Anykščių kultūros centro direktorė Diana Petrokaitė. 
Juk 10 eurų kainuojantis bilietas tikrai ne kliūtis pamatyti spektaklius, kurie didmiesčiuose ir užsienyje kainuoja kelis kartus brangiau, be to, ir bilietų į premjerinius spektaklius neužtenka. Antra vertus, buvo žmonių, kurie skundėsi, kad jie net nežinojo, jog šis festivalis vyksta, reklamos apie jį buvo mažai.
Festivalio dalyviai gyveno „Nykščio namuose“ ir kaimo turizmo sodybose, laisvalaikiu leidosi rogutėmis nuo Kalitos kalno, maudėsi baseine.
Pritariu visiems komentatoriams. Manau, kad Anykščių kultūra pasiekė kažkokį tašką, nuo kurio reikia pradėti kažką naujo. Ar kultūros vadovai dar nemato, kad eilę metų vykstantys renginiai tapo nebeįdomūs, jų daugybė ir kartais peršasi nuomonė, kad didžioji dalis renginių tik atstumiami. Kam to reikia, juk ne kiekybė esmė. Apie profesionalius renginius, apskritai sunku kalbėt, nes man peršasi nuomonė, kad rajone visai nesiekiamas profesionalios kultūros vykdymas ir žiūrovo ugdymas. Ar aš kažko nesuprantu.
Skaitant straipsnį, širdis kraujuoja. Tokio lygio kolektyvai, scenos kryžių laureatai. Kaip „priauginti” anykštėnus prie aukštosios kultūros, gerbiamieji, čia mūsų visų problema, taip pat ir mano, kaip paprasto žiūrovo. Antri metai sėdint salėje, patiriu didžiulę gėdą, kad salės tuščios, labai baisi situacija.
Mano nuomone vyriausias rajono mentorius, rajono kultūros tarybos narys, patariantis pačiam merui kultūros strategijos klausimais, pedagogas, politikas turintis savo politinės veiklos biudžete patvirtintą reprezentacinių lėšų sąskaitą gali sau leisti išpirkti bilietus visiems švietimo sistemoje dirbantiems mokytojams ir taip prisidėti prie kultūros sklaidos ugdymo sistemoje.
Anykščių vadovų klubas, Rotariečiai, Pasaulio anykštėnų draugija ir kitos nevyriausybinės organizacijos paskatintos rajono kultūros organizatorių galėjo suvesti šimtus žiūrovų.
Tačiau puikybės ir nesveikų ambicijų veiksniai stipriau įtakoja ir politnius lyderius ir vietos verslininkus ir anykštėnų organizacijas, kurios tik per valdžios rinkimus būna aktyvios kaip uodai per šiltąjį vasaros pradžios laikotarpį, kylant ar leidžiantis saulei…
mano nuomone KC, turintis rajone virš dešimt filialų, bei bendradarbiaujantis su kitomis savivaldybės įstaigomis neišnaudoja kultūros komunikacijos priemonių ir neieško atėjimo iki žiūrovo, gyvenančio Anykščių rajone ar šalia Anykščių galimybių, kad šis būtų susidomėjęs gauti kultūros produktą ir sumokėti tą bilieto kainą už profesionalų meną.
Gal šioje srityje reikia keisti požiūrį į žiūrovą?