Julius Jakubėnas pasitraukė iš Pasaulio anykštėnų kūrybos veiklų kuratoriaus ir choro „Šilelis“ vadybininko pareigų.
Šią žinią „Anykštai“ patvirtino Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis.
Pasak T. Tuskenio, J. Jakubėnas parašė prašymą palikti minėtas pareigas, balandžio 3 diena buvo paskutinė jo darbo diena užimamose pareigose.
Šiuo metu Anykščių menų centras yra paskelbęs konkursą užimti Koplyčios-Pasaulio anykštėnų kūrybos veiklų kuratoriaus pareigoms.
„Anykšta“ bandė susisiekti su J. Jakubėnu, tačiau jis į telefoninius skambučius neatsakė.
Asmeninis liudijimas
Aš pats gyvenau baisų nuodėmingą gyvenimą,ir galvojau,kad vistiek pateksiu į rojų.Nes galvodavau,kad baisiausia nuodemė už kuria laukia pragaras yra žmogžudystė.O visos kitos nuodemės nieko baisaus,lyg būtų nelabai reikšmingos.Juk aš žmogus,”normalu”daryti nuodemėles kurios yra „smulkmena”. Aš sakydavau,kad tikiu Dievu,bet taip Jo ir nepažinojau,nes gyvenau nuodėmėse,kaip niekur nieko.Paleistuvavau, gėriau,rūkiau,melavau,vogiau,apkalbėdavau,žiūrėdavau pornografija,mintimis galvodavau visokias nešvankybes,perdėtai rūpinausi savimi,kad kitos moterys manęs geistų,norėtų ir t.t. Mano vidus buvo prasmirdęs ir dvokiantis nuo nuodemių… Aš ilgą laiką taip gyvenau,turbūt net nesusimąstydamas,kad jei aš dabar mirčiau tai mano vieta pragare.Nes rojun tokie žmonės,kaip aš kurie gyvena nuodemėse patekti niekaip negali.Tai neįmanoma!
Taip gyvendamas nuodemėse ateidavo tokios mintys,kad aš nebenoriu gyventi.Jau nebenoriu,taip negera dvasiškai būdavo,kad sunkoka tai žodžiais paaiškinti. Ir kuo tolyn tuo tokios mintys mane aplankydavo vis dažniau.Atrodo nusižudysiu ir bus ramu.Kažkas nebegerai,jau per sunki tapo nuodėmių našta… Kol vieną dieną pamačiau liudijimą moters kuriai Dievas parodė pragarą.O pragare buvo tokie žmonės,kaip aš kurie gyveno nuodėmingai ir nesistengė pažinti,klausyti Dievo.Aš tai žiūrėdamas buvau išgėręs alkoholio, bet tai ką aš išgirdau tame liudijime apie pragarą mane labai sukretė.Aš labai nusigandau,mane apėmė didelė baimė. Galvoje tokia mintis atėjo,kad bet kada galiu pabusti pragare. O kas tada? Jau viskas,per vėlu kažką keist ir atgailaut.Jei aš dabar žiūrėdamas ir girdėdamas kas laukia nuodėmingų žmonių sielų pragare nepadarysiu išvadų,tai galiu ir nebespėti.Nes kiekviena sekundė gali būt paskutinė.
Tokios mintys man nedavė ramybės,nors ir neblaivus buvau,bet visą liudijimą klausiau iki galo.Nors ten baisus liudijimas apie kenčiančias sielas pragare,kurios nori įšeiti iš ten,bet jau niekada nebegalės…Kažkas baisaus ir nesuvokiamo.
Viskas galvojau,dabar turiu priimti sprendimą,nes bet kada galiu pabusti pragare iš kur įšėjimo nėra. Tada jau kitą dieną nustojau gerti ir rūkyti,nors sunkoka buvo pagiriotis,bet ta baimė amžinai kentėti pragare buvo daug didesnė. Nežinau kiek laiko praėjo nuo tos dienos kai nustojau vartoti alkoholį ir rūkyti,tiksliai nepasakysiu. Bet atėjo ta diena kai jau kurį laiką nebegerdamas pabudau vieną rytą ir užėjo labai stiprus noras pasitraukti iš gyvenimo,kad sunku žodžiais nupasakot.Aš nebekenčiau savo kūno,tokia didelė neapykanta jam.Atrodo jei turėčiau nagus tai suplėšyčiau,sudraskyčiau gabalais. Toks beprasmybės ir tuštumos jausmas viduje,ir stiprus nepaaiškinamas noras atimti sau gyvybę. Ašaros kaupiasi,nes aš nesuprantu kas vyksta. Dar tada gyvenau pas mama,tad pasakiau jai sėdinčiai prie stalo,kad man kažkas darosi.Aš nebenoriu gyventi. Mama sunerimo,taip pat nesuprato kas vyksta.Ji sako tau reikia pas daktarą. Kokį dar daktarą,aš dabar noriu nusižūdyti,nebegaliu laukt,nes nebenoriu gyventi,man labai negera.Tas noras su kiekviena minute vis stiprėja. Ir kažkokia mano galvoje mintis,kad jokie tau daktarai nepadės.Aš atsiguliau ir susirietęs bandžiau lyg tramdyti tą norą nusižūdyti.Kuris vis stiprėjo ir stiprėjo. Aš bandžiau tyliai verkti,kad mama neužgirstų ir dar labiau nenusigąstų,bet jau nebegaliu viskas,man per sunku su tuo kovoti.
Ir aš tada prisiminiau tą liudijimą moters kuriai JĖZUS parodė pragarą. Ir tada galvojau,bet jeigu tai tiesa ir pragaras tikrai egzistuoja,tai aš nebegalėsiu grįšt atgal. Ir šita mintis mane stabdė nuo savižūdybės,nors ir labai stiprus noras buvo tai padaryti.Bet amžinų kančių amžinybėje bijojau labiau.Bet ką tada daryti nežinau,aš taip neišbūsiu,tiesiog nebegaliu.Ką daryti?!?!? Vėl tokia mintis atėjo,kad reikia bandyti melstis ir šauktis JĖZAUS. Kito kelio nematau. Tada išėjau į lauko virtuvėlę užsidariau ir pradėjau stipriai verkti,nepamenu,ar kada taip verkiau. Mano žodžiai buvo Dieve,Jėzau jei Tu tikrai esi tai padėk man,nes aš nebežinau kas man darosi,man labai blogai.JĖZAU padėk!!! Padėk JĖZAU!!! Bandžiau melstis skaityti maldas,bet per tas ašaras ir tą sunkumą kokį tada jaučiau sunku buvo tai padaryti.JĖZUS tai matė ir įrodė man,kad Jis tikrai yra! Ir tada pradėjo mano savijauta gerėti,gerėti kol visiškai pranyko tas baisus noras nusižūdyti. AČIŪ TAU JĖZAU! Nuo to laiko ir prasidėjo mano pažintinė kelionė su tikruoju ir gyvuoju DIEVU. Ir ta kelionė tesiasi iki šiol. Labai svarbu pačiam asmeniškai užmegsti ryšį su gyvuoju DIEVU. Tai pats nuostabiausias jausmas kokį galima jausti gyvenime! Čia galima būtų rašyti ir rašyti,kokių DIEVAS nuostabių dalykų padaręs mano gyvenime. Bet šitam kartui tiek.Tai tikras mano liudijimas kuris ačiū JĖZUI KRISTUI baigėsi laimingai. Nepražūdykim savo sielos amžinybėje. Vaidas.R
paaiskinkit gojams, kodel pas jus cirke tokia darbuotoju kaita?
Blogo greit taps Koplyčios- Pasaulio anykštėnų kūrybos veiklų kuratorius
Gugri lapė , ale kaip išgyvens choras ,,Šilelis ” be vadybininko vaje liūdna
patarėja ir ten gali, nesuk plaučių!
Žmogaus pasirinkimas kur dirbti, nėra jokio reikalo skelbti tokios informacijos. Kaip kokia seansacija pateikta žinia. Jis sumanus režisierius ir gaus atitinkamą darbą, nereikia pergyventi ir nesąmones rašinėti.
Gal išėjo kūrybinių atostogų? Rašys odę Tubio širdies karštumui ir proto šaltumui?
Cirkai su tuo”reprezentaciniu”choru:kelios bobelės gieda,o kiek pristeigta pareigybių,kurioms „šluojami”Anykščių biudžeto pinigai.Tai bent „aukso kasykla” kai kam !
Logiška būtų Pasaulio anykštėnų bendrijos koordinatoriumi skirti žmogų visuomeniniais pagrindais. Ten nėra kas veikti etatinėse pareigose. Gal dėl to ir nei vienas buvęs pareigose neužsilaiko – kiek gali trinti kelnes. Nuobodu.
Jeigu asociacijos veiklų koordinavimui savivaldybės biudžetinėje įstaigoje yra įsteigtas etatas, tai asociacija PAB taip pat yra dalinai išlaikoma savivaldybės. Pasistoja kalusimas kodėl rajono Taryba, kartu su savivaldybės administracija neįsteigia kievienai rajono savivaldybės teritorijoje veikiančiai asociacijai biudžeto lėšomis finasuojamų etatų? Asociacijos, kurios įstatuose numatytos socialinės-kultūrinės veiklos yra lygevertės. Kokia čia išimtis dėl PAB ir toks nelygiateisiškumas?
Gal žurnalistai pasidomėtų kaip tai vertina savivaldybės NVO taryba?
Didybės manija nukrito ant žemės….
Didybės manija nukrito ant žemės….
Labai aukštai šoko,bet greit nutūpė ant žemės…
Tai gal ne jūsų reikalas?
Galės rimtai užsiimti valstiečių partijos rinkiminių klipų režisūra.
Yra veiklos ir kitoje mūsų sferoje režisuoti scenarijus. Ar dėl to reikia sklelbti spaudoje privataus asmens darbo santykių reikalus ir viešinti asnens duomenis?
Nes viešas asmui buvo. Iš biudžeto išlaikomas, be to į politiką lindes
Tu lįsk
Norejo buti didis, nieko nesigavo…
Negi redakcija neturi fotonuotraukos kur jis būtų su baltu megztuku?
As irgi to pasigedau, nes mieste daug kas ji vadina tiesiog ne Julius, o Baltas megstinis. Puikus brendas, galetu tapti Anyksciu simboliu. Baltas miskas yra „Anyksciu silelyje”, o mieste – bernas Baltas megstinis – grazu!
Jūs esat šlykštynės. Įdomu kokios, šventų, tikriausiai labai daug bandžiusių ir miestui padariusių, laido riterių pravardės… fu. Ne palaikot vieni kitus, ne geriau norit, ne darot daugiau, o lojat komentaruose. Linkiu, kad jys, jūsų vaikus ir artimus taip niekintų kokie anonimai. Labai faina.