Jei skaitė tėvai, skaitys ir vaikai

Ažuožerių bibliotekininkė Daiva Varabliauskienė skaičiuoja jau 41-us darbo bibliotekoje metus. 2012 metais LRT radijo „Klasikos“ programos laida „Ryto allegro“ ją buvo išrinkusi Lietuvos kultūros šviesuliu.
Bibliotekoje ji praleidžia visą dieną, net pietus pasigamina ant krosnelės, kuri ir šildo biblioteką. Draugiją jai palaiko katė Pelargonija, kuri šeimininkę atseka iš namų.

Gyvenimo aprašyme – vienintelė darbovietė

„Kaime buvo didelė darbuotojų kaita. Prieš man baigiant mokslus, čia, bibliotekoje, jau metai laiko nebuvo darbuotojo. Rokiškio kultūros mokykloje įgijau bibliotekininkės specialybę. Pamenu, man dar trūko kelių dienų iki 18-kos metų – buvo nepamatę, negalėjo priduoti įdarbinimo duomenų (šypsosi – aut. past.). Nuo 1983 metų pradėjau dirbti Anykščių centrinėje bibliotekoje. Keitėsi pavadinimas, tad dabar esu Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Ažuožerių filialo bibliotekininkė. Beje, tai pirma ir vienintelė mano darbovietė per visą gyvenimą. Galiu sakyti, esu senbuvė. Ir savęs neįsivaizduoju jokiame kitame darbe“, – pasakojo bibliotekininkė.
D. Varabliauskienė yra gimusi Aušros kaime, Debeikių seniūnijoje, bet nuo 1983 metų gyvena Ažuožeriuose.
„Mano mamos tėviškė yra Ažuožeriai“, – sakė bibliotekininkė.

„Užauginau tris vaikų kartas. Matydama savo skaitytojus, nejučia prisimenu ir galvoju: kaip mama skaitė, kaip jos dukrelė ar sūnus skaitys… Per tiek metų gi visus pažįstu. Jei tėvai skaitė, tai ir vaikai skaito. Ir dėkui skaitantiems! Turiu labai daug gerų skaitytojų. Daug dėmesio skiriam vaikų vasaros laisvalaikio užimtumui, skaitymo iššūkių organizavimui. Žinoma, nepamirštam ir savo kaimo senjorų“, – pasakojo bibliotekininkė.
Ažuožerių biblioteka įsteigta 1967 metais. Pradinis knygų fondas buvo perkeltas iš Šeimyniškių kaime (2 km nuo Ažuožerių) 1955 metais įkurtos Šeimyniškių apylinkės klubo-skaityklos.

Šiuo metu Ažuožerių bibliotekos fonduose – daugiau nei 6 tūkstančiai spaudinių. Bibliotekininkė D. Varabliauskienė prisiminė, kaip buvo kaupiamos knygos: „Per Užgavėnes su vaikais eidavom kaukėti ir kiek surinkdavom pinigėlių, pasitarę pirkdavom naujų knygelių. Dabar bibliotekoje didžiulis fondas. Mūsų bibliotekoje yra net tokių knygų, kurių centrinė biblioteka neturi ir skolinasi iš mūsų, nes daug turime padovanotų leidinių. Skaitytojams visada svarbi ir vietinė spauda – daug gyventojų perskaito laikraščius.“

Bibliotekos paslaugomis naudojasi Ažuožerių ir aplinkinių kaimų: Šeimyniškių, Vėjeliškių, Pagirių, Lepdegėnų, Vaišviliškių ir kitų – gyventojai.
„Kaip klestėjo Ažuožeriai kolūkio laikais: buvo kultūros namai, darželis, veikė apylinkė, net mokykla!.. Liko tik biblioteka“, – apgailestavo bibliotekininkė D. Varabliauskienė.

Pasak bibliotekininkės, knygos ir žmonės jai – svarbiausia: „Bendravimas su žmonėmis ir knygos – tai man ir darbas, ir pomėgis. Kaip aš sakau bibliotekos lankytojams – be jūsų nebūtų manęs. Be to, rūpi paveldo išsaugojimas, senovinių rakandų rinkimas, kolekcionavimas.“

Senjorai vertina ir brangina biblioteką

„Mūsų bibliotekininkė Daivutė neužmiršta padėti senjorams. Jei tik koks renginukas, tai pakviečia, programėlę jau būna apgalvojusi, tuoj kokį kepinuką iškepa“, – pasakojo prie pokalbio bibliotekoje prisijungusi skaitytoja Stasė Petrulienė.

Bibliotekininkė teigė, kad beveik į visus renginius mielai ateina ir įsitraukia Ažuožerių neįgaliųjų ir senjorų klubo „Seklyčia“ nariai. „Kaip gražu! Ateina mūsų senjorės pasipuošusios, lūpytės padažytos. Ir jau mums daug šviesesnė diena. Skiriam dėmesio ir tautinėms šventėms. Reikia, kad žmonės lauktų, reikia planuoti, pakviesti“, – apie savo darbą pasakojo D. Varabliauskienė.

Pasak bibliotekos lankytojos Staselės, biblioteka senjorams – vienintelė išeitis.
„Išeinam į žmones, pajudam. Nes mes ir neturim su kuo nuvažiuoti į renginius, kurie vyksta kitur, tarkim, kad ir tuose pačiuose Anykščiuose. Šeštadienį nėra visai autobuso iš Ažuožerių, sekmadienį yra 9.00 val. ryto. Nėra kuo nuvažiuoti arba grįžti nėra su kuo… Biblioteką beturim. Biblioteka ir senjorų klubas mums – kaip šeima. Ar bėdos ar linksmumas“, – atviravo S. Petrulienė.

Vieta su kultūros židinių užuomazgomis

„Ažuožerių biblioteka – dėkingoje vietoje, netoli Anykščių. Turim lankytinų objektų: rašytojo Antano Vienuolio gimtosios sodybos vietą, pažymėtą stogastulpiu, Karalienės liūną, Puntuko brolį, Ilgio ežerėlį. Būtent apie tuos artimiausius objektus sugalvoju ir skaitytojams pateikiu įvairių klausimų, paruošiu viktorinų. Vis imu per tą prizmę – iš kur mūsų šaknys? Tarkim, per paskutinį bibliotekos renginį klausiau, kiek stogastulpių yra Ažuožeriuose, ir kam jie buvo skirti, kam pastatyti“, – pasakojo bibliotekininkė.
Pasak D. Varabliauskienės, visiškai suprantama, kad vaikai, jaunimas jau kitaip žiūri į istorinius faktus, o ir suaugę pasidarė pasyvesni, ne tokie žingeidūs.

Auga nauji skaitytojai

Pasak ažuožerietės bibliotekininkės, šiuo metu nėra anksčiau veikusio, jos pačios įkurto vaikų lėlių teatro „Skruzdėlytės“.
„Mūsų „Skruzdėlytės“ užaugo. Buvo toks metas, kai nebebuvo vaikų, bet dabar septynis pirmokus turim, tad gal ir atgims? Daug įvairių spektakliukų užfiksuota archyviniuose dokumentuose. Buvom pastatę daugiau nei 20 spektaklių su vaikais, vykdavom ir į gastroles, ir į lėlių teatrų šventes. Dalyvaudavom tradicinėse lėlininkų šventėse „Kai prabyla lėlės“ ir kitur, – pasakojo D. Varabliauskienė.

Bibliotekininkė pasakojo, kad jau įtraukė pirmokėlius į bibliotekos skaitytojų skaičių: „Pažadėjau, kad biblioteka dovanėlių duos. Nesvarbu, kad iš savo kišenės. Bibliotekininkas turi būti galvotas (šypsosi – aut. past.). Mes gi vedam duomenis dabar į LIBIS sistemą (Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema – aut. past.). Ne visi sutinka duoti savo duomenis: asmens kodą, adresą.“

Universali profesija

LRT radijo „Klasikos“ programos laida „Ryto allegro“ Ažuožerių bibliotekininkę 2012 metais buvo išrinkusi Lietuvos kultūros šviesuliu.
„Labai stiprūs buvo bibliotekininkai. Aš nė nemaniau, kad paprasta kaimo bibliotekininkė galėtų gauti tokį apdovanojimą. Pasirašė tuometinis LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius“, – džiaugėsi D. Varabliauskienė.

Be to, 2014 metais jos vadovaujama biblioteka tarp Anykščių rajono bibliotekų buvo išrinkta metų bendruomeniškiausia biblioteka.
„Pečkuriai, kompiuteristai, želdintojai, renginių organizatoriai, net psichologai – visų šių pareigybių funkcijas atlieka bibliotekininkas. Aš manau, kad bibliotekininkas – universalus žmogus. Vienas keliuose asmenyse. O mūsų Daivutė dar ir vaizdo siužetus kuria iš įvairiausių renginių, minėjimų, parodų“, – pridūrė kita tą dieną, kai „Anykšta“ lankėsi Ažuožeriuose, bibliotekos lankytoja – Vanda Šimkutė.

Lankytojai įgyja naujų įgūdžių

2009 metais Ažuožerių bibliotekoje pradėjo veikti Viešoji interneto prieiga. Žmonės bibliotekoje gali ne tik pasisemti žinių, bet ir išmokti ko nors visiškai naujo.
„Daug vyresnio amžiaus gyventojų būtent bibliotekoje pramoko naudotis kompiuteriu. Jie čia gali atsispausdinti reikiamą dokumentą. O kai prasidėjo mobiliųjų telefonų era, tai eidavo ir eidavo čia paklausti.“

„Siūlė pastatyti penkis kompiuterius, bet aš sakiau taip: „Kam, kad dulkėtų? Mums pakaks dviejų“. Ir tikrai pakanka“, – kompiuterizacijos metus prisiminusi, pasakojo bibliotekininkė D. Varabliauskienė.
Pasak jos, viena skaitytoja, būdama 80-ties metų, pradėjo naudotis kompiuteriu būtent Ažuožerių bibliotekoje.
„Be to, Ažuožerių gyventojai vieni pirmųjų pradėjo klausytis garsinių knygų. Metams aparatukai išduodami nemokamai“, – pasakojo D. Varabliauskienė.

Bibliotekoje yra muziejėlis

„Labai daug knygų mums dovanojo gyventojai. Turim visiems skaitymo skoniams: nuo meilės romanų iki detektyvų. Tik skaitykit! O čia – mūsų kraštotyrinis muziejus (veda į didžiąją patalpą – aut. past.)“, galima susipažinti su Ažuožerių kaimo praeitimi, iškiliais žmonėmis, senoviniais darbo įrankiais“, – pasakojo D. Varabliauskienė.
Pasak bibliotekininkės, būna, kad mirus Ažuožerių gyventojui, nėra kas norėtų perimti likusius daiktus, užrašus: „Štai dvi dėžės daiktų. Vienoje – Elenos Vildžiūtės-Skrebūnienės asmeniniai daiktai, užrašai. Ji – ilgametė Ažuožerių mokyklos mokytoja, direktorė, tad jos užrašuose, sąsiuviniuose daug vertingos informacijos radau. Labai vertinam ir branginam tokius išsaugotus, ranka paliktus įrašus. Čia Ažuožerių kaimo šviesuolės, audėjos, mezgėjos Veronikos Sakalauskienės dailūs rankdarbiai ir kai kurie išlikę asmeniniai daiktai. Dailūs jos užtiesalai, rankšluosčiai, juostos pasiekė Australiją, Ameriką, Braziliją, Lenkiją. Didžiąją dalį gražiausių savo darbų pati mezgėja jau buvo išdovanojusi, bet kai kas ir liko. Be to, nuo jaunų dienų Veronika rinko tautosaką, dainas, mįsles“.

D. Varabliauskienė yra kraštotyrininkė, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narė (nuo 2012 metų), šios draugijos valdybos narė (nuo 2024 metų).
Pietūs – ant kūrenamos
krosnelės

Ažuožerių bibliotekoje stovi krosnelė patalpai šildyti.
„Labai gera man ši krosnelė! Ateinu, pirmiausia ją užkuriu, ir greitai sušyla. Per pietus aš neinu namo pietauti – ant krosnelės pastatau katiliuką, ir man išverda. Jau teiravosi meistrai: ar griaut, ar palikt. Sakiau, palikt būtinai, penkerius metus dar ši krosnelė puikiausiai tarnaus“, – šypsojosi bibliotekininkė D. Varabliauskienė.
„Mums pagrindinis kultūros šaltinis – biblioteka. Kur gi daugiau eiti? Vienintelė vieta kaime, kur vyksta renginiai, susitikimai. Nebūtų bibliotekos, aš nežinau… Čia – viso kaimo gyvenimas. Ir pasiguodžiam, ir pasilinksminam. Mieste žmonės daug uždaresni. Senoji karta – atviresnė, šiltesnė“, – savo nuomonę išsakė bibliotekos skaitytoja V. Šimkutė.