Istorinė Šlapiašilio arija

Butėnų kaimo šlapiose palaukėse nuo senų laikų buvo plačiažemio Lapinsko valdomas „užusienis“, o vėliau prisidėjus dar ir daugiau pakraštinių laukelių susikūrė Šlapiašilio kaimas. Buvo net nedidelė ūlytėlė, o 1923 m. kaime priskaičiuota 16 sodybų su 89 gyventojais… Gyvas kaimas buvo iki pat tos vasaros, kada nusipirkęs Bublio namus miestelyje ten išsikraustė Antanas Stasiškis su šeimyna, o tėviškės sodybą palengva nugriovė. Ir nebeliko kaimo.

Šlapiašilio arija

Šlapiašilis – garsaus solisto Aleksandro Kutkausko-Kutkaus gimtinė.  Gimęs čia 1889 m. pavasarį devynių dešimtinių ūkį nuomavusių žemdirbių šeimoje, pakrikštytas Svėdasų bažnyčioje. Tiesa, tėvelis labai pykęs, kad krikšto tėvas kiek įgėręs pamiršo tėvų parinktą Pranciškaus vardą, o pakrikštijo Aleksandru. Apie savo vaikystę jau būdamas Amerikoje prisimindavęs, kuomet žiemos vakarais blankokai šviečiant į sienos plyšį įspraustai balanai motina verpdavo, tėtis pančius sukdavo ir gražiai dainuodavo. Tai ir buvusi pirmoji konservatorija, matyt, lėmusi Aleksandrui dainininko dalią. Mokęsis gimnazijoje, Petrapilyje baigęs teisės studijas, kartu prigimties dovaną – labai gerą balsą – be atvangos lavinęs.
Ėmęs dainuoti operos scenoje Odesoje, lavinęsis Italijoje, o sugrįžęs į laisvą tėvynę tarpukariu buvęs vienu iš svarbiausių lietuviškosios operos solistų. Tik Kipro Petrausko dominavimas, jo kartais ir perdėta šlovė sutrukdė kukliam svėdasiškiui tapti svarbiausiu tenoru. Tarpukario gyvenimas vis modernėjančiame Kaune, karo šmėkla, sovietų okupacija, karo baisybės ir nuojauta, kad reikia gelbėtis raudoniesiems dar nesugrįžus. Vokietija, pabėgėlių stovyklų proza, o po to jau Amerika.  Ką patyręs, kaip gyvenęs, ką matęs, kada laimių ir nelaimių patyręs sudėjo į neploną atsiminimų knygą  „Dainininko dalia“ – svėdasietiškai, su giedria nuotaika, įdomiai, gyva kalba surašytą.

Juozo Baltušio raštuose
įamžintas….

Balys Lapinskas – tvirtas vyras. Stribas. Po to vadovauti nelabai linkęs buvo, tai dirbo  paprasčiausiu gyvulių šėriku, laikydavo puikų kumelį, mokėdavo tiksliai pastebėti, pabrėžtinai pasakyti, vis žodį „broleli“ pridurdamas.
Mykolas Stasiškis – ramus, pamaldus žmogelis, gal bijodamas į Sibirą patekti ar kaip kitaip nukentėti, nors, atrodytų, ir nebuvo už ką, pačioje kolektyvizacijos pradžioje sutiko pirmininku būti. Visą, jau gal iš keturių kolchozėlių sulipdytą Mičiurino vardo kolektyvinį ūkį valdyti. Vaikščiodavo kailiniokus virve susirišęs, mandagiai į darbą prašydavo, vis žodelytį „tamstyte“ pridėdamas, o pamatęs dirbančius pasveikindavo „Padėk, Dieve…“ Ir tik po to teiraudavosi, ar čia savo ar kolchozo bulves kasa. Viskas jam buvo gerai. Greitai jį iš rajono atsiųstas rimtas pirmininkas Vladas Kalčys pakeitė.
Pakrūmių pakrūmėse nedidelėje trobelėje gyveno Šukys, aplinkinių dar ir Laukiu vadinamas. Jis buvo rašytojo Juozo Baltušio giminaitis, tai tas Šlapiašilio žmogelį ir savo raštuose įamžino. Yra toks apsakymas „Ko nepasakė Laukys“. Paskaitykit… Bet juk geriau tikras šio sodžiaus palikuonį Antaną Stasiškį paklausti apie gyvenimą sodyboje prie to gražaus beržo, apie darbus, retą lietuvišką uolumą, stengiantis padaryti ir daug, ir labai gerai. Apie tai, kaip nebematydamas perspektyvos persikėlė gyventi į miestelį – arčiau žmonių, arčiau bažnyčios, kurios rūpesčiais daug metų gyvena.

Apsukruoliai Tamošiūnai

Dar didžiųjų – XIX – XX amžių sandūroje neturtingi Šlapiašilio kaimo gyventojai Tamošiūnai gebėjo neregėtai praturtėti. Ne žemę pabalinę dirbdami, kultūrindami, bet pirkliaudami tiek prakuto, kad net bajorystės dokumentus iš kažkokio visai nusigyvenusio šlėktelės nusipirko, pirklių gildijon įstojo, kartu teisę trimis arkliais su skambalėliu važinėti įgydami. Ką pelnęs, tėvas be gaišos investavo, juk buvo laikas, kai žemė pasidarydavo viliojamai pigi. Tai savo sūnums ir pripirko: dvarą Galvydžiuose, gydytoju išmokė, o dukrą taip pat už turtingo jaunikio į kažkokį nelabai tolimą dvarelį išleido.  Paskui laikai keitėsi, o jau melioracijai po sodžius  siaučiant ant išdidaus bajoro Tamošiūno supykęs Mičiūrino kolchozo pirmininkas V. Kalčys nusprendė „pamokyti“. Kaip pasakojama, pats su pieštuku laukų sausinimo planus pakoregavo, neryškiu brūkšneliu Tamošiūnų sodybą nuo žemės paviršiaus nušlavė.
Sūnus Gintautas Tamošiūnas sugrįžo į tėviškės laukus po daugelio metų, jau Lietuvai tapus nepriklausoma. Nupirko netolimų kaimynų Rimų sodybą, ją perstatė, žemę uoliai dirbo, įvairias kultūras sėdi bandė, augino. Nūnai patyręs, kad su mėsiniais gyvuliais geriausia, šiokią tokią bandą grūdintų šiaurės kraštų galvijų ir žiemą pievose prie sodybos gano. Visokių šio pasaulio nuotykių patyręs, daug jų buvo ir šioje sodyboje begyvenant, G. Tamošiūnas dar ir Valstiečių partijai priklauso, taip sakant, pilietiškai aktyvus žmogus.
Pilietinis aktyvumas ir visai neblogas įžvalgumas jo sūnų Gintarą į Lietuvos Respublikos Seimą nuvedė. Šiek tiek pasistūmus Darbo partijos sąrašo išrinktųjų eilutei po to, kai Viktoras Uspaskichas išvyko į Briuselį, į Europos parlamentą, jaunasis Tamošiūnas tapo Seimo nariu. Vienas jauniausių Seimo narių priklauso kelioms darbo grupėms bei ryšių su užsienio valstybėmis komitetams. Nepasakysi gi, kad jis tik be naudos patogų krėslą trina. Jau keletas pasiūlymų nuskambėjo ir svarbiausioje, didžiausioje žiniasklaidoje. Juk jis ir „BMW“, ir kitokių markių ypač galingais automobiliais važinėti nepatyrusiems jaunuoliams drausti siūlė, ir dar šį tą įdomaus pasakė, gryna kalba parašė…
Svėdasuose jis dažnas svečias, žmona iš tikinčios šeimos, tai ir jis dažnai į bažnyčią užsuka. Tikras smagumėlis kai pernai per Velykas seimūnas kartu su uoliaisiais parapijiečiais vėliavoms nešti vyrus telkė, o  procesijoje baldakimą nešė.

-ANYKŠTA