Vaikystėje susidomėjęs fotografija Raimundas Razmislavičius šiam hobiui neabejingas iki šiol: „Kol kas viskas galvoje ir lentynoje, bet tikiu, kad ateis laikas, kai fotoaparatą naudosiu gerokai dažniau“.
Neseniai 60-ąjį jubiliejų minėjęs dviejų kadencijų Anykščių rajono savivaldybės tarybos narys, UAB „Šerifai“ vadovas Raimundas Razmislavičius džiaugiasi, kad jau spėjo įvykdyti tris „būtinus“ gyvenimo uždavinius – pirmąją obelį pasodino dar antroje klasėje, namas taip pat jau pastatytas, o jaunėlis sūnus Vainius – jau 27 –erių.
1958 – 1976 m.
Mokytojų vaikas po
padidinamuoju stiklu
R. Razmislavičius buvo pirmasis vaikas kaimo mokytojų šeimoje. Po šešerių metų gimė sesuo Rasa, dar po šešerių – sesuo Laura. Pašnekovo gimtinė Sodelių kaimas (Panevėžio raj.). Čia jis baigė pradinę mokyklą, kur ir mokytojavo mama Angelė Razmislavičienė.
„Tiek pradinėje mokykloje, tiek vidurinėje – jau Gelažiuose – buvau mokytojų vaikas. Tad ir turėjau elgtis atitinkamai, kad gėdos tėvams nepadaryti. Kaime gyvendamas mačiau įvairiausių žmonių, nors ne visų gyvenimo būdas man buvo priimtinas, nereikėjo man stengtis prie ko nors pritapti, tačiau nė vieno ir nesmerkiau, tai netrukdė man su visais puikiai sutarti“ – kalbėjo R. Razmislavičius.
Paklaustas, ar griežtai tėvai auklėjo pirmagimį sūnų, pašnekovas pripažįsta, kad taisyklių ir drausmės turėjo laikytis. „Gal tada atrodė ir ne visai teisinga, bet dabar galvoju, kad tėvų auklėjimas buvo tinkamas. Aišku, nesielgiau absoliučiai taip, kaip liepė tėvai, 10 proc. buvau pasilikęs saviraiškai“ – sakė pašnekovas.
Užteko laiko ne tik mokslams ir žaidimams, bet ir fotografijai, kuri iki šiol R. Razmislavičiaus mintyse. Fotografuoti pradėjo būdamas 10-ies, dovanų gavęs fotoaparatą. Sako, kad šį hobį greičiausiai perėmė iš tėčio, kuris taip pat domėjosi fotografija: „Man buvo įdomu, kaip tarsi iš nieko atsiranda vaizdas, buvo įdomus ir pats nuotraukų darymo procesas“.
R. Razmislavičius džiaugėsi, kad Gelažių vidurinėje mokykloje pakliuvo į gerą klasę, kuriai ne tik mokslai sekėsi, bet ir mokytojų pasitikėjimą turėjo: „Aš turėjau kai kurių patalpų raktus, tad, jeigu pamokos prasidėdavo 9 valandą, tai mes su klasės draugais į mokyklą ateidavome jau 7 valandą: sportuodavome, žiūrėdavome filmus. Jeigu iškildavo kokie konfliktai su mokytojais, aš buvau tas, kurį klasiokai siųsdavo spręsti problemų – buvau savotiškas derybininkas, kuriam pavykdavo užmegzti konstruktyvų dialogą su pedagogais“.
R. Razmislavičiaus tėtis mirė 2009 m., mama, nors ir gana silpnos sveikatos, dar gyva. O tėviškės namai jau, deja, tušti stovi. „Gaila, kad gimtieji namai dabar labiau tapo rūpesčiu, nei džiaugsmu. Gal ir gera būtų sugrįžti, jeigu to laiko taip netrūktų. Bet nuvažiuoju – nupjaunu žolę, apgeniu obelis. Dar ir mano antroje klasėje sodinta obelis sode auga…“ – apie vaikystės namus pasakojo R. Razmislavičius.
1976 – 1981 m.
Buvo laiko tik mokslams ir fotografijai
R. Razmislavičius tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute studijavo inžineriją mechaniką. Paklaustas, ar studijos „netrukdė“ studentauti, pašnekovas kalbėjo: „Studijų metais laiko buvo tik mokslams ir fotografijai. Institute turėjau didelę profesionalią laboratoriją, teko vadovauti fotoklubui, taip pat buvau Instituto fotokorespondentu. Buvo minčių stoti ir į Kinematografijos institutą, tačiau supratau, kad kaimo berniokui tai beveik neįmanoma, o ir pinigų nemažų reikėjo“.
Išvažiavęs studijuoti į Vilnių, pašnekovas paliko ne tik tėviškę, bet ir savo pirmąją meilę, vidurinėje mokykloje sutiktą Laimą, kurią 1979 m. vedė. „Kurį laiką gyvenom atskirai, tačiau supratom, jog tai per sunku, tad mylimą moterį atsivežiau į Vilnių ir va jau tada teko patirti visus jaunai šeimai skirtus išbandymus: ir gyvenimą bendrabutyje, paskui buto nuoma. Žmona dirbo kojinių fabrike, aš studijavau, o šeimos biudžetą papildydavau iš fotografijos uždirbdamas pinigus“ – sakė R. Razmislavičius.
Baigęs mokslus, įgijęs automobilių inžinieriaus mechaniko specialybę, R. Razmislavičius pasiprašė paskyrimo į Anykščius. „Tuo metu tai buvo jaunas, augantis miestas. Taip pat jaunai šeimai buvo aktuali ir būsto problema. Jeigu būčiau grįžęs pas tėvus, būčiau negalęs stoti į eilę butui gauti. O be to Anykščiai ne taip jau toli ir nuo tėviškės“ – kalbėjo pašnekovas.
Besimokydamas 3-4 kurse R. Razmislavičius sako pagalvojęs ir apie darbą tuometinėje Autoinspekcijoje. Sustabdė tik galimos darbo vietos – Klaipėda arba Panevėžys. „Klaipėda – per toli, o Panevėžys – juokauju, kad savam krašte pranašu nebūsi. Vis dėlto atvažiavau į Anykščius ir pradėjau dirbti Anykščių Autotransporto įmonėje inžinieriumi technologu. Po metų darbo supratau, kad suklydau darydamas pasirinkimus. Kadangi buvau išsilaikęs visus testus, perėjęs visus patikrinimus, paskambinau kolegoms pasiklausti, ar nebėra galimybių grįžti į tą sistemą. Buvo – ir dar su galimybe dirbti Anykščiuose“ – sakė pašnekovas.
1982 – 2008 m.
Dirbo Vidaus reikalų
sistemoje
Palikęs automobilius nuošaliau, R. Razmislavičius nuo 1982 m. „paniro“ į tuometinės Milicijos struktūrą, o po šiek tiek mažiau nei 10 metų septyniolikai metų pasiliko dirbti Policijoje.
1982–1989 m. R. Razmislavičius buvo Anykščių rajono Vidaus reikalų skyriaus Valstybinės autoinspekcijos kelių priežiūros vyresnysis inspektorius, 1989–1991 m. dirbo Anykščių rajono Vidaus reikalų skyriaus Valstybinės autoinspekcijos poskyrio viršininku.
1991–1998 m. jis buvo Anykščių rajono Policijos komisariato kelių policijos vyresnysis inspektorius, 1998–1999 m. – Policijos komisariato Savivaldybių policijos komisaras inspektorius.
1999–2008 m. R. Razmislavičius buvo Anykščių rajono policijos komisariato vadovas, komisaras. Nuo 2003 m., pakeitus pareigų pavadinimą, jis buvo Anykščių rajono policijos komisariato viršininkas, 2006–2008 m. – ir vyresnysis komisaras.
Paklaustas, kas vis dėlto atvėdė dirbti į šią struktūrą, R. Razmislavičius sakė: „Matyt, atėjau vedamas nuo mažens įskiepyto pareigos laikytis įstatymų, tvarkos jausmo, būti principingam. Kai gyvenau kaime, prie pačios sankryžos, mačiau labai skaudžių dalykų, mačiau kokios priežastys sukelia tuos skaudžius įvykius. Norėjosi kažką keisti, buvau įsitikinęs, kad įstatymas yra tvarkos, darnos valstybėje pagrindas. Savo darbą mėgau, miegojau ramiai, stengiausi, kad ir anykštėnai ramiai miegotų. Žinoma, buvo laikas, kai buvau ir sekamas, ir kai ginklą nuolat šalia savęs privalėjau turėti. Vardan šeimos ramybės, daug ką nutylėdavau, išgyvendavau vienas… Kodėl išėjau iš policijos? Todėl, kad supratau, kad tai sistemai aš su savo iniciatyvom esu nebereikalingas, tai, ką aš padariau, kiti nori sugriauti ir pasukti kitu keliu.
Žiūrėt, būt šalia, dejuot ar raudot, kai griaunama tai, ką tu sukūrei, aš nenorėjau. Kada prasidėjo optimizavimas, atgręžtas į struktūros naikinimą kaimuose, rajonuose ir kai supratau į ką mes einam, aš nenorėjau prie to prisidėti, dėl to išėjau iš policijos. Esu principingas, griežtai laikausi žodžio“.
2008- 2018 m.
Kam ta rajono Taryba?
Pasitraukęs iš tarnybos, R. Razmislavičius 2008–2009 m. dirbo uždarosios akcinės bendrovės „Jaros sauga“ generaliniu direktoriumi.
O jau 2011 m. pasuko į politiką, kai pirmą kartą buvo išrinktas rajono Tarybos narius, 2015 m. savivaldos rinkimuose R. Razmislavičius dar kartą tapo Tarybos nariu.
Paklaustas, kokie vėjai atpūtė į politiką, R. Razmislavičius sakė, kad tokie patys, kaip ir į policiją. „Norėjau prisidėti prie jaunos valstybės gerovės kūrimo, turėjau idėjų, kaip tai padaryti, kaip ištaisyti kitų padarytas klaidas, kaip kažką pakeisti. Deja, šiandien vietinė politika man tampa nebeįdomi, žmogus dirbi, atiduodi savo energiją, gaišti laiką kad kažką padarytum, bet tavo rankos surištos. Kada mes galėjom rajone kažką daryt kitaip, kai galėjom priimti sprendimus, stengtis padaryt geriau negu daro kaimynai, stengtis, kad geriau atrodytumėm, geriau gyventumėm, buvo stimulas kažkokias idėjas atnešti, dabar regioninė politika yra varžoma apskričių, kurių nenorima atsisakyti, visa tai, ką sukuria rajonas reikia pirmiausiai pasidalint su apskritim ir negali būt geresnis už kitus, jokios saviveiklos, aš tai išversčiau taip – jokios savivaldos. Savivalda – tik prievolė vykdyti. Tam gal užtektų kažkokio vykdomojo organo ir nereikėtų rajono Tarybos. Kam ta rajono Taryba, jeigu viskas padaroma už ją. Jeigu kas galvoja, kad rajono Taryba yra kažkokia privilegija, kaip žmonės sako „lovys“, tai aš tą darbą įsivaizduoju kitaip. Kuo mažiau lieka tos laisvės kažką padaryti geriau arba ištaisyti klaidas, kurias palieka centrinė valdžia, nelieka prasmės aukoti savo laiką politikai. Šiandien aš esu nusiteikęs savo laiką aukoti savo verslui, savo gyvenimui, poilsiui“ – kalbėjo R. Razmislavičius. Jis teigė, kad ateinančių metų savivaldos rinkimuose nebeketina dalyvauti: „Dalyvausiu jau tik kaip rinkėjas“.
R. Razmislavičius kartu su žmona užaugino 3 vaikus, jau turi ir tris anūkus. Vyriausioji dukra Agnė Palionienė dirba Lietuvos žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamente. Prieš tai ji buvo Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje žuvininkystės atašė Briuselyje (Belgija).
Vidurinioji dukra Toma Razmislavičiūtė – Juodė yra Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorė, renginių vedėja.
Sūnus Vainius šiuo metu dirba ir gyvena Italijoje. Jis yra sistemų konstruktorių grupės koordinatorius F-1 Toro Rosso komandoje.
R. Razmislavičius džiaugėsi ir trimis anūkais – 7 –metė Žemyna neseniai išlaikė stojamuosius egzaminus į Čiurlionio menų mokyklą ir, jeigu šeima neišvyks į užsienį, nuo rudens bus šios mokyklos pirmokė. Ji ant scenos dainuoti jau lipa ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Žemynos sesutei Guodai – beveik 2 –eji. Ji dažnai paskambina seneliui tiesiog pasakyti „labas rytas“. Viduriniosios dukros šeimoje auga 3-ejų Adomas.
Paklaustas, koks gi tėtis buvo savo vaikams, R. Razmislavičius sako: „To reikėtų klausti mano vaikų. Bet jie iki šiol prisimena, kad iš visų šokių, iš visų balių važiuodavau jų pasiimti. Mums buvo ne tas pats, kur jie yra, kaip grįš namo. Nors, galvoju, kad buvau pakankamai atlaidus, drausmė ir taisyklės mano vaikams buvo puikiai žinomos ir jie jų laikėsi“.
