Kadaise, nuo pat amžių tolimųjų plačiau mąstantys sodiečiai norėjo nors vieną savo atžalą į aukštesnius mokslus leisti, kad vargo juodo nevargtų, paskui arklio užpakalį nesekiotų, o pasiturimai gyventu, pagarboje būtų, pyragą valgytų, artimiesiems savo autoritetu na ir pinigais pagelbėtų. Tėviškę apleisti panorę ar miestuose ar užsienyje apsigyventi sumanę taip pat dažnai pasitelkdavo geležinį, visiems suprantamą argumentą, kad išeinąs į platesnį pasaulį todėl, kad pabodo paskui arklio užpakalį sekioti. Vis tas arklio pasturgalis… Anykščių valstiečių vaikas, būsimas vyskupas Antanas Baranauskas baigęs Rumšiškių raštininkų mokyklą, 1853 m kovo pabaigoje, vieną ūkanotą dieną sėdo į arklio traukiamą vežimą ir į pirmąją savo savarankiško darbo vietą, į tolimą Vainuto miestelį Žemaitijoje iškeliavo. Istorinis posūkis betarpiškai susijęs su arkliu, tad Arklio muziejaus vyrukai sumanė tą žygį atkartoti ir 2013 m. gegužės pradžioje išsirengė į istorinės atminties kelionę.
Šližiauti ir diržauti…
Visiems tarsi ir žinoma, kad mūsų genijus Antanas Baranauskas vaikystėje buvo nepaprastai išdykęs vaikas. Prie darbų nepritampantis, pritingintis na ir nelabai gebantis – išvažiavęs kartą akėti, bet “ sekioti paskui arklio užpakalį “ nesisekė – ne tik nieko gero nesuakėjo, bet ir suvaldyti gyvulio negebėjo, tas akėčias ir darbininką visia be laiko, savo valia į kiemą atitempė. Čia gi ne daineles linksma kurti, vyresniems vyrams net ir smuklėn nuėjus visokias “ baikas traliuoti, net iš žydų šaipytis. Čia ne prie upelio valandų valandas leisti, žuvauti, šližiauti, poetingai pasaulį pažinti, tuomet namo sugrįžus kentėti ir ašarą nubraukus vėl linksmai traliuoti: “ Diržas raudonas, duos per šonus, iškapos akis…“
O arklius gi mylėjęs, net tautosakos dalykėlių apie kumeliuko krikštynas – “ sambarius „, kuomet jaunimas kaip galėjo linksminosi – dainavo, krykštavo, valgiais gardžiausiais ir net arielka, su medumi suvirinta, vaišinosi. arklius gerus laikydavo kuomet vyskupu buvo. Seinuose vis tarp begalės darbų laivų valandėlių surasdavo – dažniausiai sekmadienio popietę bene keturis juodus žirgus į raudoną karietą pakinkydavo. Ir vežiko suraginti, jie leisdavosi smagia žingine, ganytojas pasivaikščioti į Augustavo girią keliaudavo.
Baranausko kelionės atšvaitai...
Tądien – 1853 m. kovo 26 – ąją, ketvirtadienį gi buvo neišvaizdus arkliokas, nešnekus vežikas, tarškantys ratai. Sėdo vežiman be didelio džiaugsmo – jautri buvusi jo širdis. Kilo tylėdami aukštyn iš miesto slėnio, tarškėjo ratai ant grubaus vieškelio. Paskendęs liūdnuose apmąstymuose nuo kalno žvelgia į mielas vietas, privažiuoja Ukmergę, lietus pila tiek, kad tenka pirkti lietsargį – už 6 auksinus ir 10 grašių. Rytojaus dieną ties Gaižiūnais kelias bjaurus, purvinas vos išbrendamas. Ties Šėta arkliai jau nevalioja vežti – tenka išlipti ir eiti šalia vežimo. Trečiąją dieną jau Kėdainiuose, prie išsiliejusio Nevėžio. Sekmadienį luotu persikelia per Dubysą, apsistoja ir nakvoja Raseiniuose. Viduklėje vargsta keturias valandas laukdamas arklių. Naudojasi mat valsčių pašto stočių paslaugomis, keliauja kaip caro administracijos valdininkas. Viduklė, Tauragė ir antradienį prieš pat vidurnaktį pasiekiamas Vainutas – pirmoji savarankiško darbo vieta.
Logistika ir pirmoji diena
Tokiam žygiui pasiruošti reikėjo sumanumo. Per ūkininkų sąjungą, per pravažiuojamų rajonų savivaldybes, turizmo centrus ir kitais kanalais buvo suieškoti žirgų laikytojai, sutarta, kad jie įsijungs į žygį, nuvažiuos nors po keliolika kilometrų. Tartasi ir dėl susitikimų mokyklose, muziejuose, miestų bei miestelių aikštėse, dėl nakvynės kaimo turizmo sodybose ar tiesiog pas gerus žmones. Nuo taip pat žygius į platų pasaulį, apsisprendimus didžiuosius simbolizuojančios Anykščių geležinkelio stoties, turizmo sezono atidarymo dieną 2013 m. gegužės 4 – ąją su didele iškilme keliautojų į Vainutą vežimaitis širmo žirgo traukiamas, Vidmanto Banio važnyčiojamas pajudėjo prieš pat vidurdienį. 
Šalia ant pasostės patogiai įsitaisęs Egidijus Musteikis, kaip tikras šeimininkas mostelėjo dešine ranka, tarsi laimindamas pasiliekančius, tarsi sėkmės ir sau ir kitiems keliautojams linkėdamas. Kavarską pasiekti netruko. stabtelėjo, šaltinio vandenį gėrė ir mielų moterų pateiktais koldūnais seniūno kavinėje gardžiavosi. ten jau pakeitęs vežiką bei arklį – kumelaitę Musę vadeliojo Egidijus Katinas iš Niūronių. Dideli sunkvežimiai ir mažesnieji automobiliai nebaisūs – vėju pasiekia Vidiškius. Ten jau stambiąją žemaitukę maino į ristūnę Olimpiją ir didžia sparta Ukmergėn nulekia. Vietiniai muziejininkai vaišina sūriu ir alumi. Visgi Vilkmergės brovaras neprastas.Ir dovanoja skėtį – Baranausko kelionę tikriausiai primena. Deltuvoj pasitinka Juozas Kondratas, sužino apie Milašiūnus. Ilsisi – juk pirmasis 50 km. etapas jau įveiktas.
Antroji, trečioji diena
Bičiuliai Alfonsas ir Albertas Marazai sunkvežimiu iš Krakių atsiveža kelionei sunkiųjų veislės kumelę Varsą. Bukonyse su arklių augintojais kartu keliaujantis jau muziejininkas Audrius Laskauskas, susitinka su vietinės mokyklos mokinukais. Ties Šėtos kapinėmis bevažiuojančius sustabdo nuoširdi, arklius mylinti moteris Aldona ir dovanoja maišą cukrinių runkelių – bus žirgeliui pasistiprinti. Tądien įveikti 33 kilometrai, o rytojaus rytą iš Žemųjų Kaplių išrieda pasirengę nuvažiuoti vos ne 40 kilometrų. Daukainiai, Aristavos tvenkiniai, Taučiūnai ir čia garbingai stovintis paminklas pirmąjam Lietuvos savanoriui žuvusiam mūšiuose už tėvynės laisvę 1919 m. pradžioje. Kėdainiuose stoja ties paminklu kunigaikščiams Radviloms. Josvainiai, Pernarava, kur ūkininkas dovanoja maišą avižų, žygeivius gardžiausiais valgiais vaišina mokytojai.
Tolimas kelalis…
Ketvirtąją dieną ant vežimaičio sėdynės baltai pasirėdęs ir plačiabrylę skrybėlę užsivožęs, neregėtai malonus ir kuklus sėdasi pats muziejas direktorius Antanas Verbickas. Tarsi nujausdama čia pat pasirodo ir Lietuvos Radijo žurnalistė alma Valantinienė. Du kumeliukus primenantys žemaitukai ir du tvirti vyrai – jų šeimininkai ir vadeliotojai. Šauna ekipažas Ariogalos link. Žirgelis Aisetas tinginiauja – jam ir priklauso šiek tiek išdidumo, juk jis didžiojo žygio žirgais iš Lietuvos į Juodosios jūros pakrantę dalyvis. Krosna tempia be tingio, poroje risenančią įžymybę skatina greičiau bėgti. Dubysos slėnis, Raseinių mietas ir stabtelėjimas, susitikimas su piliečiais prie garsiojo Žemaičio paminklo. gegužės 9 – ąją vežimaičio keivis jau arklio muziejas vadovas Mindaugas Karčemarskas. Sujainiai, Viduklė – garsi ten kunigavusiu kovotoju už tikėjimo laisvę Alfonsu Svarinsku. 
Nemakščiai ir Batakių vienkiemis, kur jau ir aš pribūnu. dalyvauju vakaronėje, bendraujame su vietiniu jaunimu, mėgaujamės Irenos Šileikienės vaišėmis ir jos pastogėje apsinakvojame.
Mano diena ir finišas
Pakirdę gegužės 10 – ąją nei Batakiuose nei Tauragėje arklių negavome – Raimondas Ramanauskas, turėjęs mus šiomis vietomis vežti susilaužė ranką.Nuo Stirbaitinės išjudėjome ūkininko Jurgio Bendiko kumelės Betos traukiama karietaite. Sunkiasvorė sartė, iš garsios eržilo Žaizdro giminės visaielegantiškai ir sparčiai bėgo. Net prilaikyti teko.Pakščių balsų palydimi skriejame pavasario laukų apsuptu žvyrkeliu, įsukam į asfaltuotą kelią. Sodietis šypsosi pro plonus, kaubojiškus ūsus, kalbame ir apie ūkį ir apie pasaulio įvykius. Jo žmona vėliau pratarė: “ Tai jau pripolitikavot…“ Tylos gatve pro kapines sukame prie Sartininkų bažnyčios. Nuo čia jau sunkiasvore Kaštone keliaujam, dunda į kietą kelią jos nekaustytos kanopos. Naujas vadeliotojas Algirdas Taroza be perstojo kalbasi telefonu – niekaip nuo ūkio reikalų atitrūkti nesiseka. Visgi namuose liko 34 arkliai, 200 galvijų, 200 hektarų rūpesčio reikalaujančios žemės. Pakeliui stabdo Lietuvos televizijos komanda, operatorius ropščiasi į vežimaitį, filmuoja. Jau Šilutės rajonas, Kyvuliai, prieš pat Vainutą prisijungia dar trys vežimai – juose Šilutės ir Anykščių rajonų vadovai, kaimo kapelos muzikantai. Į istorinį miestelį įriedam su muzika…
Atomazga
Tas miestelis lyg tai karuose vis pasižymėdavęs, tad ir vardas prilipęs slaviškas, tarsi su lietuvių vartotu žodžiu “ vaina „, kaip vadindavo karą susitapatinęs. Tad Vainuto herbe patranka puikuojasi. Daug kartų degęs, gaisrų rykštės niokotas šis miestelis bažnyčia jau ne ta ir šiaip gal nė vieno pastato iš A. Baranausko laikų nelikę. Kaip jis ten gyvenęs, vis su valsčiaus ponais kortuotų, vakaruotų keliaudavęs, vis „porterio „, kitokio alaus padaugindavęs, bloguodavęs ir kaskart vengti vaišių prisiekinėdavęs. Na ir pavyko nustoti taip paikai gyventi – pirkęs gimnazijos baigimo pažymėjimą seminarijon dvasiškojon įstojo. Dievo balsas, pašaukimas tikriausias tikruoju keliu išvedė…
Sveikino, kalbėjo aikštėje susirinkę, pietūs garbingų žmonių buvo. Paskui grįžom namo, stabtelėjome Tauragėje. Lijo šiltas, kvapnus, toks išsiilgtas pavasario lietus.
