Lietuvai nuo krizės šiek tiek atsigaunant jei ne ekonomiškai, tai bent psichologiškai, pasigirdo kalbų apie antrąją krizės bangą. Tačiau dalis analitikų mano, kad antrosios bangos nebus kaip tik dėl to, kad nieko gero ir nesitikima.
Lietuvai nuo krizės šiek tiek atsigaunant jei ne ekonomiškai, tai bent psichologiškai, pasigirdo kalbų apie antrąją krizės bangą. Tačiau dalis analitikų mano, kad antrosios bangos nebus kaip tik dėl to, kad nieko gero ir nesitikima.
Pasaulio bankas savo ataskaitoje „Pasaulio ekonomikos vystymosi perspektyvos 2011 metais” prognozavo pasaulio ekonomikai nors ir ne tokį aktyvų, kaip praėjusiais metais, tačiau stabilų 3,3 proc. augimą.
Tačiau tai buvo išankstinės prognozės, kurioms iš karto prieštaravo Jungtinių Tautų prekybos ir ekonominės plėtros konferencija (UNCTAD), išreiškusi rimtą susirūpinimą dėl situacijos Europoje 2011 m. ir nerimaudama dėl recesijos ir naujo finansinės – ekonominės krizės etapo Europos Sąjungoje (ES). ES krizė neišvengiamai nusiristų per visą pasaulį.
JT prekybos ir ekonominės plėtros konferencijos ekspertų nuomone, tarp ES narių šiuo metu yra didžiulis atotrūkis: Vokietijoje užfiksuotas 3,4 proc. BVP augimas, o Airija, Graikija, Ispanija ir Portugalija yra per žingsnį nuo defolto. Tam, kad bendroji Europos valiuta nežlugtų ir nenusitemptų su savimi į bedugnę visos Europos Sąjungos, ES šalys donorės privalės gelbėti šalis nevykėles, tačiau daugeliu atvejų tai bus tik problemų atidėjimas. Tikėtina, kad ilgainiui finansiškai disciplinuotoms šalims galiausiai įgris šelpti negalinčias išsiversti be „labdaros”. Šiuo metu tvirtesnės šalys, gelbėdamos prasiskolinusias, tuo pačiu gelbsti ir save (eurą), tačiau labai tikėtina, kad ilgainiui bus imta ieškoti kitų gyvenimo variantų, ypač jei šalys paramos gavėjos nespręs problemų.
Užsmaugs skolos
Kai kurios ES šalys yra atsidūrusios ant pavojingo prasiskolinimo ribos, tačiau valstybines skolas krizės metu padidino beveik visos ES šalys. Pasak milijardieriaus Dž. Sorošo, antrąją krizės bangą sukels kaip tik šis reiškinys. Beje, jis apie tai kalbėjo net anksčiau, nei kilo dabartinės problemos, dėl kurių kilmės ir esmės bei sprendimo būdų tarp valstybių vadovų ir žymiausių pasaulio finansininkų dar nėra vieningos nuomonės.
Tačiau faktas, kad per laikotarpį nuo 2008 m. BVP dalis, skiriama valstybių skoloms aptarnauti, išaugo du kartus. Kadangi skolintis daugiau nelabai išeina, daugelis šalių priverstos imtis karpyti biudžeto išlaidas, didinti mokesčius, kitaip tariant, veržtis diržus. Kita vertus, Vakarų vyriausybės, nors joms ir gresia masiniai streikai bei iškulti langai, priverstos elgtis taip pat, kaip mūsų Vyriausybė per pirmąją krizę. Tik Vyriausybė neturėtų per daug džiaugtis šių žingsnių panašumu – tai, kas graikams taupymas, mums – badas.
Ir toliau viskas vyksta kaip pas mus: dėl taupymo sukelto vidaus paklausos mažėjimo lėtėja nacionalinių ekonomikų augimas, kai kuriose srityse peraugantis į recesiją, stipriausia Vokietijos ekonomika atsigauna palyginti mažais žingsniais ir visos ES neištrauks.
Dabar jau prognozuojama, kad 2011 m. eurozonos ekonomika augs tik 1,3 proc., kitąmet – 1,7 proc., o toks augimas vadinamas stagnacija.
Lietuvoje, kritikuojant smaugiančias žmones Vyriausybes, dažnai buvo sakoma, kad Vakarų valstybės nuėjo kitu, ekonomikos skatinimo, keliu. Dabar jau kiekvienam akivaizdu, kad nė vienas išėjimo iš krizės kelias nėra veiksmingas – Vakarų valstybės, įsiskolinusios ir sukišusios didžiulius pinigus į ekonomikos skatinimą, taip pat nedaug pasiekė ir, išsekus paramai, priverstos eiti taupymo keliu. Tiesa, dar neaišku, ar ta antroji krizės banga iš tikrųjų kils. Jei kils, pralaimėję jausis visi, o blogų pranašysčių daugiau, nei receptų, ką daryti ir kaip elgtis.
Pranašystės pildosi
Visiems optimistiškai giedant apie krizės pabaigą, panašiai kaip Dž. Sorošas kalbėjo ir Germanas Grefas, Rusijos ekonominės plėtros ir prekybos ministras 2000-2007 m., šiuo metu vadovaujantis Rusijos „Sberbank”. Finansininkas sakė, kad „kriziniai reiškiniai pasaulio ekonomikoje tęsiasi”. Jo nuomone, apie jokį išėjimą iš krizės negali būti ir kalbos, nes nėra pašalintos pačios pasaulio ekonomikos krizės atsiradimo priežastys, ir situacija šiuo metu nesiskiria nuo tos, kuri buvo susiklosčiusi 2007-2008 m. krizės išvakarėse.
Kitas žymus finansininkas, Niujorko universiteto profesorius Nurielis Rubinis, vadinamasis daktaras Fatumu (jis išpranašavo ir 2007-2009 m. krizės pradžią), taip pat nieko gero nežada. Tiesa, ir jis kartais klysta – pasak profesoriaus prognozių, antroji krizės banga jau turėjo būti kilusi 2009-2010 m., iškart po pirmosios. Dabar jos pradžia numatyti 2013-ieji.
N. Rubinio nuomone, keturios prielaidos naujiems finansiniams sunkumams yra šios: JAV finansiniai sunkumai, finansų krizė euro zonoje, Kinijos ekonomikos augimo tempų lėtėjimas, Japonijos ekonomikos nuosmukis, sukeltas stichinės nelaimės.
N. Rubinis ir kiti finansininkai kartoja tai, ką kadaise yra pasakęs A. Einšteinas – problemos negalima išspręsti vadovaujantis tokiu pat mąstymu, dėl kurio jos kilo. Didžiausias pavojus yra tas, kad iš pirmosios krizės bangos niekas nieko nepasimokė, tik „prigesino” problemas smarkiu skolinimųsi, kurio pasekmė: euro zonos narių ir Japonijos įsiskolinimas jau viršija 90 proc. jų metinio BVP.
Intuityviai jaučiama, kad taip nesunku prieiti liepto galą: JAV kongresas, kuriam galiausiai teko nusileisti, šiais metais tris kartus atmetė vyriausybės prašymą didinti valstybės skolos limitą, nes nebuvo kitos išeities. Limitas jau buvo viršytas iki svarstymo kongrese, o JAV vyriausybė naudojo rezervus – per svarstymus Kongrese buvo leidžiami paskutiniai centai. Nesutarimai JAV finansų rinkoms taip pat labai „nepatiko”, jos įsitempusios laukė blogiausio – didžiausios pasaulyje skolininkės bankroto.
Sudėtinga padėtis ir euro zonoje. Milijardinė pagalba, vėl reikalinga Graikijai, stumia į balą visą Europą – N. Rubinis mano, kad ES galiausiai bus priversta grįžti prie nacionalinių valiutų.
Žodžiu, padėtis pasaulyje tokia, kad verta prisiminti Lietuvoje dažnai vartojamą posakį: „Nebijok, gerai nebus.”
