Istorinius mūšius kūrė nelengvai, tapė net pakeltomis rankomis

Lina RUŠĖNIENĖ

Didžiuliuose paveiksluose – svarbiausi valstybės įvykiai ir įtakingiausių asmenybių portretai. Juos kurianti skapiškietė dailininkė prisimena, kad šios temos ėmėsi tiktai tuomet, kai pasijuto pati tam subrendusi. O sumanymas drobėje įamžinti mūšius ir didikus galvoje ilgai kirbėjo, turbūt nuo tos dienos, kai valstybės atkūrimo dieną tėvas jai padovanojo Trispalvę.

Paveikslas – iš trijų dalių

„Kaip būtų galima gyventi Lietuvoje, būti lietuviu ir nebranginti savo valstybės, nesidomėti jos istorija, neaukštinti jos praeities?“ – kalbėjo svarbiausius mūsų valstybės įvykius ir asmenybes ant didelio formato drobių tapanti Laima Tubelytė-Kriukelienė.

Jos paveikslų paroda „Lietuvos istorija drobėse“ šią savaitę dar veiks Rokiškio krašto muziejuje.

Kupiškio rajono Bajorų kaime gimusi, Skapiškyje gyvenusi ir mokyklą baigusi profesionali dailininkė džiaugėsi, kad rokiškėnai domisi jos kūryba, lanko parodą, o erdvios muziejaus salės itin tinkamos jos darbams atsiskleisti.

Mat kai kurie paveikslai siekia net 170 centimetrų aukštį. Veikiausiai sutapimas, bet toks yra ir dailininkės ūgis.

Didžiausias skapiškietės darbas „Ulricho von Jungingeno žūtis Žalgirio mūšyje“ sudarytas net iš trijų dalių, o kiekvienos dalies plotis – 1,70 metro. Taigi iš viso paveikslas yra 5,10 metro pločio, nes dalys eksponuojamos tiktai kartu.

Autorė šypsojosi, kad norint jį visą nufotografuoti, tenka nešti į lauką.

Įspūdingai dideli ir kiti du paveikslai, kuriuose vaizduojami Oršos ir Žalgirio mūšiai. Pastarasis irgi yra dviejų dalių.

Tėvas dovanojo Trispalvę

Paklausta, ar laikui bėgant neapleido Skapiškio, Utenoje gyvenanti L.Tubelytė-Kriukelienė sakė, kad tėviškėje lankosi bent kelis kartus per metus.

Čia palaidoti jos giminės, seneliai ir tėvai, nuo mažens skiepiję visiems keturiems vaikams lietuvybės jausmą. Jau tuomet, sovietmečiu, tėvai negailėjo karčių žodžių rusų okupantams, klausėsi Amerikos balso per radiją. O kaip nuoširdžiai jie džiaugėsi atkurta Nepriklausomybe!

„Nepriklausomybės atkūrimo proga tėvas man padovanojo Trispalvę“, – su jauduliu šią akimirką prisiminė pašnekovė.

Miestelyje likęs gyventi ir brolis Vidmantas Tubelis.

Prisiminimai apie vaikystę, tėvus, sodybą nugulė dailininkės jaunystės darbuose. Ji tapydavo abstrakcijas ir figūrines kompozicijas, pavyzdžiui, moteris vakare prie ežero. Bet tuomečiame Kauno politechnikos institute radijo elektroniką studijavęs ir istorija besidomintis vyras Kęstutis Kriukelis vis užsimindavo: „Imk ir nutapyk Žalgirio mūšį.“

Jai ir pačiai tokia mintis kirbėjo galvoje. Bet tuo metu augino dvi dukras, mokytojavo ir baiminosi, kad dar trūksta laiko bei patirties. Kad nupieštum istorinį paveikslą, reikia ne tiktai dailininko talento, bet ir daugybės žinių.

„Paveiksle negali meluoti. Juk nenutapysi drabužių ar ginklų bet kaip – jie turi taip atrodyti, kokie tuo laiku buvo“, – aiškino skapiškietė.

Todėl sumanymą vis atidėliojo ateičiai, bet ėmė labiau gilintis į mitologiją.

Nesvarbu, nuo kur pradėti

Pirmąjį ciklo apie Lietuvos istoriją ir asmenybes darbą L.Tubelytė-Kriukelienė sukūrė prieš du dešimtmečius. Tuomet jau pati jautė, kad kūryboje nori daugiau gelmės, prasmės, ir kaip tik išgirdo kvietimą dailininkams kurti etiudus Seimo Konstitucinei salei papuošti.

Pašnekovė šyptelėjo, kad nė vieno iš 7 dailininkų pateikti kūriniai netiko, užtat nuo to laiko ji pradėjo naują kūrybinį etapą.

Šis jos paveikslas – „LDK I Statuto priėmimas“. Kad jį nutapytų, skapiškietė vyko į Taikomosios dailės muziejų, ieškojo informacijos, skaitė, gilinosi.

Rengdamasi tapyti „Žalgirio mūšį“, perskaitė Alfredo Bumblausko knygą apie Lietuvos istoriją, internete peržiūrėjo viską, ką tiktai buvo įmanoma surasti.

Pastarojo paveikslo aukštis – taip pat 1,70 metro, o ilgis – 3 metrai.

Paklausta, kaip tapo tokius aukštus paveikslus, dailininkė aiškino, kad „Žalgirio mūšį“ pradėjo nuo viršaus ir tapė lyg tapetus klijuodama – žemyn iki apačios.

„Tapyti rankas iškėlus nėra lengva, bet šiame paveiksle vaizduojamas dangus, todėl viršuje nėra daug labai smulkių detalių. O kai pradėjau tapyti tolumoje jojančius karius, darbas jau ilgiau truko, tapiau prisėdusi ant aukštos kėdės“, – prisiminė moteris.

Ji tęsė, kad patyrusiam dailininkui visiškai nesvarbu, ar nuo krašto, ar nuo viršaus, vidurio ar apačios pradėti. Juk mintyse jau būna susikurtas visas paveikslas.

Pasilypėjo ant suoliuko

Paveikslą apie Oršos mūšį buvo sudėtingiau tapyti, nes kariai vaizduojami ir pačiame jo viršuje. Taip pat ir kuriant „Ulricho von Jungingeno žūtį per Žalgirio mūšį“ – pastarąjį tapė pasilypėjusi ant suoliuko.

Tai paveikslo apie Žalgirio mūšį fragmentas, tik jame mažiau erdvės, nėra plačiai aprėpiantis, užtat kur kas daugiau detalių.

„Dailininkas pasirenka, kaip kurti. „Žalgirio mūšyje“ atskleidžiau panoraminį vaizdą ir emocijas, žirgų greitį, karių veržlumą. O pastarajame paveiksle susikoncentravau į vėliavas, aprangą, ginklus. Jie turi būti realūs, byloti, kad vaizduojamas būtent šis mūšis“, – aiškino pašnekovė.

Nutapyti tokius didžiulius paveikslus kartais užtrunka ir pusmetį. O kur dar informacijos ieškojimas, gilinimasis, mąstymas apie kompoziciją.

Bet ilgas kūrybinis procesas skapiškietės neerzina. Ji kaip tik labiau vertina tuos savo darbus, kuriems prireikė daug kantrybės, disciplinos. Ji šypsojosi, kad šių savybių tikrai turi.

Mūšius vaizduojantys paveikslai ir jai, ir sutuoktiniui atrodo labiausiai vykę, brandesni ir gilesni už kitus.

„Gal kam atrodo, kad tapyti didelius paveikslus yra vargas. Iškeltos rankos tikrai pavargsta, betgi padirbėjus kaip smagu, atgaiva sielai“, – šypsojosi kūrėja.

Ji neišskyrė vieno darbo, kuris būtų brangiausias širdžiai.

Galvosūkis dėl suknelės

Daug žinių reikalauja ir didikų, valstybei reikšmingų asmenybių portretų tapymas. Šie darbai, palyginti su mūšius vaizduojančiais paveikslais, kur kas mažesni.

Pavyzdžiui, „Barbora Radvilaitė“ yra 1,50 m aukščio ir metro pločio.

Užtat tapant istorinius veikėjus, kyla problema – norėtųsi kuo tiksliau juos atspindėti, bet XV ar XVI amžiuje nebuvo nuotraukų, nebent vienas kitas paveikslas.

L.Tubelytė-Kriukelienė paaiškino, kad klysta ir istorikai. Kurį laiką buvo teigiama, kad viename iš atvaizdų yra Barbora Radvilaitė, o galop paaiškėjo, kad visai ne ji, kita kunigaikštienė.

„Karūną nutapyti nesudėtinga, nes žinoma, kokia ji buvo, o dėl suknelės teko pasukti galvą. Perverčiau to meto kostiumų istoriją. Pasirinkau vieną, kokią Barbora Radvilaitė galėjo dėvėti. Bet nesu tikra, ar būtent tokią yra dėvėjusi“, – kalbėjo dailininkė.

Ji atviravo nebijanti suklysti. Klaida tiktai parodytų, kad darbą kūrė žmogus, o ne dirbtinis intelektas.

Tapydama kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės portretą ji vadovavosi vieninteliu eskiziuku. Toliau interpretavo remdamasi intuicija ir žiniomis, kaip atrodė ir kaip rengėsi to meto moterys.

Įkvepia pagarbą praeičiai

Pašnekovė pasidžiaugė, kad istorikai jos darbų nėra sukritikavę.

L.Tubelytė-Kriukelienė lygino, kad nedaug dailininkų kuria istorine tema. Ji reikalauja daug laiko, darbo ir atsakomybės, bet yra labai prasminga.

Juk be meilės Lietuvai, be pagarbos savajam kraštui nesukursi tokių paveikslų kaip „Kunigaikščių žaidimas – Lietuvos laikas“, „Lietuvos dienoraštis“, „Senąjį sodžių prisiminus“, „Kunigaikščiai“, „Karalienė Morta“, „Karaliaus Mindaugo krikštas“.

Pastarajame, iš šonų tarsi įrėmintame langinėmis, vaizduojamas klūpantis Karalius Mindaugas, popiežius, kunigaikščiai ir kunigaikštytės, to laiko diduomenė, kariai. Virš Kernavės piliakalnio kyla geltona saulė.

Svarbiausius valstybės įvykius dailininkė pavaizdavo paveiksle „Lietuvos istorijos slenksčiai“.

Ji įsitikinusi, kad tokie paveikslai įkvepia pagarbą praeičiai, ugdo patriotizmą, žadina žmonių širdyse orumo, pasididžiavimo savo valstybe jausmus.

Rokiškio krašto muziejuje rodoma 12 darbų, ir autorei itin miela girdėti, kad parodą lanko jaunimas, mokiniai. Ji džiaugsis, jei paroda paliks jaunuolių mintyse ryškų pėdsaką, jeigu jos paveikslai paskatins ieškoti savo tapatybės, didžiuotis tautos istoriniais herojais.

Menininko vizija

Pirmąją – kunigaikštytę Rimgailę

Laima KRIUKELIENĖ

Mano paveikslų atsiradimo istorijos įvairios. Beveik visus tapybos darbus sukūriau niekieno neskatinama. Tiesiog nusprendžiau nutapyti – ir nutapiau. Bet yra buvę ir kitokių paveikslų atsiradimo inspiracijų.

Pavyzdžiui, nutapyti Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo seseris pasiūlė pažįstamas Lietuvos žurnalistas, redaktorius ir leidėjas Juozas Vercinkevičius. Jis man sakė, kad trijų Vytauto Didžiojo seserų: Rimgailės, Danutės Onos ir Miklausės tapytų portretų Lietuvoje nėra. Man pasidarė smalsu. Taip ir ryžausi nutapyti visas tris seseris.

Pirmiausia ėmiausi tapyti kunigaikštytę Rimgailę. Na, iš tiesų informacijos apie šias tris seseris radau labai nedaug. Bet tai manęs nesustabdė. Per kelis mėnesius nutapiau kunigaikštytę Rimgailę, vėliau gimė kunigaikštytės Danutės Onos ir kunigaikštytės Miklausės paveikslai. Kartu su kitais lietuvybės tema nutapytais kūriniais jie buvo eksponuoti įvairiuose muziejuose, galerijose.

Projektas „Krašto santakos. Laikmatis“