„Jei Faustina „užsidega“, jos nesulaikysi“

Anykščių Jono Biliūno gimnazijos dešimtokė Faustina Kiaušaitė šiuos mokslo metus, kaip ir dauguma bendraamžių, baigia nuotoliniu būdu. Uždaryti nuo spalio mėnesio, su mokytojais, bendraklasiais moksleiviai dažniausia matosi kompiuterio ekrane. Pabandyk  taip gyventi, kai tau tik šešiolika. Pozityvaus mąstymo, užsispyrimo, energijos ir humoro jausmo nestokojanti meniškos prigimties  mergina nuotoliniu būdu dar mokosi ir groti fortepijonu. Kita vertus, pandemija nesustabdė Faustinos Kiaušaitės  iki tol jau įsibėgėjusio gyvenimo ritmo, neišmušė iš vėžių, į  kurias, kaip pati pastebi, mama, seneliai, mokytojai, bendraamžiai orientavo nuo kūdikystės, neatėmė svajonių. Faustiną dauguma anykštėnų  yra įsiminę dėl jos veiklų: ji skaitovų konkursų, olimpiadų dalyvė ir nugalėtoja, buvusi „Gojaus“ ir „Pavanos“ šokių kolektyvų šokėja, svajojanti į juos sugrįžti. Tarptautinių mažųjų ir jaunųjų talentų konkursų nugalėtoja, prieš porą metų baigusi Anykščių muzikos mokyklą, Anykščių koplyčioje surengė savo rečitalį. F. Kiaušaitė  toliau mokosi pas ne vieną tarptautinio lygio muzikantą išugdžiusią fortepijono mokytoją Ireną Meldaikienę, planuoja toliau koncertuoti, tačiau savo ateities su profesionalios muzikantės karjera nesieja.
Prie visų savo talentų šio pavasario pabaigoje Faustina Kiaušaitė pasižymėjo dar vienu talentu. Mergina laimėjo antrą vietą Vytauto Didžiojo universiteto organizuotame respublikiniame vertimo iš prancūzų kalbos konkurse „Pierre Gamarra meninio teksto vertimas“. Su F. Kiaušaite  kalbėjomės apie gyvenimą, mokslą, muziką…

Išmoko pasakyti – „Ne“

Žvitrią juodaplaukę, išskirtinių veido bruožų mergaičiukę įsidėmėjau  viename Antano Baranausko vidurinės mokyklos skaitovų konkurse  bene prieš šešerius metus. Po to, galima sakyti, tapome lyg ir pažįstami, nes ją, dirbdamas „Anykštos“ laikraščio žurnalistu, sutikdavau daugelyje renginių. Pasirodo, kad Anykščiuose gimusi ir augusi Faustina turi nelietuviško kraujo. „ Taip taip – mano tėtis kilęs iš Maroko, gyvena Prancūzijoje, – šypsosi Faustina. – Iki šešerių gyvenau Elmininkuose su mama ir seneliais, gerais, darbščiais, sąžiningais žmonėmis, gerai sutariančiais su kaimynais ir, manyčiau, gyvenančiais pagal  principus – „Jei gali – padėk,  jei turi – dalykis“. Juos be galo myliu, iš jų mokausi tikrų žmogiškųjų vertybių. Gyvenime mane  nuo vaikystės lydi supratingi, įdomūs žmonės.
Jono Biliūno gimnazijoje kūrybiškumo, išradingumo labai konkrečiais pavyzdžiais mokė laiko mums negailėjusi pirmoji mokytoja Raimonda Abramovienė (dabar Baurienė). Turėjom kambarį, kuriame dažnai perstatydavome baldus, rengdavome pasirodymus.  Toliau, 3 – 4 klasėse, mokytoja Asta Laskauskienė buvo  itin reikli, siekdavo, kad visa klasė išmoktų, ir tik tuomet eidavome prie naujos temos. Manau,  ji jautė atsakomybę už mūsų ateitį, siekė, kad  išmoktume dirbti savarankiškai.
Bene aktyviausias gyvenimo tarpsnis man buvo mokymasis 5 – 8 klasėse. Man visuomet daug reiškė mokytojai. Tapau visuomenininke, dalyvavau daugybėje olimpiadų, mokyklinių konkursų. Patiko mokytis  visų dalykų – ir humanitarinių, ir tiksliųjų“, – sakė Faustina.
Faustina niekada nesikratė atsakomybės ne tik asmeniškai už save, bet ir už klasę, tad buvo seniūnė. Tačiau pradėjusi mokytis Jono Biliūno gimnazijoje, pasijuto visai kitoje aplinkoje, kaip pati sako, beveik akademinėje. Čia daugiau motyvacijos,  individualizmo, kiekvienas gimnazistas – jau daugiau ar mažiau susiformavusi, savo tikslų siekianti asmenybė.
Deja, per dvejus mokslo metus gimnazistai gyvai mokėsi tik septynis mėnesius. Prasidėjusi pandemija, karantinas, nuotolinis mokymas tapo išbandymu ir mokytojams, ir mokiniams. „Pagarba mokytojams, sunku jiems, bet ir mums ne lengviau. Pirmą karantiną sėdėjom namuose, tėvai draudė susitikti, antrajame pasijutome šiek tiek laisviau“, – pastebėjo Faustina. Paklausta, kaip atrodo nuotoliniu būdu besimokančio gimnazisto diena, mergina pasakojo, kad  tai labai individualu: „Man ryte smagu pamiegoti, tad visus darbus dažniausiai nusikeliu į vėlų vakarą, – šypsojosi Faustina. – Žodžiu, tavo mokslai – tavo reikalas. Nepavydžiu abiturientams: jiems egzaminai, o mes dar turėsime laiko viską pakartoti ir išmokti, tik laukia labai atsakingas momentas – pasirinkti, kokius dalykus kokiu lygiu mokysies“ . Faustina turi svajonių, tačiau, kokią profesiją rinksis, dar nėra tikra…
Pasak pašnekovės, laiko pamąstymams per karantiną atsirado į valias. Faustina teigia pagaliau išmokusi pasakyti „Ne“, nes  pastebėjusi, kad iki gimnazijos savo kailiu patyrė, kad visko aprėpti, visur suspėti neįmanoma. Visgi ji gimnazijoje susirado įdomios veiklos: Renatos Miškinienės vadovaujamame kino klube su drauge Ūla kuria trumpametražius filmus. Paklausta apie laisvalaikį, Faustina teigia, jog laisvalaikį leidžianti įvairiai. Beje, ją domina ezoterinė literatūra.

Po stulbinamos sėkmės – tik hobis

Garsi muzikos mokytoja Irena Meldaikienė ir Faustinos mama – senos draugės, tad prieš dešimtmetį pas mokytoją trumpam paliktai  Faustinai  taip patiko žiūrėti, kaip vaikai mokosi skambinti fortepijonu, kad ir pati panoro. Pas šią mokytoją baigė fortepijono klasę tuometėje Anykščių muzikos mokykloje (dabar Menų), besimokydama  tapo daugelio konkursų nugalėtoja ir laureate. Talentinga mergaitė pirmąjį tarptautinį laureatės diplomą parsivežė būdama devynerių iš „Mažųjų talentų“ konkurso, po to laimėjimai pasipylė vienas po kito. Pats aukščiausias – Grand Prix – apdovanojimas  pelnytas tarptautiniame konkurse „Jaunieji talentai“. Talentinga muzikantė laimėjo tarptautiniame Prahos  festivalyje, koncertavo Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, o 2019 – aisiais Anykščių koplyčioje klasikinės muzikos gerbėjus pradžiugino surengusi savo rečitalį. Jame skambėjo žymiausių baroko ir romantizmo epochų kompozitorių kūriniai. Surengti tokį solinį koncertą muzikos mokyklą baigiančiai merginai – tai išties didelis iššūkis, kurį ji sėkmingai įveikė ir, kaip pastebėjo jos mokytoja I. Meldaikienė, didelę ir sudėtingą programą ji skambino brandžiai ir išraiškingai. Apie savo mokinę F. Kiaušaitę mokytoja yra sakiusi, kad ji turinti entuziazmo ir drąsos,  darbą  stengiasi atlikti iki galo ir kuo geriau, pasak jos,  „jei Faustina „užsidega“, jos nesulaikysi“.
Baigusi muzikos mokyklą F. Kiaušaitė toliau siekia meistriškumo ir tęsia mokslus pas I. Meldaikienę, beje, per karantiną – nuotoliniu būdu. Man sunkoka įsivaizduoti, kaip tai vyksta, tad Faustina paaiškino, kad visai paprastai: „Mokytoja per kamerą mato klavišus, mano pirštų  judesius, veido išraišką, girdi skambinimą. Stengiuosi užduotį atlikti kiek įmanoma tobuliau“, – sakė Faustina, pastebėjusi, kad  muzikos pamokos  jai teikia daug malonumo ir išugdė savybių, kurios gyvenime labai pravers. Ji nesiruošia būti profesionalia muzikante, muzikavimas lieka kaip hobis, o koncertų, tikisi, kad bus, artimiausias, kuriam ruošiasi, turėtų vykti Utenoje šią vasarą. Muzikantė be klasikinės muzikos mėgsta įvairią muziką, ji netgi mėgsta nueiti į Anykščiuose vykstančius alternatyviosios muzikos festivalius „Devilstone“.

Ledinis vanduo suteikia žvalumo

„Pirmą kartą į šaltas Baltijos bangas su sveikuoliais, tarp kurių buvo ir mama, šokau būdama ketverių. Prisimenu, vanduo tiesiog nutvilkė, tačiau visą tokių maudynių gėrį pajutau vėliau“, –  sakė Faustina, prisiminusi bene pirmąsias maudynes jūroje vasario mėnesį. Po to vos ne kasmet ji su sveikuoliais žiemą maudėsi Šventosios upėje ir sako, kad maudynės lediniame vandenyje jai suteikia sveikatos ir žvalumo. Jeigu ne maudynės, tai šaltas dušas, kuris atgaivina, suteikia energijos. Jau seniai nevalgo mėsos, paprasčiausiai jai neskanu… Taip, jai gaila gyvūnų, gal ir tai lemia jos pasirinkimą, tačiau vegetare ar vegane ji savęs nelaiko.
„Esu pesketarė, tad valgau žuvį“, – paaiškina Faustina.    
Paklausta apie vasaros planus, užsiminė, kad ką tik įgijo pažymėjimą, leidžiantį vairuoti mopedą. Mama Kristina šiam užmojui nepritarė, tačiau žinojo, kad kitaip nebus, ir susitaikė, nes užsispyrusi dukrą tikslą vis tiek pasieks. Toks jos charakteris. „Motoroleris man  suteiks daugiau laisvės judėti, taupys laiką“, – juokėsi F. Faustina  atsisveikindama…

Šis straipsnis buvo publikuotas žurnale „Aukštaitiškas formatas“.